Taip pat jis nesitiki ten būti sutiktas išskėstomis rankomis, nes jo filme pasakojama apie vieną religingą teisėją, turintį sadomazochistinių polinkių, ir laikantį moterų haremą, išsibarsčiusį po Irano sostinę.
Tačiau jis nė sekundės nesigailėjo sukūręs animacinį filmą „Tehran Taboo“, kuriame atskleidė savo šalyje vešinčią seksualinę veidmainystę ir korupciją, anot jo, įsitvirtinusią šios musulmoniškos šalies šerdyje.
Tylėdami nepadedame visuomenei nei vystytis, nei spręsti savo problemų.
„Norėjau Irane nutraukti tylą“, – naujienų agentūrai AFP sakė A.Soozandehas Kanų kino festivalyje. Čia jo kūrinys lyginamas su tarptautinio pripažinimo sulaukusiu iraniečių rašytojos ir dailininkės Marjane Satrapi animaciniu filmu „Persepolis“.
„Tylėdami nepadedame visuomenei nei vystytis, nei spręsti savo problemų“, – pridūrė jis.
47 metų A.Soozandehas, gyvenantis Vokietijoje, sakė, kad dėl daugybės jo tėvynėje galiojančių religinių apribojimų žmonės yra priversti sukčiauti ir apgaudinėti patys save.
Melas ir užslėpta paleistuvystė
„Iraniečiai yra kūrybingi žmonės ir greitai mokosi, kaip apeiti visuomenės viešo gyvenimo draudimus... ir gali gali peržengti ribas dėl sekso, narkotikų ir alkoholio“, – pridūrė A.Soozandehas.
„Laisvės trūkumas verčia žmones gyventi pagal dvigubus standartus“, – teigė jis.
Filme „Tehran Taboo“ pasakojama apie auksinės širdies prostitutę Pari, kuri vedasi savo nebylį sūnų drauge su savimi uždarbiauti į gatves. Pasak A.Soozandeho, tai gana dažna praktika įvairiuose Irano miestuose.
Moteris yra priversta prekiauti savo kūnu, nes jos kalėjime sėdintis, nuo narkotikų priklausomas sutuoktinis nesutinka su ja skirtis, o teisėjas, nepasirašantis skyrybų dokumentų, pavertė ją savo verge.
Filme, kurio istorija dažnai pasakojama Pari sūnaus Eliaso akimis, demonstruojama Teherano užslėptos paleistuvystės, dviveidiško garbingumo ir vis didėjančios baimės, kuri, regis, tvyro kiekviename kasdienio gyvenimo kampelyje, panorama.
Pagyvenęs vyriškis, matomas tarp ajatolų, sakančių pamokslus, per neteisėtai įsirengtą palydovinę televiziją žiūri pornografiją; sąžinės negraužiami gydytojai „atkuria“ moterų nekaltybę, o mylinčio sutuoktinio įspūdį sudarantis vyras neleidžia savo žmonai dirbti mokytoja.
Tokioje atmosferoje paprastai įstatymams paklūstantys žmonės yra priversti apeiti taisykles, o tuo tarpu visur esanti religinė policija gatvėse suiminėja jaunas poreles, besilaikančias už rankų.
A.Soozandehas sakė norėjęs subtiliai pademonstruoti griežto kurso politikos besilaikančiame Teherane egzistuojančius neteisybės ir nedidelių kasdienių žiaurumų kontrastus.
Viename filmo epizode Pari ir jos sūnus su vienu jos klientų važiuoja pro vietą, kur viešai kariamas žmogus. Tuo tarpu aplinkiniai žmonės filmuoja šį reginį savo išmaniaisiais telefonais.
Seksualiniai draudimai taip pat galioja ir vyrams, tačiau moterys kenčia daug labiau. Irane moterims tenka didžiulė atsakomybė už šeimos garbę.
„Burbuliuoja blogu elgesiu“
Idėja sukurti šį filmą A.Soozandehui kilo nugirdus jaunų iraniečių pokalbį metropolitene. Iš atostogų Teherane grįžtantys jaunuoliai gyrėsi savo seksualiniais pasiekimais.
„Tačiau tai nėra filmas apie prostituciją ar moteris, – sakė jis AFP. – Seksualiniai draudimai taip pat galioja ir vyrams, tačiau moterys kenčia daug labiau. Irane moterims tenka didžiulė atsakomybė už šeimos garbę.“
„Moterys neša šių draudimų pagrindinę naštą, tačiau kaip motinos jos palaiko jų galiojimą ir perduoda juos savo vaikams“, – pridūrė A.Soozandehas.
Nors filmo tema yra gana niūri, kritikai teigia, kad šis filmas „burbuliuoja energija ir blogu elgesiu“. Kino žurnalas „Screen International“ pavadino juostą „gudria dvidešimtmečių iraniečių, bandančių pasipriešinti įstatymams ir draudimams, kad patirtų malonumą, ataskaita“.
A.Soozandehas sakė kad įtikinama reformų nevengiančio prezidento Hassano Rouhani pergalė šio savaitgalio rinkimuose yra „nedidelis žingsnis“ teisinga kryptimi.
Tačiau per naktį Iranas nepasikeis, pareiškė jis.
„Tikroji problema yra mūsų galvose. Kol žmonės savęs klausia, kodėl bendradarbiauja, kad draudimai liktų galioti, niekas nesikeis. Kai žmonės ims abejoti savo vaidmenimis, tada visuomenėje gali įvykti pokyčių“, – teigė režisierius.
A.Soozandehas, prisidėjęs prie animacinės juostos apie 2009-ųjų Irano ginčijamus rinkimus „The Green Wave“ kūrimo, sakė, kad nors jo filmas šalyje niekada nebus parodytas viešai, jis neabejojąs, kad iraniečiai pasižiūrės jį internete.
Jis pripažino, kad daugumai nepatiks tai, ką pamatys.
„Kai sulaužai tabu dalį, kai kuriems nepatiks tai, ką jie pamatys. Tas filmas yra veidrodis. Žmonėms nepatiks Teherano ir Irano vaizdas, kurį jis atspindi. Tačiau jei jie yra nuoširdūs, jie prieštarauja tam, kas kiekvieną rytą pasveikina juos veidrodyje“, – sakė filmo „Tehran Taboo“ autorius.
