– Ar žinote, kad „Kvadratas“ gali tapti jau trečiuoju švedų filmu iš eilės, laimėjusiu geriausios Europos komedijos apdovanojimą? Kaip glaudžiai, jūsų manymu, „Kvadratas“ susijęs su švedų mentalitetu?
– Taip! Pasirodo, mes, švedai, esam komiška, o ne melancholiška tauta. Toks yra naujasis mūsų įvaizdis (juokiasi). Gyvenu Švedijoje ir mano akiratyje neišvengiamai atsiduria tai, kas vyksta šioje šalyje. Neabejoju, kad prie temų, kurias nagrinėju, ir pats prieinu ganėtinai „švediškai“.
Galbūt geriausios komedijos nominacija Europos kino apdovanojimuos esame nustebinti truputį labiau, nei filmo „Gyveno kartą Uvė“ (A Man Called Ove) komanda [šis švedų filmas pernai buvo pripažintas geriausia europietiška komedija – aut. past.], tačiau, kita vertus, geriausios komedijos apdovanojimą pelnėme ir JAV. Aš su prizu, žinoma, sutinku, manau, kad „Kvadratas“ yra labai juokingas filmas, bet galbūt pats būčiau linkęs ji vadinti satyra. Vienaip ar kitaip, tikrai tikiuosi, jog gausime tiek geriausio filmo, tiek geriausios komedijos apdovanojimus.
Kurdamas „Kvadratą“ norėjau, kad jis nepatektų į arthauzinio kino spąstus, kad tai būtų beprotiškas, smagus, nors tuo pat metu rimtas temas analizuojantis filmas.
– Tačiau humoras, kaip žinia, yra subjektyvi kategorija – tai, kas juokinga vienoje kultūroje, gali net šypsenos kitoje neišspausti. Kodėl „Kvadratas“, rodos, nesusiduria su šia problema?
– Manau, svarbu tai, jog „Kvadratas“ neprimena tradicinių žanro pavyzdžių. Dažnai komedijose vieni ar kiti kūrybiniai sprendimai žiūrovui tiesiogiai sako – tai turėtų būti juokinga. Tačiau žiūrėdamas „Kvadratą“ nesi 100 proc. tikras, ar galima juoktis iš to, kas vyksta ekrane. Tuomet aš situaciją stumiu iki taško, kur žiūrovas neišvengiamai pratrūksta juokais, bet netrukus vėl suklūsta – gal čia jau nereiktų kvatotis? Ši dinamika, manau, ir lemia filmo sėkmę.
– Viena iš sričių, kurias pajuokiate, yra šiuolaikinis menas.
– Prieš keletą dienų „The New York Times“ „Kvadratą“ įvardijo vienu svarbiausių metų meno įvykių. Tokį sprendimą priėmė meno, o ne kino kritikai. Manau, puiku, jog jie galėjo priimti satyrą apie šiuolaikinio meno sceną.
Beje, Geteborgo universitete dėstau režisūrą, čia taip pat turime ir vizualiųjų menų fakultetą. Filmo pradžioje cituojamą tekstą apie „parodą – ne-parodą“ aš pavogiau iš vieno šio fakulteto dėstytojų. Iki šiol nepaprašiau leidimo jį naudoti… (juokiasi).
Kita vertus, manau, kad „Kvadratas“ taip pat sėkmingai galėtų pajuokti ne šiuolaikinį meną, o šiandieninį arthauzinį kiną. Į jį žiūriu beveik taip pat skeptiškai, kaip ir į šiandienos galerijų madas. Juk arthauzinis kinas gali būti toks nuspėjamas, toks kvailas…Tai juk yra toks pats žanras, kaip ir bet koks kitas.
Kurdamas „Kvadratą“ norėjau, kad jis nepatektų į arthauzinio kino spąstus, kad tai būtų beprotiškas, smagus, nors tuo pat metu rimtas temas analizuojantis filmas.
