Jis prisiminė iškart po debiutinio filmo „Aš nužudžiau savo mamą“ premjeros mylimiausios aktorės Anne Dorval pasiūlytą nuo AIDS mirusio rašytojo Jeano-Luco Legarce pjesę, kurią pirmą kartą perskaitęs padėjo į lentyną ir pamiršo bent 4 metams. Visi būtų laimingesni, jei šeštas pjesės puslapis liktų neatverstas.
Žingsnis atgal
Viename įsimintiniausiame dramos „Tai tik pasaulio pabaiga“ (It’s Only the End of the World) momente aktoriaus Gaspardo Ullielio suvaidintas homoseksualus dramaturgas priliečia dešinės rankos pirštu savo lūpas ir išreiškia pageidavimą patylėti. Būtent taip būtų palankiausia reaguoti į naujausią Xaviero Dolano filmą. Geriau niekam nieko nesakyti, kad mitas apie jaunojo režisieriaus genialumą šiek tiek išliktų gyvas.
Negalima jo lyginti su „Mamyte“ ir užkelti pernelyg didelių lūkesčių, nes šį kartą Xavieras Dolanas tikrai neturi ką pasakyti ir neišnaudoja prancūzų aktorių žvaigždyno realių galimybių. Tačiau jis yra labai gudrus režisierius ir pasiruošė Kanų mėsmalei. Finale jis pilnu garsu įjungia visiems žinomą atlikėjo Moby dainą, kad sėdint kėdėje tiesiog buvo neįmanoma išgirsti reakcijų. Milžiniško ažiotažo sulaukęs pirmasis seansas (kolegės iš Lietuvos stovėjo eilėje 2 valandas ir nepateko) baigėsi negatyviomis emocijomis. Kukliai mandagūs paplojimai iš pagarbos ir baubimas paskendo muzikos garsuose.
Dar neišėjus iš „Debussy“ salės ore tvyrojo nuojauta, kad prieš pat premjerą paviešintos antraštės nuskambės skausmingai ir negailestingai, o per spaudos konferenciją jautrusis Xavieras Dolanas atsimušinės į provokuojančius klausimus.
„Tai tik pasaulio pabaiga“ iliustruoja kelias valandas iš draugiškai bendrauti nesugebančios šeimos gyvenimo.
Pykčio perskelta šeima
„Tai tik pasaulio pabaiga“ iliustruoja kelias valandas iš draugiškai bendrauti nesugebančios šeimos gyvenimo. Po 12 metų nesimatymo ir ignoravimo Luisas grįžta namo informuoti mamą (Nathalie Baye), sesę (Lea Seydoux), brolį (Vincentas Casselis) ir jo žmoną (Marion Cotillard), kad jo pasaulis artėja prie neišvengiamos pabaigos. Tačiau nuolatiniai barniai, netylantys konfliktai, dviveidystės, įžeidinėjimai, neapykanta ir ypač nepagarbus, netolerantiškas vyresnio brolio elgesys priverčia pakeisti viešnagės scenarijų.
Xavieras Dolanas režisuoja temperamentingai fiksuodamas stambiais planais aktorių veidus, tad atidesnis žiūrovas iš akių lengvai atpažins, kas iš artimiausiųjų supranta ketinamus ištarti tragiškus žodžius. Ilgus pokalbius prie pietų stalo ir asmenines akistatas režisierius permušinėja kertinius vaikystės įvykius vaizduojančiais muzikiniais vaizdo klipais. Jis geba parinkti dramatiškiems momentams tinkamas dainas ir nenuvilia puikiu garso takeliu.
Labiausiai nemalonu stebėti arogantišką egoistą Vincentą Casselį. Jį interpretuoju kaip šio labai pikto ir šalto filmo veidrodį.
