Sekmadienio vakarą Kanuose pasibaigusiame reikšmingiausiame A klasės kino festivalyje prizus išsidalijo Vengrijos, Taivanio, JAV, Prancūzijos, Meksikos, Graikijos ir Kolumbijos filmai.
„Auksinė palmės šakelė“
2009 metais prancūzų režisierius Jacquesas Audiardas išsiveržė į favoritus su žiauria kalėjimo drama „Pranašas“ (A Prophet), bet iškovojo Didįjį žiuri prizą, nes „Auksinė palmės šakelė“ privalėjo atitekti Michaelio Haneke šedevrui „Baltas kaspinas“.
Šių metų komisija sugrąžino skolą, bet apdovanojo žymiai prastesnį filmą „Dypanas“. Netiesiogiai tai patvirtino pats Jacquesas Audiardas, dedikavęs sekmadienio pergalę Michaeliui Haneke.
Šių metų komisija sugrąžino skolą, bet apdovanojo žymiai prastesnį filmą „Dypanas“. Netiesiogiai tai patvirtino pats Jacquesas Audiardas, dedikavęs sekmadienio pergalę Michaeliui Haneke.
Pernai „Auksinę palmės šakelę“ laimėjo turkas Nuri Bilge Ceylanas su epu „Žiemos miegas“, nors buvo stipriau nusipelnęs reikšmingiausio Kanų titulo už dramą „Vieną kartą Anatolijoje“.
Panašiai kvestionuotinas ir pritemptas pergales čia šventė britas Kenas Loachas, amerikietis Terrence'as Malickas, Gusas Van Santas ir kiti režisieriai.
Joelis Coenas apsidraudė, kad jie nėra kino kritikai ir tik vėliau supras, ar teisingi buvo sprendimai. Keistai sudaryta komisija priėmė kvestionuotinus verdiktus. Rečiau filmus žiūrinčius režisierius ir aktorius tikriausiai sukrėtė keršto trilerio „Dypanas“ (Dheepan) humaniškumas ir socialinis realizmas, bet šias temas žymiai giliau, išsamiau ir prasmingiau daug kartų nagrinėjo kiti režisieriai.
Nereikėtų atmesti versijos, kad juos paveikė pastarųjų mėnesių politiniai įvykiai ir ypač Italijoje nutikusi tragedija, kai Viduržemio jūroje nuskendo perpildytas nelegalių imigrantų laivas.
Jacquesas Audiardas yra stiprus režisierius ir jis puikiai pasinaudojo gebėjimu manipuliuoti, demonstratyviai graudinti nepavydėtinais imigrantų iš Šri Lankos vargais Paryžiuje, kai dėl politinio prieglobsčio nepažįstamiems atvykėliams tenka apsimetinėti šeima ir imituoti meilę, patirti akistatą su smurtaujančiais banditais ir ištverti neapykantą, rasizmą, išnaudojimą, šiuolaikinę vergovę.
Didysis žiuri prizas
Pavydėtinai debiutuojantis jaunasis vengras Laszlo Nemesas užsitikrino kino kritikų asociacijos FIPRESCI palaikymą, bet Kanų festivalio strategai jam tiesiog neleido laimėti „Auksinės palmės šakelės“, nes jiems labiau naudingas prancūziško filmo ir patyrusio režisieriaus triumfas, kuris neabejotinai sukels ažiotažą Prancūzijos kino teatruose, padės parduoti tūkstančius bilietų ir pasirašyti pardavimų sutartis.
Šiuos uždavinius sudėtingiau pildytų brutali, sukrečiančianti ir negailestinga drama „Saulo sūnus“ (Son of Saul) apie mirties angelais Aušvico ir Birkenau koncentracijos stovyklose priverstinai dirbančius žydų kalinius iš įvairių šalių.
Jaunasis vengras Laszlo Nemesas užsitikrino kino kritikų asociacijos FIPRESCI palaikymą, bet Kanų festivalio strategai jam tiesiog neleido laimėti „Auksinės palmės šakelės“.
Naciai išsirinko stiprius vyrus juodžiausioms ir purviniausioms užduotims – nurengti atkeliavusius žmones, palydėti į dujų kameras, surinkti prabangius daiktus, sutampyti nužudytųjų kūnus į krematoriumą. Vengrų maestro Bela Tarro („Turino arklys“) mokinys ir asistentas atvežė vienintelį Kanų festivalio filmą, kuris buvo rodomas iš 35 mm juostos, bet ne madinguoju skaitmeniniu formatu.
Geriausias režisierius
Geriausiuoju tapo vyriausias oficialaus konkurso dalyvis 68-erių maestro Hou Hsiao Hsienas iš Taivanio už nežemiško ir užburiančio grožio gamtovaizdžiuose nufilmuotoje, trumpomis, aštriomis ir efektingomis Rytų kovos menų (wuxia) dvikovomis kvapą užgniaužiančia, IX-ojo amžiaus Kinijos Tang dinastijos kodeksais, papročiais, tradicijomis, kultūra stebinančia istorine drama „Žudikė“ (The Assassin).
