Svarbiausią dienos seansą jie paskyrė komerciniam repertuarui paruoštai ir populiarios aktorės Jodie Foster režisuotai įkaitų komedijai „Pinigų monstras“ (Money Monster), kad raudono kilimo fotografai atnaujintų George’o Clooney ir Julia’os Roberts nuotraukų archyvus.
Gyvas ir išlauktas kinas
Prieš 11 metų rumunų režisierius Cristi Puiu antroje pagal svarbą Kanų festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“ pristatė šedevru pakrikštytą 2 val. 30 minučių dramą „Pono Lazaresku mirtis“ ir plačiai atvėrė įtakingiausio kino festivalio duris kitiems režisieriams. Tik šiemet pats Cristi Puiu pirmą kartą nusipelnė meno vadovo Thierry Fremaux pakvietimo į pagrindinį konkursą ir ilgai lauktos nominacijos „Auksinei palmės šakelei“. Jo autoriai turėjo priežasčių jaustis apmaudžiai, kad daug metų kantriai prodiusuotas filmas „Sieranevada“ gavo tik vienintelį premjerinį seansą ir pačiu nepalankiausiu laiku (15 val. 30 min.), kai svečiams net nereikia puoštis pagal griežtąjį aprangos kodą, o prie raudono kilimo susirenka žymiai mažiau fotografų.
Suprantu, kad tokia trukmė gąsdina kino platintojus, bet niekuomet nekvestionuoju savo pasirinkimų. Man labiausiai rūpi turinys.
Be 7 minučių trijų valandų drama „Sieranevada“ (Sieranevada) po išankstinio seanso salėje „Debussy“ sulaukė ovacijų ir daug „Bravo“. Ilga trukmė dažniausiai atbaido žiūrovus, bet Cristi Puiu filmuose laikas ištirpsta nepastebimai. „Nejaugi taip greitai baigėsi“, – pirmiausia pagalvojau, kai po juokingos scenos ekraną nušvietė finaliniai titrai. Grynas malonumas stebėti meistriškai surežisuotą, genialiai parašytą, neprilygstamai suvaidintą ir stulbinančiai paveikų gausios giminės susitikimą kukliame trijų kambarių bute dideliame blokiniame name.
„Nepriklausau tai kategorijai režisierių, kurie naudojasi progomis sukurti vadinamuosius „platinamus“ filmus. Suprantu, kad tokia trukmė gąsdina kino platintojus, bet niekuomet nekvestionuoju savo pasirinkimų. Man labiausiai rūpi turinys. Filmo gamybą palyginčiau su maisto ruoša: aš pašaunu patiekalą į krosnį ir išimu, kai jis būna visiškai iškepęs“, – visiems paaiškino diktatoriumi aikštelėje vadinamas Cristi Puiu.
Be jokių improvizacijų
Smulkmeniškas kiekvienam judesiui, kiekvienai emocijai ir kiekvienam žodžiui režisierius tikisi susikaupimo, pastabumo ir įsiklausymo. Filme nėra nė vieno tylaus momento ir visą laiką tenka skaityti titrus. Jis filmuoja ilgais kadrais, kamera dažnai neišsijungia po 15 minučių ir sekioja paskui brolius ir seseris, jų žmonas ir sutuoktinius, pusbrolius ir draugus, mamą ir jos seserį, vaikus ir kūdikį. Seniai nesimačiusi ir nesikalbėjusi giminė susirinko pagal stačiatikių religijos tradicijas pagerbti prieš 40 dienų išėjusį vyrą, tėvą, dėdę. Kai į buto duris pasibeldžia vėluojantis kunigas su trimis giesmininkais ir dar vienas nekviestas (ypač nemėgstamas kitų giminaičių) svečias, senamadiškai dekoruotame bute bendrauja, meldžiasi ir valgo 20 žmonių.
