Pedro Almodovaras ir vėl gerą filmą padarė. Olivier Assaysas poliarizuojančiai padalino į dvi stovyklas net kritikus – vertinimų lentelėje jis vienintelis gavo du neigiamiausius vertinimus (X), jam vieninteliam švilpė spaudos salė, bet oficialaus seanso publika plojo 5 minutes. Tarp dviejų meistrų tyliai įsmukęs konkurso naujokas Kleberas Mendonca Filho maloniai nustebino su brazilišku perlu.
Atgal pas moteris
„Aš sugrįžau ir niekuomet neketinu palikti moterų visatos“, – nuoširdžiai pareiškė meistras-kosmonautas Pedro Almodovaras, kuris tobuliausiai rašo vaidmenims moterims ir idealiausiai analizuoja moterų išgyvenimus. Du pastarieji nepavykę ir komercializuoti jo filmai buvo susieti su vyrų skraidymo („Aš tokia susijaudinusi!“) ir keršto („Oda, kurioje gyvenu“) trajektorijomis.
Aš sugrįžau ir niekuomet neketinu palikti moterų visatos.
Prisiminimų detektyvo principais sukonstruota drama „Chuljeta“ (Julieta) yra grynas almodovariškas kinas apie paslaptingą stiprios moters, mamos, žmonos, meilužės nugyventą praeitį. Režisierius jautriai tyrinėja neblėstančią meilę, širdgėlą, praradimo skausmą, neapykantą, atgailą ir giliai paliečia širdis. Sluoksniuotas filmas gali pareikalauti antros peržiūros, kad suprastume tikruosius režisieriaus ketinimus, sugaudytumėte visas užuominas ir atpainiotumėte tiesiogiai susijusių žmonių ryšius.
Geriausią formą atgavęs ispanų veteranas jau įprato iš Kanų važiuoti namo tuščiomis ir paskutinį kartą atsiėmė prizą už geriausią scenarijų („Sugrįžimas“), bet tai nutiko lygiai prieš 10 metų. Galbūt žiuri prezidentas australas George’as Milleris apsuks nelaimingą istoriją?
Visa tiesa apie mano dukterį
Ispanų maestro mėgsta pasakoti istorijas iš „flešbekų“, o šį kartą jis primena nostalgišką bendravimo būdą – susirašinėjimą laiškais. Atsitiktinis pagyvenusios moters susitikimas jaunesne mergina Madrido sankryžoje paskatina atverti širdies klodus ir prisiminti, kas gi nutiko per pastaruosius 25 metus. Ji trokšta iškloti visą tiesą dukteriai, kuri prieš 13 metų išvažiavo į stovyklą ir nebegrįžo namo.
Chuljeta papasakoja apie lemtingą pasimatymą traukinyje su žveju, kuris dar vagone sutiko tapti tėvu, nors neišsižadėjo meilės žavingai skulptorei Avai. Chuljeta nebeslepia komplikuotų santykių savo šeimoje, kur nuolatinės priežiūros reikalaujančios mamos akivaizdoje tėvas užmezgė meilės romaną su trigubai jaunesne patarnautoja. Chuljeta mėgina rasti paaiškinimą, kodėl ją supantiems žmonėms nutinka tragiškos nelaimės.
Meistriškai surežisuota ir dar genialiau parašyta „Chuljeta“ gundo aktorių ansamblio vaidmenimis. Svarbiausią pasakotoją nepriekaištingai vaidina dvi aktorės Adriana Ugarte ir Ema Suarez. Lemtingai Chuljetos gyvenimą pakeitusios skulptorės vaidmenį kuria viename iš dešimties „Kino pavasario“ lankomiausių filmų „Nuotaka“ matyta žavingoji Inma Cuesta. Almodovaras atrado naujas aktores savo nuoširdžioms istorijoms, kurios vis dar užtenka vietos klasikinėms „mūzoms“ (pernai Kanuose teisėjavusiai Rossy de Palma).
Plaukai, meilė, vėžys
„Tamsiausias arkliukas“ konkursinėje programoje brazilas Kleberas Mendonca Filho nepelnytai tapo pastumdėliu. Stulbinantis, drąsus, intymus, melomaniškas, mistiškas „Vandenis“ (Aquarius) gavo ne tik nedėkingiausią dieninį premjerinį laiką, bet jo išankstiniam seansui net pritrūko vietos „Debussy“ salėje. Kito taip nuvertinto filmo Kanuose tiesiog nėra. Jį pamatė mažiausiai žmonių. Netilpę, neatėję ar tiesiog ignoravę prarado galimybę atrasti tikrą perlą. Štai ką reiškia įsibrauti į Kanų lygą absoliučiam naujokui.
Netilpę, neatėję ar tiesiog ignoravę prarado galimybę atrasti tikrą perlą.