Neprilygstamai parengta, miklios reakcijos, bebaimė šaltakraujiška gražuolė profesionalė suabejoja ją treniravusios vienuolės nurodymu nužudyti valdytoją ir kovoja su kamuojančiomis moralinėmis dilemomis. Hou Hsiao Hsienas svarbią dramą brandino, planavo, kūrė, perrašinėjo begalybę scenarijaus variantų, repetavo choreografiją, treniravo aktorius, filmavo, montavo net 25 metus.
Dvi geriausios aktorės
Pagal taisykles vertinimo komisija galėjo pasirinktinai išskaidyti tik vieną prizą. Išėjęs į sceną aktorius Taharas Rahimas („Pranašas“) iškėlė du diplomus ir atskleidė didžiąją paslaptį.
Abi nugalėjusias aktores lyg tyčia suvienyjo meilės skausmai ir išbandymai.
Abi nugalėjusias aktores lyg tyčia suvienyjo meilės skausmai ir išbandymai. Toddo Hayneso jausmingoje dramoje „Kerol“ (Carol) amerikietė Rooney Mara suvaidino vyresnę turtingą moterį, aistringai įsimylėjusią parduotuvės konsultantę ir fotografę.
Ypač ilgai ir emocingai dėkojusi prancūzė Emmanuelle Bercot įkūnijo neištikimą, meluojantį, ankstesnės santuokos įsipareigojimų nesutvarkiusį vyrą aklai įsimylėjusią, atleidžiančią ir savanoriškai kenčiančią moterį režisierės Maiween asmeniškiausių patyrimų dramoje „Mano karalius“ (My King).
„Rooney yra Niujorke. Ji jausis beprotiškai laiminga. Jos vaidmuo yra kertinis mano filme. Be Rooney “Kerol„ būtų neįmanoma. Jaučiuosi pagerbtas galimybe dirbti su tokiomis aktorėmis. Myliu tave, Rooney“, – kalbėjo uždarymo ceremonijoje dalyvavęs amerikietis Toddas Haynesas. Akivaizdu, kad jis tikėjosi ir jautėsi nusipelnęs asmeninio apdovanojimo. „Kerol“ užėmė pirmąją leidinio „Screendaily“ kino kritikų apklausoje.
Geriausias aktorius
Juo tapo daugiausiai publikos aplodismentų nusipelnęs prancūzas Vincentas Lindonas už skurdaus gyvenimo sunkumų prispausto ir prasiskolinusio bedarbio vaidmenį režisieriaus Stephane Brize socialinio realizmo dramoje „Žmogaus kantrybės ribos“ (La loi du marché / The Measures of a Man).
Geriausias scenarijus
Netikėčiausiu nugalėtoju iškilo pirmą kartą scenarijų parašęs meksikiečių režisierius Michelis Franco už slogią dramą „Slaugytojas“ (Chronic) apie sunkiai sergančių ligonių priežiūrą, nelegalią eutanaziją ir pasiaukojantį nedėkingiausios profesijos žmogų, kurį fenomenaliai suvaidino anglų aktorius Timas Rothas. Paradoksalu, kad geriausio scenarijaus prizą gavo filmas be scenarijaus.
Žiuri prizas
Graikų režisieriui Yorgosui Lanthimosui buvo prognozuojamas svaresnės prabos apdovanojimas, o įtakingieji bukmekeriai būtent jam žadėjo „Auksinę palmės šakelę“.
Graikų režisieriui Yorgosui Lanthimosui buvo prognozuojamas svaresnės prabos apdovanojimas, o įtakingieji bukmekeriai būtent jam žadėjo „Auksinę palmės šakelę“.
Tačiau vertinimo komisija apsisprendė atiduoti mažiausiai vertingą apdovanojimą už absurdo ir juodo humoro romantinę dramediją „Krabas“ (The Lobster) apie paslaptingąjį viešbutį, kuriame likę viso pasaulio vienišiai per 45 valandas privalo susirasti savo porą arba pavirsti į laisvai pasirinktą gyvūną.
Geriausias trumpametražis filmas
Juo tapo ištuštėjusį ir subjaurotą Beirutą vizionieriškai atvaizduojanti animacijos ir dokumentikos fantazija „Bangos. 1998-ieji“ (Waves ’98) iš Libano.
Kolumbijos talentas
Prieš paskelbdamas „Auksinės kameros“ laureatą net trims vaidmenims Kanų festivalio filmuose atstovavęs ir gimtadienį šventęs amerikietis aktorius Johnas C. Reilly išjudino šventės publiką uždegančia ir improvizuota daina su grupe „Fly Boys“.
