Dėl Geriausio studentų filmo apdovanojimo varžysis šešios naujos juostos: „Aldebaranas“ (rež. Indrė Juškutė), „Diena man ne“ (rež. Akvilė Žilionytė), „Mano kaimyno pusbrolis“ (rež. Kotryna Buruckaitė), „Mono No Aware“ (rež. Emilija Juzeliūnaitė), „Vytis“ (rež. Jevgenij Tochonov) ir „Gyvatė“ (rež. Titas Laucius). Filmus vertins prodiuserė Gabija Siurbytė, festivalyje viešėsianti režisierė iš Gruzijos Ana Urushadze (pristatys savo filmą „Baugi mama“) ir kino kritikas Gediminas Kukta.
Visus šiuos filmus bus galima išvysti specialiuose seansuose: Vilniuje – kovo 17 d. 16 val. („Forum Cinemas Vingis“), kovo 24 d. 14 val. („Pasaka“), kovo 25 d. 14.10 val. („Skalvija“) ir Kaune – kovo 24 d. 18 val. („Romuva“).
Geriausio studentų filmo kūrėjų laukia asociacijos LATGA įsteigtas 1 000 eurų piniginis prizas. Be to, kino gamybos kompanija „Dansu“ skirs specialų prizą – 5 000 eurų vertės savo paslaugų naujam perspektyviausio režisieriaus projektui.
„Dansu“ visada didžiuojasi, jei įmonės kurtas filmas pristatomas ar rodomas „Kino pavasaryje“. Labai mylime ir tikime šiuo festivaliu, jo atrankos mechanizmais bei švietėjiška misija remiant ir pristatant jaunus kūrėjus. Šiais metais norime prisidėti ir paremti geriausią studentišką filmą, nes žinome, kaip sudėtinga gauti finansavimą svajonių projektui. Tad norime tapti šio proceso dalimi, remdami jaunus talentus. Tikimės, kad šio prizo įsteigimas taps gražia tradicija“, – komentuoja savo sprendimą paremti jaunuosius kūrėjus įmonės direktorė G. Siurbytė.
Skirtingi keliai į režisūrą
Šių kūrėjų kelias į kino pasaulį buvo skirtingas. Vieni iš karto pasirinko kino studijas, kiti jas pradėjo vėliau. Kaip šmaikštauja jaunasis režisierius Titas Laucius, jis pasirinko studijas, nes tuo metu Lietuvoje prasidėjo šaukimai į kariuomenę: „Nusprendžiau, kad lengviau bus tiesiog mokytis nei bėgioti su kuprine po miškus. Klydau.“ Indrė Juškutė teigia, kad menas ją lydi nuo vaikystės. Ji vaidino, šoko ir visa tai apjungė filmuodama ir montuodama trumpus vaidybinius šokio filmukus. „Supratau, kad tai sritis, kuri siūlo plačiausias galimybes apjungti tai, kas man be galo svarbu. O tada pajunti tikrąją kino magiją. Keliauji nepajudėdamas iš vietos, išgyveni plačią emocijų skalę net nedalyvaudamas herojų bendravime. Kartais atrodo, kad kine net įdomiau nei realiame gyvenime. Bet be realaus gyvenimo nebūtų kino. Bet čia jau atskira tema. Tiesiog vienas be kito negyvena“, – pasakoja režisierė.
Emilija Juzeliūnaitė, eksperimentuoti mėgstanti kūrėja, pasirinko studijuoti animaciją Vilniaus dailės akademijoje, nes jai buvo artima vizualinė kalba. „Mano studijos orientuotos į animaciją šiuolaikinio meno kontekste, dėl to bandau suderinti ir sujungti tai su kinu“, – sako režisierė. O Kotryna Buruckaitė, baigusi Čiurlionio menų mokyklą, skulptūros specialybę, nusprendė st
udijuoti „Fine Art“ Nyderlanduose. Ji atskleidžia, kad ją labiausiai domina žmogaus santykis su pasauliu, jo pasąmonė, sapnai, emocijos, ir kinas geriausiai gali visa tai išreikšti. „Tai mane labai žavi – realybės perteikimas, iškreipimas per kūrėjo perspektyvos prizmę“, – apie kiną kalba režisierė.
Kitiems kelias į kiną atsivėrė vėliau. Jevgenij Tochonov prieš tai studijavo šokį, dirba šokio dėstytoju ir choreografu, o kinas visada buvo šalia kaip hobis. Tačiau vėliau pajutęs, kad nori daugiau, įstojo į kino režisūros magistrantūrą. Pasak jo, „šokis ir kinas turi nemažai panašumų, abiejuose – judesys, garsas, vaizdas, dramaturgija, tempas, ritmas... Graikiškas kinema reiškia judėjimą, tad dažnai pagalvoju, kad kinas man yra aistros judesiui pratęsimas, tik šiuo atveju tai ne kūnas, judantis scenoje, bet vaizdas, judantis ekrane.“
Akvilė Žilionytė atskleidžia, kad su kinu susidūrė per literatūrą: „Studijavau literatūrą, rašiau ir svajojau, kad į knygą būtų įmanu įterpti filmų fragmentus. Norėjau ekranizuoti savo sakinius ir pastraipas. Norėjau vaizdų ir garsų, ir žmonių iš kūno ir kraujo, ne popierinių. Aišku, geram rašytojui pakanka žodžių, sakinio, kablelio, kad atsirastų visi tie vaizdai, garsai ir kūnai. Matyt, taip gerai nerašau, ir vaizdai, garsai pradėjo kelti daugiau jausmų nei popierius. Niekas negimsta režisieriais ir niekas jais netampa baigę režisūros studijas, tačiau jos duoda praktikos ir erdvės eksperimentuoti. Tik to ir norėjau.“
Iš kur ateina įkvėpimas?
