Vėliau sekė Kanų kino festivalio grasinimai nepriimti „Netflix“ filmų į konkursinę programą, jei kompanija nepakeis savo politikos, t.y. nesutiks filmų rodyti ir Prancūzijos kino teatruose, žiuri pirmininko Pedro Almodovaro pareiškimai, jog filmai neturėtų kovoti dėl prestižinių apdovanojimų, jei jų negalima pasižiūrėti kino teatre, bei „Okjos“ ir „Majerovicų istorijų“ seansus Kanuose lydėjęs švilpimas ekrane vos pasirodžius „Netflix“ logotipui.
„Netflix“ filmų atsiradimas Kanų kino festivalio konkurse išprovokavo aktualią diskusiją apie šiandieninio kino tapatybę ir ateitį, tačiau kartu emocijose paskandino refleksijas apie patį Bong Joon-ho filmą, paversdamas jas ginču „už Netflix“ ir „prieš Netflix“.
Vis tik „Okja“ yra verta daugiau – tai vienas tų retų nuotykių filmų, kurie ne tik pakeri savo fantazija, bet ir komunikuoja svarbią žinią, netampančią sudėtingos problemos karikatūra.
„Okja“ pasakoja apie Mirandą (akt. Tilda Swinton), kuri vadovauja tarptautinei korporacijai, laboratorijoje veisiančiai nedidukus begemotus primenančias superkiaulaitės, kurios užauga neregėtai didelės ir gali išmaitinti daugybę žmonių – taip kovojama su pasauliniu maisto stygiumi. Tiesa, superkiaulaitės yra genetiškai modifikuotos, tačiau šis faktas nuo visuomenės slepiamas – super-kiaulaitės pristatomos kaip aplinką itin mažai teršiantys, „teisingai“ užauginti ir visus ekologijos standartus atitinkantys gyvuliai. Šį įvaizdį padeda sustiprinti prieš dešimtmetį pradėtas projektas, kurio metu superkiaulaičių jaunikliai buvo išsiųsti ūkininkams skirtingose pasaulio šalyse. Šie jas augina, peni ir tikisi laimėti po dešimties metų įvyksiantį superkiaulaičių konkursą.
Didžiausioji iš jauniklių – Okja – užauga Pietų Korėjoje, aukštai kalnuose, kur ja rūpinasi senelis ir jo anūkė Mija, pamilusi Okją ir tapusi neišskiriama jos drauge. Būtent dėl to sužinojus, jog Okja netrukus keliaus į JAV, kur iš protingos draugės virs mėsos gaminiais, Mija išsiruošia į superkiaulaitės gelbėjimo akciją, prie kurios netrukus prisijungs ir juodomis kaukėmis pasidabinęs Gyvūnų išlaisvinimo frontas.
Trumpas filmo siužeto nupasakojimas galėtų sudaryti įspūdį, jog „Okja“ yra tradiciška ir nuspėjama pramoga – na, bent jau ne filmas, keliantis klausimus apie korporacijų kultūrą ir hipokritiškumą, silpnesniųjų išnaudojimą ar manipuliavimą visuomene. Tiek dėl prisilietimo prie šių temų, tiek dėl drastiškų vaizdų (gyvūnų kankinimo, muštynių scenų) ir necenzūrinės kalbos, „Okja“ atsiduria kažkur tarp nuotykių filmo vaikams – daliai jų filmas gali būti per tamsus ar tiesiog sunkiai suprantamas – ir filmo suaugusiesiems, kuriems akivaizdesnės „Okjos“ metaforos, tikėtina, atrodys per lengvai išgliaudomos.
Tačiau nepaisant to, jog filmo tikslinė auditorija taip ir lieka aiškiai neapibrėžta, „Okjos“ kūrėjai filmo žiūrovams, nesvarbu, ar šie būtų jaunesni, ar vyresni, pateikia ne tik efektingą dviejų valandų trukmės veiksmo dozę, bet ir daugiabriaunį pasakojimą. Štai gyvūnų teisių aktyvistai, nors filme neabejotinai yra „geriečiai“, gauna niuksų už melodramatiškumą ir fanatizmą: vienas jų alpsta, tačiau atsisako valgyti net pomidoriuką, nes yra aklai įtikėjęs – bet kokia maisto produkcija lygi išnaudojimui. Kita vertus, smerkiant neurotiškos Tildos Swinton personažės vadovaujamą korporaciją ir jos veiklos metodus, nepamirštama priminti, jog šios priemonės, nors jokiu būdu nepateisinamos ir didžiąja dalimi grįstos verslo godumu, yra sietinos ir su globalinėmis problemomis. Tik, žinoma, „Okjos“ autoriai su jomis ragina kovoti kitaip.
Aštrias problemas ir dar aštresnius jų kampus Bong Joon-ho kiek sušvelnina korporacinę-ekologinę-humanistinę liniją jungdamas su nuotykių filmo ir komedijos žanrais, taip kiekvienam dūriui į paširdžius priskirdamas ir po vieną kitą juokelį. Tai puikiai iliustruoja meistriškai nufilmuota scena, kurioje Mija ir Okja, bandydamos pabėgti nuo jas besivejančių Mirandos pakalikų, nusileidžia į požeminį Seulo prekybos centrą. Čia, Mijai ir Okjai desperatiškai lekiant per vartotojišką rojų, kuris ir yra didžiųjų korporacijų variklis, žmonės klykia ir traukiasi iš kelio. Išskyrus vieną merginą, kuri, Snapchate užsidėjusi paršiuko filtrą, filmuojasi su už jos nugaros skuodžiančia super-kiaulaite Okja. Kuo ne tobula šiandienos parodija?
Būtent tai ir yra stipriausia „Okjos“ pusė – kai pramoginiai filmai atriboja save nuo problemų, kontroversijų ir vertybinės pozicijos, o „rimtasis“ kinas pamiršta, jog, norint pasiekti platesnę auditoriją, neužtenka išdėstyti moralo aktualia tema, „Okja“ atranda pusiausvyrą tarp nuotykių filmo ir dramos, etinės problemos ir draugystės istorijos. Nors nukrypti į bet kurią šių priešybių lengva, sugebėjimą iš pažiūros lengvai jungti jas tarpusavyje, tikėtina, įvertins ne kiekvienas. Tačiau svarbu suprasti – lygsvara tarp pramogos ir rimties nėra nei savaime suprantama, nei šiuolaikiniame kine dažnai pasitaikanti ypatybė.
Todėl galiausiai „Okja“ yra apie pasitikėjimą – draugu ir kolega, kad ir kokios rūšies šis bebūtų, žiūrovu, kuris gali netilpti į tradicinius rėmus, ir autoriumi, kuris nebijo perstumti žanrų, auditorijų ir „normų“ ribų.
Galų gale, dabarties laike „Okja“ yra ir apie tikėjimą bei pasitikėjimą kinu, kuris, patinka mums tai ar ne, keičiasi, tačiau niekada nebuvo ir nebus apibrėžiamas vien per savo formatą, platformą bei kitas technines detales. Net iš visos širdies linkint būsimiems „Netflix“ projektams didžiojo ekrano, reikia pripažinti, jog geras filmas žiūrovą geba paliesti ir be kino teatro magijos – „Okja“ yra tik dar vienas to įrodymas.