– „Kvadrate“ kliūna ir reklamos industrijai. Kas įkvėpė filme rodomą kontroversišką videoklipą, reklamuojantį parodą?
– Vienu įkvėpimo šaltinių galėčiau įvardinti Švedijoje veikiančią reklamos agentūrą „Studio Total“. Jie sukūrė daug reklaminių triukų politinėms partijoms Švedijoje. Iš tiesų, šiandien, jei nori būti išrinktas, turi sulaukti dėmesio, o siekiant dėmesio naudinga sukurti konfliktą. Nemažai politikų naudoja radikalią retoriką ir dėl to sulaukia daug negatyvaus dėmesio, bet jie vis vien susirenka rinkėjų balsus.
Mes gyvename dėmesio ekonomikos laikais. Visų svarbiausia yra gauti dėmesio, turinys šiandien keliauja į antrą planą. Todėl norėjau, kad filme pristatomas humanistinis projektas – „Kvadratas“ – būtų reklamuojamas absoliučiai priešingai. Matome, jog tai suveikia. Spaudos konferencijoje sėdintys žurnalistai klausia, kodėl buvo sukurta tokia ciniška reklama, o sulaukę atsakymo, jog taip buvo siekiama reklamuoti meno parodą, pradeda domėtis, apie ką gi toji paroda yra. Norėjau parodyti, kaip ir kodėl šiandien generuojamas žiniasklaidos dėmesys.
Mes gyvename dėmesio ekonomikos laikais. Visų svarbiausia yra gauti dėmesio, turinys šiandien keliauja į antrą planą.
– Ar tikrovėje pristatydamas „Kvadratą“ kaip meno instaliaciją taip pat galvojote, kaip reikėtų patraukti žiniasklaidos dėmesį?
– Manau, galiu sakyti, jog pats filmas iš dalies yra reklamos kampanija pačiai instaliacijai (juokiasi). Neįtikėtina, bet šiandien ją galima pamatyti jau keturiuose miestuose.
– Ar jūsų kelyje nuo pabaigto scenarijaus iki jo realizavimo įvyksta daug pokyčių? Kas juos lemia?
– Iš pradžių parašau scenarijų ir scenas, kurias manau esant ypač svarbiomis, mėginu vaidinti su aktoriais kastingo metu. Tuomet taip pat mėginame improvizuoti. Labai dažnai aktoriai pasako ką nors puikaus ir aš tai pasivagiu savo scenarijui.
Panašus procesas vyksta ir filmavimų metu. Apskritai, manau, kad filmavimas yra velniškai sudėtingas procesas. Kaskart, atėjęs į aikštelę ir pažvelgęs į sceną, galvoji: „Dieve, kaip viskas blogai“. Tiesiog atsiranda tas kažkas, kas sutrukdo tekstą perkelti į kino mediją, paversti jį vizualiu produktu. Tuomet drauge su komanda svarstai – jei tokia situacija išties nutiktų, kaip tai atrodytų? Žiūrovas jautrus pauzėms, atstumui tarp personažų ir daugybei panašių aspektų. Jei negali patikėti tuo, ką matai ekrane, iškart tai jauti.
Filmavimo metu aktoriai taip pat gali bandyti improvizuoti – jie to, tikriausiai, nesiryžtų daryti, jei turėtume tik 5 dublius, bet įprastai kiekvienai scenai skiriu apie 40 dublių, todėl atsiranda vietos įvairiausiems bandymams. Kai kurie jų pavyksta puikiai ir juos tobuliname, kai kuriuos iškart pamirštame.
– Nufilmuoti sceną, kurioje Terry Notary, apsimesdamas primatu, atakuoja prabangaus renginio dalyvius, tikriausiai užtruko dar ilgiau?
– Rašant šią sceną mane įkvėpė amerikiečių pankroko atlikėjas GG Allin. „Youtube“ galima rasti klipą, kur jis Bostone... Na, tai visiška beprotybė, neįtikėtinai intensyvi patirtis. Reikia tai pamatyti.
