„Avinai“ pasakoja apie du Islandijos kaime gyvenančus ir avis veisiančius brolius, kurie nesikalba jau daugiau nei 40 metų. Nesikalbėtų jiedu ir toliau, jei vieno iš jų bandoje nebūtų išplitusi epidemija, o specialistai nebūtų įsakę išskersti visų avių slėnyje. Broliai priversti suvienyti jėgas, kad išgelbėtų tai, kas jiems brangiausia – avinus.
Savo filmą „Kino pavasaryje“ pristatantis režisierius G.Hákonarsonas dalinasi mintimis apie netikėtą sėkmę, filmo kūrimo procesą ir gyvenimą Islandijoje.
– „Avinai“ yra tik antras jūsų ilgametražis vaidybinis filmas, tačiau pernai jis buvo pripažintas geriausiu antroje pagal svarbą Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“. Koks jausmas sulaukti pripažinimo tokiame ankstyvame karjeros etape?
– Žiūrint Kanų kino festivalio apdovanojimų ceremoniją akivaizdu, kad šis prizas man buvo visiškai netikėtas. Buvau šoke. Man tai didelis žingsnis. Tai taip pat yra ir vienas didžiausių apdovanojimų Islandijos kino istorijoje. Ši pergalė padeda dirbant prie kitų projektų, ji atveria man duris.
Kiekvienas turi teisę klysti. Galbūt kitas mano filmas bus visiškas fiasko, o po dešimties metų vėl imsiu kurti tokius filmus kaip „Avinai“.
– Ar nejaučiate spaudimo? Juk po apdovanojimo „Ypatingo žvilgsnio“ programoje nebėra kelio atgal – belieka siekti „Auksinės palmės šakelės“.
– Lūkesčiai išaugo, ir spaudimas, tikriausiai, yra. Žinau, kad su kitu savo filmu turėčiau galimybę patekti į pagrindinę Kanų festivalio konkursinę programą, bet stengiuosi apie tai negalvoti. Kiekvienas turi teisę klysti. Galbūt kitas mano filmas bus visiškas fiasko, o po dešimties metų vėl imsiu kurti tokius filmus kaip „Avinai“.
– Kaip gimė idėja sukurti „Avinus“? Iš kur sėmėtės įkvėpimo?
– Filmas yra paremtas tikra istorija, kurią išgirdau iš savo tėvo. Norėjau sukurti nuoširdų filmą apie Islandiją, o ši istorija man pasirodė puikiai atspindinti islandų nacionalinį charakterį.
Mano režisūrinis stilius kiek primena Akio Kaurismäkio, brolių Coenų filmus, skandinavų kino tradiciją – paprastų žmonių istorijas pasakoju su sauso humoro prieskoniu.
– Kada įvyko tikrasis brolių konfliktas? Kokios jo detalės filme pakeistos?
– Broliai, apie kuriuos pasakoju, mirė prieš dešimt metų. Iš tiesų jųdviejų barnis prasidėjo dėl moters, o „Avinuose“ jie pykstasi dėl žemės.
Islandijoje tokių istorijų yra daugybė – tiek daug šeimų, kaimynų pykstasi, dėl vienos ar kitos padarytos klaidos nustojo kalbėtis vieni su kitais. Daugybė islandų žiūrėdami filmą galėjo susitapatinti su personažais, nes jie patys yra patyrę ką nors panašaus. Tačiau tokios istorijos yra puikiai pažįstamos ir žiūrovams už Islandijos ribų, todėl šis pasakojimas yra labai universalus.
Būtent tokios paprastos istorijos, kuriose koncentruojamasi į personažų plėtotę, atskleidžiančią platesnius naratyvus, mane labiausiai ir domina.
Asmeniškai aš nieko panašaus nepatyriau – turiu brolį, kuris yra puikus mano draugas. Tad istorija nėra asmeniška, tačiau asmeniškas pats filmas, nes juo aš atsigręžiu į savo praeitį – mano šeima yra kilusi iš kaimo, ji vertėsi ūkininkyste.
Ši istorija nėra tik apie brolių konfliktą – ji ir apie senąsias ūkininkystės tradicijas, senojo ir modernaus pasaulio susidūrimą, apie Islandijos visuomenę. Filmo istorija paprasta, tačiau joje gausu metaforų. Būtent tokios paprastos istorijos, kuriose koncentruojamasi į personažų plėtotę, atskleidžiančią platesnius naratyvus, mane labiausiai ir domina. Į brolių santykius „Avinuose“ galime žvelgti iš daugybės skirtingų perspektyvų.
Žmonės, žiūrėdami „Avinus“, kartais jaučiasi taip, lyg žiūrėtų dokumentiką, ir patiki, jog filmo aktoriai iš tiesų yra ūkininkaujantys broliai.
– Filmo istorija pasakojama ganėtinai paprastai, realistiškai. Ar tai susiję su jūsų patirtimi dirbant prie dokumentinių filmų?
– Manau, kad taip. Žmonės, žiūrėdami „Avinus“, kartais jaučiasi taip, lyg žiūrėtų dokumentiką, ir patiki, jog filmo aktoriai iš tiesų yra ūkininkaujantys broliai. Žiūrovui suteikiama galimybė stebėti personažus ir jų realybę, taip kuriamas dokumentalumo įspūdis. Filmo tėkmė taip pat lėta, leidžiu publikai pagyventi su sukurtais personažais, nesirenku greito montažo.