Kamera simboliškai atstovauja nenurimusios mirusiojo dvasios perspektyvai, bet kiekvienas aktorius turi motyvaciją ir konkrečias užduotis. Labiausiai sužavi Cristi Puiu idealiai sustyguota choreografija, diktatoriška kontrolė ir gebėjimas išspausti humorą nejuokingose, absurdiškose situacijose. Režisierius skiria ypatingą dėmesį tradicijoms, ritualams ir maisto ruošimui, tad „Sieranevadoje“ atsiskleidžia ir rumunų kulinarijos paveikslas. Iš pradžių susidaro klaidingas įspūdis, kad žiūrime autentišką dokumentiką, bet iš tiesų kiekvienas momentas yra kruopščiai surepetuotas per ilgą ir varginantį pasiruošimą, o režisierius neleidžia aktoriams improvizuoti ir nė žingsnio pasukti į šoną. Visai nestebina išgirstos žinios, kad nukankintas pagrindinis aktorius Mimi Branescu (taip pat vaidino „Pono Lazaresku mirtyje“) nebendrauja su Cristi Puiu nuo filmavimo pabaigtuvių, tačiau vėl nori su juo dirbti. Ambicingojo autoriaus kūrinys prašosi gretinamas su vengrų maestro Bella Tarro kinu. Rumunų meistrui tiesiog nėra lygių ir jis įrodo savo galią „Sieranevadoje“.
Spalvingas giminės susitikimas
Kaip dažniausiai nutinka didelės giminės pasimatyme, prie vaišių stalo tik ypatingomis progomis susitinkantys žmonės atsiveria, pasiduoda apkalbomis, pradeda traukti vieną praeities paslaptį po kitos ir nebegali daugiau tylėti apie užgniaužtą tiesą. Jaunesnį brolį domina 2011 m. rugsėjo 11 d. sąmokslo teorijos ir sutapimai, teta negaili liaupsių komunistinei Ceausescu diktatūrai, jaunesnioji karta trokšta dalintis dabarties rūpesčiais, bet kuo labiau artėja skanios vakarienės metas giminaičiai parodo tikruosius savo veidus ir nebeleidžia sau giliau meluoti.
Beveik realiu laiku vykstantis filmas autentiškai ir glaudžiai įspraudžia žiūrovus į buto erdvę. Savotiškai uždarą pasaulį, kai niekas kitas nemato, kas darosi už uždarytų durų, o prie garuojančių puodų virtuvėje aptariamos daugelio metų aktualijos.
Paslaptingai pavadinta „Sieranevada“ (režisieriui tiesiog reikėjo sugalvoti kažkokį pavadinimą) bus neįtikėtinai aktuali Lietuvos publikai, nes Bukarešto bute pamatysite save, savo šeimą ir savo giminę. Galbūt nesinorės to tiesiogiai pripažinti, bet mes gyvename, susitinkame ir bendraujame absoliučiai panašiai. Kanų žiuri komisijoje dirba net penki aktoriai, tad gegužės 22 d. bus įdomu išgirsti, kaip jie vertina rumunų aktorių ansamblio pasirodymą.
Medžiojant vilkus
Radikaliai supriešinantis auditoriją prancūzas Alainas Guiraudie pakvietimą į oficialų Kanų festivalio konkursą faktiškai užsitikrino su nepamirštama drama „Nepažįstamasis prie ežero“ (Stranger by the Lake), kuri prieš trejus metus šokiravo ir nustebino programos „Ypatingas žvilgsnis“ žiūrovus. Su ne mažiau skandalingu naujuoju filmu grįžtantis drąsusis režisierius patvirtina genialaus provokatoriaus statusą. Jis tyrinėja žmogaus ryšį su gamta ir ypatingus santykius su kitais atsitiktiniais nepažįstamaisiais dramoje „Vertikali poza“ (Staying Vertical).