Tačiau netrukus supratau, kad niekas negalėtų jo tinkamai suvaidinti. Tuo pat metu į „Google“ paieškos laukelį suvedžiau actor imitates monkey (aktorius imituoja beždžionę) – taip, kartais aš taip leidžiu laiką – ir radau neįtikėtiną „Youtube“ klipą, kuriame Terry Notary imituoja skirtingų beždžionių elgesį. Tuomet pagalvojau, kad į filmą būtų galima įtraukti performanso menininko personažą. Labai džiaugiausi idėja, jog prašmatniai pasipuošusi publika Kanų kino festivalio premjeroje turės stebėti kitą išsipusčiusią publiką, kurią atakuoja primatu apsimetantis menininkas.
Prie šios scenos dirbome keturias dienas. Pirmąją repetavome, o likusias filmavome, šlifavome sudėtingą scenos choreografiją.
– Teko girdėti, kad savo naujausiame filme kalbėsite apie mados industriją.
– Filmas, prie kurio šiuo metu dirbu, vadinasi „Liūdesio trikampis“ (Triangle of Sadness). Pabrėžiu, kad tai atsitiktinumas – nekuriu geometrinių formų trilogijos. Bet su prodiuseriu pajuokaujam, kad paskutinė trilogijos dalis galėtų vadintis „Sumaišties aštuonkampis“ ir jos, aišku, reiktų niekada nepabaigti.
„Liūdesio trikampio“ (beje, taip vadinama raukšlė tarp antakių, atsirandanti, jei gyvenime susidūrei su daug rūpesčių – bet nesijaudinkite, viskas sutvarkoma botokso pagalba!) idėja gimė kalbantis su žmona, kuri dirba mados fotografe. Man pačiam įdomu tai, kad grožis gali būti paverčiamas ekonomine nauda. Ne tik talentas, pinigai ar intelektas, bet ir grožis mums gali padėti prasimušti pasaulyje.
Susidomėjau modeliais vyrais, kurie užima žemiausią poziciją mados industrijos hierarchijoje. Jie visiškai sudaiktinami, tačiau mūsų pačių pasąmonėje įgauna aukštesnę poziciją. Švedijoje paauglių buvo klausiama: norėtum būti protingas ar gražus? Ir jie, žinoma, pasirinko grožį.
Man pačiam įdomu tai, kad grožis gali būti paverčiamas ekonomine nauda. Ne tik talentas, pinigai ar intelektas, bet ir grožis mums gali padėti prasimušti pasaulyje.
Mano filme pritrenkiančiai gražus modelis vyras tampa svarbaus mados ženklo prekiniu veidu. Tai yra aukščiausias laiptelis, kurį gali pasiekti būdamas modeliu. Tačiau čia susiduriama ir su problema – kai esi taip glaudžiai susijęs su vienu ženklu, niekas kitas nenori tavęs samdyti. Be to, mūsų modelis turi dar vieną problemą – jis plinka.
Jo agentas, beje, labai malonus, visai neciniškas personažas, nors ir dirbantis ciniškoje industrijoje, norėdamas rebrandinti mūsų modelį, pasiūlo jam susirasti garsią merginą, tačiau viskas nėra taip paprasta, nes mūsų personažas yra jautrus, tikrą meilę gyvenime norintis rasti vyras...
Nenoriu, kad tai būtų šaltas, nuo auditorijos atitolęs filmas – tokių juostų apie modelius ir mados industriją buvo jau ne vienas. Priešingai, sieksiu, kad žiūrovas galėtų susitapatinti su personažais. Gal net labiau, nei ankstesniuose mano filmuose.
– Ar filmas bus anglų kalba?
– Manau, kad taip. Esu atviras aktoriams iš viso pasaulio, bet mados industrija yra tarptautinė, todėl ir filmas tikriausiai bus anglų kalba.