„Auksinė kamera“ už geriausią debiutą atiteko Kolumbijos režisieriaus Cesaro Augusto Acevedo vaizdingai minimalistinei dramai „Žemė ir šešėliai“ (La tierra y la sombra / Land and Shade) apie solidaus amžiaus fermerį, kuris milžiniškos valios pastangomis bando išgelbėti prieš 17 metų atstumtą ir pamirštą šeimą, kai sužino apie sūnų užklupusią mirtiną plaučių ligą.
Islandijos avinai, Kroatijos saulė, Rumunijos relikvijos
Antroji pagal svarbą konkursinė programa „Ypatingas žvilgsnis“ (Un Certain Regard) gausybę apdovanojimų išdalijo šeštadienio vakarą.
„Nuoširdžiai dėkoju festivaliui, kad pagrindiniame plakate atvaizdavo mano mamą Ingrid Bergman, kuri kasdien žvelgė į kino kūrėjus ir mylėtojus lyg angelas sargas“, – jausmingą įžangą užbaigė aktorė ir režisierė Isabelle Rossellini.
Jos komisija nusprendė skirti du neįprastus prizus (jų niekuomet nebuvo ankstesniais metais) ryškiems ateities talentams, kuriais pripažinti Irano režisierė Ida Panahandeh („Nahid“) ir Indijos režisierius Neerajas Ghaywanas („Massaan“).
Programos favoritu laikytas rumunas Corneliu Poromboiu atsiėmė „Ypatingo talento“ apdovanojimą už komiškos dramos „Lobis“ (The Treasure) režisūrą ir gudrų, linksmą, provokuojantį scenarijų. Geriausiu režisieriumi buvo pripažintas japonų kino veteranas Kiyoshi Kurosawa už jausmingą mistinę dramą „Išvyka į pajūrį“ (Journey to the Shore).
Žiuri prizas pelnytai iškeliavo į Kroatiją už tris skirtingas ir skaudžios netolerancijos blaškomos meilės istorijas, kuriose virtuoziškai vaidina tie patys aktoriai. Naudojant tik natūralią šviesą ir be jokio dirbtinio apšvietimo įspūdingai nufilmuotą dramą „Zenitas“ (The High Sun) režisavo Daliboras Mataničius.
Svarbiausiam „Ypatingo žvilgsnio“ nugalėtojui niekas pretenzijų neturėjo – pergalę šventė sensacinga, originali, jautri ir tragikomiška režisieriaus Grimuro Hakonarsono drama „Avinai“
Svarbiausiam „Ypatingo žvilgsnio“ nugalėtojui niekas pretenzijų neturėjo – pergalę šventė sensacinga, originali, jautri ir tragikomiška režisieriaus Grimuro Hakonarsono drama „Avinai“ (Rams) apie avių veisimo tradicijas šiaurės Islandijoje, vietinius grožio konkursus ir dėl nuolatinės konkurencijus susipriešinusius, nebendraujančius, pavydžius brolius.
Kritikus apžavėjo debiutantai
Įtakingoji kino kritikų asociacija FIPRESCI šiemet susitarė paskatinti vien tik debiutantus. Žiuri pirmininko užuominos užteko, kad visi iššifruotų oficialaus konkurso dalyvio vengro Laszlo Nemeso triumfą su „Saulo sūnumi“ (Son of Saul).
Gaila, kad per pastaruosius dvejus metus savo apdovanojimu nuspėjusių „Auksinės palmės šakelės“ laureatą kino kritikų nuojautos šį kartą nepasiteisino ir išvakarėse paskelbtas verdiktas nenuvedė oficialios vertintojų komisijos teisingu keliu.
Kitus du prizus kino kritikai atidavė indui Neerajui Ghaywanui už dramą „Massaan“ iš programos „Ypatingas žvilgsnis“ ir argentiniečiui Santiago Mitre už smurtinę dramą „Paulina“, kuri taip pat išsivežė į Buenos Aires pagrindinį paralelinės programos „Kritikų savaitė“ prizą.
Muzikinės naujovės
Kartu su naujuoju festivalio prezidentu Pierre’u Lescure’u pasikeitė iškilmingos uždarymo ceremonijos renginys. Jeigu anksčiau apdovanojimus pavykdavo išdalinti per pusvalandį, tai šiemet procedūra užtruko ilgiau nei valandą, nes scenarijų papildė muzikiniai intarpai ir pernelyg ilgos laureatų padėkos kalbos.
Šešių šokėjų pasirodymu kompiuterinės grafikos fone (primenančios „Eurovizijoje“ nugalėjusio švedų dainininko šou) prasidėjusią ceremoniją pratęsė britų dainininkas Benjaminas Clementine'as, kuris akompanuodamas pianinu atliko dainą iš brolių Coenų muzikaliausio filmo „Groja Ljuvinas Deivisas“.
Pabaigtuvėms meno vadovas Thierry Fremaux išsirinko Antarktidoje nufilmuotą ekologinę dokumentiką „Ledas ir dangus“ (Ice and the Sky), o specialioji „Auksinė palmės šakelė“ už gyvenimo ir karjeros nuopelnus atiteko legendinei prancūzų režisierei Agnes Varda.