Scenarijaus kūrybiniame procese beviltiškai užstrigęs rašytojas atvyksta į kalnus Pietų Prancūzijoje, kad iš arti pamatytų vilką. Juo susižavi avių ganytoja ir mikliai susilipdžiusi pora susilaukia sūnaus, kurį du vyresnius vaikus auginanti jauna moteris šaltai atstumia. Benamis scenaristas paliekamas vienas su kūdikiu ant rankų ir keistuoliu pabėgusios nuotakos tėvu, tačiau skirsto savo laiką viešnagėms pas atsitiktinai pastebėtą charizmatišką jaunuolį, kuris dėl pinigų prižiūri ir aptarnauja liguistą ir ištvirkusį homofobą senuką.
Alainas Guiraudie nesidrovi humoro ir nevengia realistiško intymumo, kad parodytų tai, ko dažniausiai nedrįsta arba paslepia kiti režisieriai.
Alainas Guiraudie nesidrovi humoro ir nevengia realistiško intymumo, kad parodytų tai, ko dažniausiai nedrįsta arba paslepia kiti režisieriai. Jis neapgaudinėja žiūrovo, todėl matome atvirai nufilmuotus lytinius aktus, stambiu planu užfiksuotą vaiko gimimą (labiausiai tikėtina, kad su aktore-dublere) ir galingiausiai sukrečia atvira scena, kurioje scenaristas geranoriškai suteikia šokiruojančios eutanazijos paslaugą gyvenimo malonumų jau nejaučiančiam senukui, garsiai skambant jo mėgstamiausios grupės „Pink Floyd“ muzikai. Iš tiesų įdomu, ką pagalvos Rogeris Watersas, kai pamatys ir sužinos, kokiame kontekste naudojama jo kūryba.
3 mln. eurų biudžeto „Vertikali poza“ nenuvils „Nepažįstamojo prie ežero“ fanų, bet cenzūros kontroliuojamose šalyse gali būti uždrausta arba apkarpyta. Tai karštas diskusijas ir nuomones provokuojantis filmas apie skirtingus požiūrius į seksualumą, vilkų medžioklę, scenarijaus rašymo traumas, keistas medžių psichoterapijos procedūras miške. Tai ypatingas filmas, apie kurį geriau kuo mažiau žinoti ir skaityti. Bet negalima bijoti jį pamatyti. Neįmanoma įsivaizduoti Kanų be kontroversijos ir šiemet ji nutiko jau antrą festivalio dieną.
Uždaryti sunkvežimyje
„Ypatingam žvilgsniui“ pasirinktas atidarymo filmas „Susirėmimas“ (Clash) ilgiau nei metus kovojo dėl Thierry Fremaux palankumo. Pernai atrankai pasiūlyta 3 valandų trukmės versija buvo atmesta, bet režisierius Mohamedas Diabas nenuleido rankų ir sutrumpino klaustrofobinį trilerį perpus. Šiurpinantis filmas uždaro žiūrovus policijos sunkvežimio priekaboje.
Arabų pavasario demonstracijas Kaire malšinantys pareigūnai automobilyje izoliuoja aktyviausius protestantus, nes kalėjimai jau perpildyti. Baugiai apribotoje 8 kvadratinių metrų erdvėje atsiduria 25 skirtingų tikėjimų ir pažiūrų žmonės, žurnalistai, draugai ir priešai, kuriems teks susivienyti, kad išliktų gyvi. Režisierius palieka kamerą priekabos viduje ir fiksuoja aplinką tik per praviras duris, kelis kvadratinius langus ar plyšius.
Sunkvežimį akmenimis apmėtančios minios ir atkakliai nepasiduodančios policijos akistata užgniaužia kvapą. Įtampa išlaikoma iki finalo, nes nenuspėjamos intrigos išsiskleidžia ir viduje. Gaila, kad filmas jau prarado bent metus ir sulig kiekvienu mėnesiu tolsta nuo istorinių įvykių, kai buvo nuverstas Egipto prezidentas. „Susirėmimas“ nusipelno rekomendacijos vien dėl pasiaukojančios aukščiausios klasės vaidybos, nes aktoriai iškentėjo neeilinį išbandymą fiziškai ir psichologiškai.