Amerikiečių ir brazilų TV serialuose vaidinanti veteranė Sonia Braga sulaukė šlovės momento. Ji atsiskleidžia dominuojančiu, solidžiu ir apdovanojimų vertu vaidmenimi. Krūties vėžį nugalėjusi ir naują meilę atradusi muzikos kritikė atsisako nusisukti nuo praeities ir išsikraustyti iš namo, kurio renovuotojai jau suviliojo beveik visus nuomininkus. Bet šis brangus pastatas „Vandenis“ yra viso jos spalvingo gyvenimo liudininku. Čia moteris užaugino tris vaikus. Čia našlė atsisveikino su vyru. Dabar 65-erių metų moteriai patinka maištauti, pasitenkinti vojerizmo geismą ir stebėti įvykius pro praviras duris, ieškoti sekso pagundų ir perduoti didingą patirtį ateities piliečiams.
Kerinčiam filmui ypač svarbią reikšmę ir prasmę diktuoja garso takelis, o režisierius tikslingai parenka kultinių grupių dainų ir rečiau girdėtų braziliškų baladžių miksą. Melodijos įsilieja į „Vandenio“ ritmą, paskatina dainuoti ir šokti veikėjus, o montaže vaizdai kartais „užstringa“ lyg subraižytoje vinilo plokštelių.
Vos antrą kartą režisuojančiam Kleberui Mendonca Filho paramą privalėtų pareikštų FIPRESCI kino kritikų komisija, nes jis atėjo į kiną iš būtent ekspertų lygos. Būtų nuostabu, jei „Vandenis“ nušviestų siurprizą ir oficialiuose apdovanojimuose. Prizinio paskatinimo jam labiausiai reikia.
Kaip madingiau prakalbinti dvasią
Festivalyje sulaukėme pačio keisčiausio ir silpniausio filmo. Kol kas. Apmaudu pripažinti, kad man juo tapo mėgstamo prancūzų režisieriaus Olivier Assayaso („Karlosas“, „Po gegužės sukilimo“, „Vasaros valandos“, „Švari“) mistinė siaubo drama „Privati apsipirkinėtoja“ (Personal Shopper). Jis tvirtina, kad nebūtų parašęs tokio ekstremalaus scenarijaus, jei negalvotų, kad pagrindinį vaidmenį atliks amerikietė Kristen Stewart (gavusi „Cezario“ premiją už įstabų vaidmenį jo dramoje „Debesys virš Sils Marijos“).
Režisieriaus sumanymai liko nesuprasti. Išankstinius seansus vainikavo baubimas ir neigiamos reakcijos. Švilpukai šiemet tylėjo neįtikėtinai ilgai. Net šešias dienas. Tai dar sykį patvirtina konkursinės programos galią ir stiprią konkurenciją. Olivier Assayasui nepasisekė, nes miniai jau norėjosi išsilieti. Tereikėjo surasti silpnesnę ir sunkiau išgliaudomą auką. Vėliau neišvengsime diskusijų, kas nutiktų „Privačiai apsipirkinėtojai“, jei Kanų festivalis suplanuotų premjerinį seansą į pirmąją dieną? Dabar apie nesuprastą filmą išėjo sensacinga žinia, kad jis buvo nušvilptas Kanuose. Bet gal jis nusipelno antrojo šanso?
Mes esame ne vieni
„Ei, bet juk visi tikrai nešvilpė“, – viltingai per spaudos konferenciją pataisė antraštes kiekviename kadre esanti Kristen Stewart. Ji drąsiai, atvirai, gundančiai ir patraukliai vaidina širdies ydą turinčią merginą, kuriai likimas liepė laukti. Paryžiuje, Milane ir dar kur nors. Ji laukia, kol iš ano pasaulio gaus žinutę nuo anksti išėjusio ir infarkto sustabdyto brolio dvynio. Ji tyrinėja mokslininkų teorijas, kaip nerimstančios dvasios mėgina susisiekti su gyvaisiais per paveikslus. Ji leidžia kosmines sumas eurų nebūtiniems apsipirkinėjimams ir pildo spintą naujomis suknelėmis, kelnėmis, palaidinėmis, prabangiais aksesuarais.
„Privati apsipirkinėtoja“ siekia būti madinga, glamūrinė, tviskanti, paslaptinga ir bauginanti, bet pigios vaiduokliškos intrigos su skraidančiomis stiklinėmis, kambariuose banguojančiu rūku ir judančiomis sienomis nedėkingai prajuokina. Olivier Assaysas lieka ištikimas patikrintam režisūros stiliui, filmuoja skirtingose lokacijose ir realiose vietose, atranda įdomią staigaus montažo technologiją, o kontroversiniam finalui specialiai skrenda į Omaną. Bet kam? Tik tam, kad įrodyti, jog vaiduokliškoji dvasia skrenda iš paskos? Niekas nežino.