Ryškiai pasidažę ir madingai aprengti aktoriai nori atrodyti stilingai (Lea’os Seydoux pečius puošia rožių tatuiruotės), bet kuria neįdomius, blankius, vienpusiškus personažus, kurie neištrūksta iš apribotų emocinių erdvių. Labiausiai nemalonu stebėti arogantišką egoistą Vincentą Casselį. Jį interpretuoju kaip šio labai pikto ir šalto filmo veidrodį. Nesistebiu, kad pirmoji atsiliepimų banga socialiniame tinkle „Twitter“ prisipildė neapykantos ir galbūt skubotų išvadų, kad „Tai tik pasaulio pabaiga“ yra pats blogiausias 69-ojo Kanų festivalio konkursinės programos filmas.
Korumpuota Brazilija
Režisieriaus Klebero Medonca Filho kūrybinė grupė per raudono kilimo maršą išskirtiniam filmui „Vandenis“ (Aquarius) surengė išmintingą tylaus protesto akciją ir išsitraukė atspausdintus lapus su užrašais, informuojančiais pasaulį apie Braziliją užklupusias bėdas.
„Twitter“ prisipildė neapykantos ir galbūt skubotų išvadų, kad „Tai tik pasaulio pabaiga“ yra pats blogiausias 69-ojo Kanų festivalio konkursinės programos filmas.
„Pasaulis neturėtų pripažinti šios neteisėtos vyriausybės“, – štai tokį lozungą iškėlė filmo režisierius ir scenariajus autorius. Į trečią vietą leidinio „Screendaily“ kino kritikų vertinimų lentelėje išsiveržusį filmą (3,1 balo) dauguma žiūrėjusiųjų iškodavo, kaip korumpuotos šalies portretą.
„Šovinistai, rasistai, apgavikai išrenkami ministrais“.
„Brazilija išgyvena politinį perversmą“.
„Perversmas ką tik įvyko Brazilijoje“.
„54 501 118 balsai sudegė ore“.
Kanų planetoje visi diskutuoja ir mėgaujasi kino atradimais, bet neturi laiko apsidairyti, kas vyksta realiame pasaulyje. Likus tik trejiems mėnesiams iki Rio de Žaneiro Olimpinių žaidynių brazilų „Vandenio“ delegacija išdrįso pasidalinti bauginančiomis įžvalgomis apie Brazilijos prezidentės Dilma’os Rousseff nušalinimą ir apkaltos procesą.
Gardžioji šunų diena
Gegužės 19 dieną Didžiosios Britanijos paviljone paaiškės pats geriausias Kanų festivalio filmų šuo. Keturkojų bičiulių mylėtojai nuo 2001 m. laikosi tradicijos įvertinti vaidinančių šunų talentą. Tik per dramos „Patersonas“ spaudos konferenciją paaiškėjo liūdna žinia, kad nerealiausiai sužavėjusi publiką buldogė Nelė jau nespės pasidžiaugti tikėtinos nugalėtojos kaulais. „O, Nele, ilsėkis ramybėje!“, – į šunų rojų prieš kelis mėnesius iškeliavusią kolegę palydėjo aktorius Adamas Driveris.
Kitame festivalyje
Kultinis korėjiečių režisierius Hongas Sang-soo („Tada blogai, dabar blogai“) spėja paruošti bent po vieną filmą kiekvieniems metams. Naujos jo premjeros laukiama arčiau rudens, bet užsukęs į Kanus ir spontaniškiems nuotykiams atviras meistras negaišta laiko Prancūzijos Rivjeroje.
Jis pasiskambino gerai draugei Isabelle Huppert ir pasiūlė nufilmuoti improvizuotą eksperimentą. Besiruošdama šeštadienio vakaro raudono kilimo maršui su režisieriumi Paulu Verhoevenu prancūzų kino legenda antrą kartą pasakė „Taip“ korėjiečiui (jų bendra trejų deja-vu pasimatymų drama „Kitoje šalyje“ buvo rodoma „Kino pavasaryje“) ir kartu filmuoja kažką slapto. Kanuose ir apylinkėse. Festivalio sukūryje ir šalia jo. Tai reiškia, kad po metų Kanuose vėl bus kitoks Hongas Sang-soo.
