„Finaliniai verdiktai patenkino didžiosios daugumos kritikų ir industrijos profesionalų lūkesčius. Dar niekuomet neteko regėti, kad į sceną pakviestą Kanų festivalio žiuri prezidentą „Lumiere“ salėje susirinkusi kviestinių svečių publika pasveikintų griausmingomis ovacijomis ir bent 2 minutes plotų, atsistoję iš savo vietų. Būtent taip sekmadienio vakarą Kanai pasveikino ir atsidėkojo Robertui de Niro, kurį kiti komisijos nariai pavadino demokratišku ir išgirdusiu visas nuomones pirmininku“, – įspūdžiais iš finalinės Kanų kino festivalio ceremonijos dalinosi vienas iš festivalio „Kino pavasaris“ programos sudarytojų Edvinas Pukšta.
„Man asmeniškai tai buvo pats geriausias ir įdomiausias Kanų festivalis per 11 metų. Mėgavausi labai skirtingo skonio filmais, kuriuose pakako sunkių temų (pedofilija, seksas, mirtis, tėvų santykiai su vaikais), rizikingų emocijų, meniško žaismingumo, kontraversinių klausimų, ekstremalaus smurto, absurdiško humoro, žanrinių eksperimentų, sukrečiančių momentų, nuoširdaus juoko, vizualiųjų metaforų ir netikėtų atradimų džiaugsmo“, – sakė Edvinas Pukšta.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Jeanas Dujardinas |
Pasak jo, finalinį sprendimą buvo įmanoma nujausti ir nuspėti dar neprasidėjus festivaliui.
„Kanai labiau už viską laukė Terrence'o Malicko vizualių meditacijų simfonijos „Gyvybės medis“ („The Tree of Life“), o nuomonėmis išsiskyręs premjerinis seansas ir stiprus kritikų palaikymas tik padidino šansus nugalėti. „Auksinė palmės šakelė“, Bradas Pittas, Seanas Pennas, viešumoje nesirodančio drovaus režisieriaus Terrence'o Malicko reputacija dar labiau paskatins viso pasaulio žiūrovus pamatyti vizualių efektų, gilių minčių ir muzikos spektaklį, kurį Lietuva pamatys rudenį“, – sako E.Pukšta.
Antrąją vietą simbolizuojantis Didysis žiuri prizas (Grand Prix) suskaldomas į dvi dalis tik išskirtiniais atvejais. Reiškia, kad ties šiuo verdiktu žiuri nerado vieningos nuomonės. Vienas iš jų atiteko broliams Dardenne'ams iš Belgijos už filmą „Berniukas ant dviračio“ („The Boy on the Bike“). Kartu su jais nugalėtoju buvo tituluotas radikaliai skirtingas, tamsus, daug kalbantis ir nepakeliamai ilgas turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylano moralinis detektyvas „Vieną kartą Anatolijoje“ („Once Upon a Time in Anatolia“).
Danų vunderkindas Nicolas Windingas Refnas sukūrė nostalgišką holivudinį lenktynių trilerį „Važiavimas“ („Drive“) pagal senamadiškus metodus, kokių specialiųjų efektų amžiuje retai griebiasi šiuolaikiniai kūrėjai. Geriausio režisieriaus titulas sparčiai progresuojančiam su kiekvienu filmu ir brutalų smurtą stilingai išnaudojančiam autoriui pelnė „Bravo“ šūksnių.
Lietuvių kilmės prancūzo Michelio Hazanavichiaus neįtikėtinai originali odė nebyliam nespalvotam kinui „Artistas“ („The Artist“) būtų laimėjusi publikos simpatijų prizą, jei Kanų festivalis tokį turėtų. Filmas žavesiu taip apakino kai kuriuos kritikus, kad jie spaudė atiduoti „Auksinę palmės šakelę“, bet toks verdiktas būtų pernelyg komercinis ir žiūroviškas. Robertas de Niro idealiai išsisuko iš sudėtingų intrigų – apdovanojo fantastiškąjį prancūzų aktorių Jeaną Dujardiną (Lietuvos žiūrovai jį matė komedijoje „14,99 eurų“) už tobulai atliktą gęstančio nebylaus kino žvaigždūno vaidmenį.
Geriausios aktorės titulo nusipelnė holivudiniais vaidmenimis išpopuliarėjusi amerikietė Kirsten Dunst, kuri demonstruoja drąsą, gebėjimą pakelti dramatiškas emocijas ir iki šiol nematytą talentą skandalingai pagarsėjusioje Larso von Triero dramoje „Melancholija“ („Melancholia“). Šiuo saliamonišku ir gudriai diplomatišku verdiktu žiuri parodė, kad vertino filmą meniškais kriterijais. Jie nieko nedavė nepageidaujamu asmeniu paskelbtam kontraversinių pareiškimų autoriui, bet sąžiningai apdovanojo stiprų aktorinį vaidmenį.
„Kino pavasaris“ atrado žymiai daugiau vertingų kūrinių nei tikėjosi ir stengsis kitam pavasariui atvežti į Lietuvą bent 15-20 filmų iš geriausiai pavykusio Kanų festivalio.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Kanų kino festivalio uždarymo ceremonijos akimirka |