Kaip dokumentikos režisierius, puikiai jaučiu, kas kine tikra, o kas ne. Režisuodamas stengiuosi visame kame ieškoti realistiškumo – tiek vaidyboje, tiek operatoriaus darbe, tiek garso ar kostiumų dizaine. Pavyzdžiui, filmo kostiumai iš tiesų yra ūkininko drabužiai, kuriuos mes pasiskolinome. Todėl taip, galima sakyti, kad mano kaip vaidybinio kino režisieriaus prieiga yra susijusi su dokumentine tradicija.
– Kaip dirbote su aktoriais?
– Dirbdamas su aktoriais daug repetuoju, tačiau, priešingai nei daugelis režisierių, repetuoju ne tik tas scenas, kuriose kalbama, o absoliučiai viską, kas yra scenarijuje. „Avinuose“ repetavome net avino maudynių sceną. Tai, žinoma, susiję ir su tuo, kad neturėjome labai didelio biudžeto ir negalėjome sau leisti ilgų filmavimų.
Vyksta ir intelektualinės repeticijos – knygų skaitymas, filmų žiūrėjimas, diskutavimas, taip pat susipažinimas su istorija, pavyzdžiui, keliavimas į fermą ir bendravimas su ten dirbančiais žmonėmis. Tokios repeticijos padeda gilinti aktoriaus santykį su savo personažu.
Nors pats rašau scenarijus, liguistai į dialogus nežiūriu – leidžiu aktoriams keisti tekstą ir improvizuoti, tačiau ne per filmavimus, o per repeticijas.
– Pakalbėkime apie kitus svarbius jūsų filmo veikėjus – avis ir avinus, kurie titruose yra įrašyti prie aktorių. Kaip sekėsi dirbti su jais? Ar filmavimo procesas buvo toks sudėtingas, kaip galima įsivaizduoti?
– Buvo kur kas lengviau nei tikėjausi! Visi esame girdėję gąsdinimą, jog darbas su vaikais ir gyvūnais kine yra beveik neįmanomas, nes negali jiems paaiškinti, ko nori. Su vaiku gali kalbėtis, tačiau negali būti tikras, kad jis tave supras, o su avimis pabendrauti išvis negali. Tai, žinoma, kelia stresą. Tačiau visas scenas su avimis dažniausiai nufilmuodavome labai greitai, o joms prireikdavo mažiau dublių nei aktoriams.
Priešingai nei daugelis režisierių, repetuoju ne tik tas scenas, kuriose kalbama, o absoliučiai viską, kas yra scenarijuje.
– Kaip vyko avių kastingas?
– Vienas ūkininkas tapo mūsų patarėju avių klausimais. Jis siūlė rinktis ramias, atsipalaidavusias avis. Keliavome po skirtingus ūkius ir rinkomės – bandėme avis paliesti, įsitikinti, kad jos nebijo žmonių.
– Minėjote, kad „Avinai“ yra labai islandiškas filmas. Kiek jūsų kaip menininko identitetas yra susijęs su jūsų šaknimis?
– Man artima Islandijos etnokultūra. Mano filmai dažniausiai yra apie Islandijos tradicijas, senovės atspindžius ir jų salytį su šiuolaikiniu pasauliu bei visuomene. Filmavimams dažnai renkuosi kaimo vietoves, kur galima sutikti tipiškesnių, ryškesnių islandų, nei mieste. Tikrai galiu pasakyti, kad esu islandų režisierius.
– Lietuvoje apie Islandiją dažnai kalbama kaip apie mažą, tačiau neįtikėtiną kūrybinę jėgą turinčią šalį. Ar jaučiatės to dalimi? Kokie didžiausi pliusai ir minusai dirbant islandų kino industrijoje?
Yra tokia teorija – kadangi Islandijoje šalta ir tamsu, žiemos ilgos ir į paplūdimį nenueisi, belieka skaityti knygas ar žiūrėti filmus, kad nesusirgtum depresija.
– Islandijoje negyvena daug žmonių, tačiau jos meno scena išties stipri, turime daug menininkų. Mums puikiai sekasi pasakoti istorijas – turime seną literatūros tradiciją, siekiančią dar sagų apie vikingus laikus.
Yra tokia teorija – kadangi Islandijoje šalta ir tamsu, žiemos ilgos ir į paplūdimį nenueisi, belieka skaityti knygas ar žiūrėti filmus, kad nesusirgtum depresija.
Didžiausia problema dirbant šioje kino industrijoje, žinoma, yra tai, kad Islandija maža šalis. Rinka nedidelė, o skiriamas finansavimas ribotas, nors valstybė ir remia meną, todėl ieškoma bendros produkcijos galimybių.
– Sakoma, kad pastaraisiais metais islandų kinas sužydėjo ir pasiekė aukštumas.
– Manau, kad tame yra tiesos. Praėję metai buvo neįtikėtini – trys islandų filmai nuskynė svarbiausių festivalių prizus. „Avinai“ laimėjo Kanuose, Rúnaro Rúnarssono „Žvirbliai“ San Sebastiane, o Daguro Kário „Fusis“ Tribekos kino festivalyje. Drauge šie trys filmai buvo apdovanoti daugiau nei 60 kartų, o „Avinai“ tikriausiai yra komerciškai sėkmingiausias visų laikų islandų filmas.
Tačiau čia mes vėl susiduriame su ta pačia problema – Islandija yra maža šalis. Šiuo metu turime penkis šešis tarptautinį pripažinimą pelniusius režisierius, galinčius kurti filmus ir kitose šalyse, tačiau didžiajai daliai tenka kovoti dėl valstybinio finansavimo, negalinčio išlaikyti tiek kino kūrėjų.
