Gyvenimas gaujoje
Kanų numylėtinės britų režisierės Andrea'os Arnold keistas, ryškiai improvzuotas ir eksperimentinis filmas „Amerikos mylimoji“ (American Honey) labiausiai supriešino akredituotus kolegas. Po premjeros nesigirdėjo užtikrintai vieningos nuomonės – rašytojo Jacko Kerouako romano „Kelyje“ neakivaizdžiai inspiruotas kūrinys įtraukė arba atstūmė.
Esu linkęs nurašyti „Amerikos mylimąją“ į festivalinio maratono nuostolius, nes jis stipriau nuvylė negu įtikino.
Esu linkęs nurašyti „Amerikos mylimąją“ į festivalinio maratono nuostolius, nes jis stipriau nuvylė negu įtikino. Įspūdingą karjerą pradėjusi su „Oskaro“ premija už geriausią trumpametražį filmą ir dvejais Kanų didžiaisiais prizais Andrea Arnold („Raudonoji gatvė“, „Akvariumas“, „Vėtrų kalnas“) užkėlė didelius lūkesčius ir šį kartą jų nepateisino. Bent jau man filmas pasirodė neišbaigtas, tarsi režisierė paskubėjo parodyti vis dar darbinę versiją, kurią būtinai reikėtų trumpinti.
Filmas neturi normalios pradžios ir nutraukia mįslingą kelionę be išvadų ir išspręstų likimų, bet didžiausias jo stabdis – nemotyvuotai ilga trukmė. Beveik 3 valandas režisierė priverčia stebėti jaunuolių gaujos klajones per skirtingus JAV miestus prabangiame baltos spalvos mikroautobuse. Jie gyvena pakelės moteliuose, kuriuose nakvynę apmoka pavydi, seksuali ir jauna diktatorė diva (ją vaidina Elviso Presley anūkė Riley Keough). Už tai gaujos merginos ir vaikinai privalo atidirbti – vaikštinėti per prabangesnių namų kvartalus ir siūlyti kažkokio žurnalo prenumeratą, o vakare atnešti jaunai ir pusnuogei vadei pinigų.
Maištingos laisvės šokiai
Spalvinga, energinga ir pasiutusi bendruomenė primena savotišką sektą. Jie yra įtikėję pažadėtu uždarbiu, linksminasi, švenčia laisvę, absoliučiai nieko nebijo, jaučiasi nepriklausomi ir tiesiog būna kartu, o po dienos vėl važiuoja ir ieško savęs.
Pulsuojančia jaunatviška skirtingų stilių muzika skambančiame filme nėra jokio scenarijaus ir apčiuopiamos istorijos. Kiekvienoje stotelėje rutininis ritualas kartojasi, tad epizodas sukarpyta „Amerikos mylimoji“ panašiu tempu galėtų važiuoti keturias, penkias, šešias, septynias valandas ir nekuomet nesustoti. Bet kuras mikroautobuso bake galėtų baigtis po valandos ir būtų pasiektas lygiai toks pats efektas.
Andrea Arnold atsakingai atrinko nežinomų, charizmatiškų ir neprofesionalių aktorių kolektyvą. Jie susibičiuliavo, improvizavo ir mėgavosi kelione į niekur. Jų draugystė ir pašėlęs gyvenimo būdas energingai patobulino Kanų raudono kilimo maršą, kai jaunimas spontaniškai pradėjo šokti hip-hopo ritmu. Panašiai, kaip filmo pradžioje surengė masinį šokį prie prekybos centro kasų. Šokio fiestai neatsispyrė ir premjerinio seanso viešnia aktorė Kristen Stewart.
Naujoji žvaigždė
Kartu su jais džiaugsmingai šokinėjo „Transformerių“ ir „Nimfomanės“ aktorius Shia LaBeofas, kuris visą filmavimą praleido mikroautobuse, tapo vienu iš gaujos narių ir vien tik savo dalyvavimu užtikrino kūrybinei grupei padorų finansavimą. Jo kasdieninius nuotykius fiksuoja ir į kvadrato formatą įrėmina airių operatoriaus Robbie Ryano kamera (jis nufilmavo ir Keno Loacho bedarbystės dramą „Aš, Danielis Bleikas“). Nuo Holivudo pervargęs, nenuspėjamai pasirenkantis vaidmenis ir skandalingais išpuoliais ar pasisakymais dažniau garsėjantis aktorius atrodo natūraliausiai negu bet kuriame ankstesniame savo filme.
„Amerikos mylimosios“ veidu režisierė išsirinko aktorinės patirties neturinčią debiutantę Sashą Lane ir jos kuriamą benamę merginą pavadino Žvaigžde. Tatuiruotėmis kūną išsimarginusi (ant kairiojo peties akis blizgina palmės šakelė; režisierės tikslas?), dredais šukuoseną pasipuošusi ir gundančiai apsirengusi 18-metė yra gaujos naujokė, kuri vaikštinėja paskui Shia LaBeofą, įkvėpusi pasitikėjimo mėgina imtis iniciatyvos, naudotis savo išvaizdos privalumais ir rizikuotis. Bet netrukus ji įsitikins, kad linksmai tviskančiame gyvenime pilna išdavysčių ir kad ne taip jau lengva tapti visų mylimiausia žvaigžde.
Meilė iš antro šanso
Pagrindiniu dienos seansu organizatoriai paskyrė žymios prancūzų aktorės Nicole Garcia verksmingą romantiškų jausmų medramą „Akmeningoji žemė“ (Mal de pierres / From the Land of the Moon), kurioje „Oskaro“ premija apdovanota aktorė Marion Cotillard („Edith Piaf. Rožinis gyvenimas“) vaidina pagal giminės susitarimą nelaimingai ištekėjusią moterį. Pagimdžiusi sūnų ji nutaria ieškoti aistros neįmanomų santykių glėbyje su širdį apžavėjusiu, moralės standartų principingai neperžengiančiu ir po karo grįžusiu jaunu vyru, kurį, žinoma, įkūnyja Louisas Garrelis („Svajotojai“).
„Kai tik perskaičiau Milena’os Agus romaną, tai pagrindiniame vaidmenyje įsivaizdavau tik Marion. Nieko nelaukdama ją informavau. Neturėjau jokios kitos kandidatės. Marion yra viena iš retų savo kartos aktorių, gebanti perteikti nenumaldomą geismą“, – paaiškina Nicole Garcia. Ji yra savotiškai teisi, nes Marion Cotillard neįmanoma nesižavėti.
Vis dėlto „Akmeningoji žemė“ idealiau tiktų komerciniam repertuarui ir garantuotai patiktų erotinėmis glamonėmis įkaitintas romantinės dramas garbinančioms damoms. Kanų festivalio oficialiame konkurse ir taip jaučiamas prancūzakalbio kino perteklius, o įtakingiausiame pasaulinio kino renginyje norėtųsi pamatyti daugiau įvairovės.
Kai iniciatyva atiduodama Prancūzijai, tai ir gaunasi pakankamai kuklus geografinis žemėlapis: Rytų Europa Kanų akimis yra vien tik Rumunija, Azija susisiaurina iki Pietų Korėjos, o ispaniškai kalbantis pasaulis gali būti atstovaujamas tik Pedro Almodovaro.