Šių metų festivalio tema – „Įkvėpimai“, tad labai įdomu sužinoti, kas gi įkvepia Studentų filmų konkurso dalyvius. Dažniausiai – žinomi kino pasaulio kūrėjai, bet kartais įkvėpimo šaltiniu gali tapti ne tik kinas. T. Laucius išskiria brolius Coenus, Wernerį Herzogą, naująją savo meilę Ben Wheatley ir visus siaubo filmus. Tačiau jis teigia, kad įkvėpimo semiasi ne tik iš kino režisierių. Labiausiai jį įkvepia muzika ir rašytojas Edgaras Allanas Poe.
J. Tochonov sako, kad kitų režisierių darbai jam yra labiau mokymosi priemonė nei įkvėpimo šaltinis. „Stengiuosi mokytis iš visų filmų – iš gerų ir, mano nuomone, niekam tikusių. Žinoma, yra režisierių, kurių asmenybės, talentas, požiūris į darbą ir gyvenimo filosofija mane įkvepia. Vieni tokių – Akira Kurosawa, Stenlis Kubrikas, Andrejus Tarkovskis“, – pasakoja vaikinas.
I. Juškutę kūrybiškai nuteikia lietuvių režisieriai – paskutinis ją labiausiai įkvėpęs lietuvių filmas buvo Eglės Vertelytės „Stebuklas“, labai patiko Igno Jonyno „Lošėjas“. Taip pat ji išskiria Christopherį Nolaną ir Jimą Jarmuschą. „Šie režisieriai – labai skirtingi, bet jų kūryboje matau daugiausia bruožų, kuriuos pati norėčiau perimti“, – teigia kūrėja.
E. Juzeliūnaitė svarbiausiu įkvėpimu, ypač kuriant filmą „Mono No Aware“, laiko režisierių Andrių Stonį. „Kai pasimesdavau ir nebežinodavau, kur judėti, įsijungdavau filmą „Ūkų ūkai“, nes norėjau atsispirti nuo jautraus ir atmosferinio jo kalbėjimo“, – sako ji.
K. Buruckaitė taip pat atsigręžia į lietuvių kilmės režisierių ir savo didžiausiu autoritetu laiko Joną Meką. „Ištraukas iš filmo „As I Was Moving Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty“ žiūriu beveik kasdien. Jono Meko poezija ir filmai, dokumentuojantys jo trumpus gyvenimo momentus, mane labai įkvepia. Taip pat mano mėgstamiausi kūrėjai Leos Caraxas, Alexas Prageris, Romanas Gavras, kolektyvas „A Nice Idea Everyday“ ir broliai Danielis bei Mathew Wolfe‘ai.“
Kiek kitaip įkvėpimą suvokia režisierė A. Žilionytė. Ji sako: „Mane ištinka sielvartas, kad kine reikia visų tų laidų, varžtų, dėžių, lazdų, aparatų ir begalės žmonių, kurie nešiotų kabelius, dažytų sienas, važinėtų taksi ir šokinėtų per kameras, todėl mane labiausiai įkvepia tie, kurie eksperimentuoja, daro skirtingus dalykus ir kuriems nereikia ypatingų ir brangių priemonių. Vienas jų – Chrisas Markeris, kuriam užteko kameros, kompiuterio ir katės ant kelių. Jų aibė, tiek gyvų, tiek mirusių, ir jie visuomet įkvepia kurti filmus.“
Ką reiškia būti „Kino pavasario“ dalimi?
Režisieriai dalinosi savo įspūdžiais, ką jiems reiškia dalyvauti tokio masto kino festivalyje kaip „Kino pavasaris“. E. Juzeliūnaitė jame dalyvauja jau antrą kartą. Pasak jos, praėjusiais metais festivalis suteikė daug galimybių ir naujų pažinčių, kurios tęsiasi iki šiol, todėl ji laukia, ką atneš šis festivalis.
T. Laucius įvardija save kaip nepagydomą „Kino pavasario“ lankytoją jau maždaug 8 metus: „Nuo tada kasmet nusipirkdavau apytiksliai po 15 bilietų. Žinau, kad tarp kitų „Kino pavasario“ fanų čia nėra toks didelis skaičius, bet žinokit, kai paskaičiavau, kiek čia pinigų, nukrito blakstiena. Būčiau galėjęs nusipirkt automobilį be techninės apžiūros. Bet man jo nereikia, todėl aš visai neliūdžiu. Trumpai tariant, „Kino pavasaris“ yra labai smagus laikas!“
I. Juškutė kalba apie judėjimą pirmyn: „Man atrodo, kai pradedi save kvestionuoti, ar eini tinkamu keliu, visada svarbu stebėti ženklus. Tai buvo labai didžiulis ženklas, kad judu tinkama linkme, kad filmui nėra skirta gulėti lentynoje, gera žinoti, kad jis pasiekia žmones ir kad daugelio iš idėjos dirbusių žmonių darbas nebus pamirštas. Man asmeniškai tai reiškia daug, norisi kurti toliau, judėti pirmyn, tobulėti.“
Užsienyje studijavusi K. Buruckaitė pabrėžia, kad jai svarbu, jog jos filmas bus parodytas gimtinėje. „Šis filmas yra įkvėptas mano pačios patirties gyvenant skirtingose šalyse, dažnai būnant svetimšale, dažnai stebint nepažįstamuosius, tad smagu tai parodyti „saviems“.“ Be to, ji džiaugiasi, kad „Kino pavasaris“ yra atviras eksperimentiniams kūriniams.
J. Tochonov ir A. Žilionytė savo filmus jau pristatė užsienyje, tad šie kūrėjai džiaugiasi, kad ir Lietuvos žiūrovui bus suteikta tokia galimybė.
