Šiais metais „Kino saloje“ daugiausia dėmesio skiriama dokumentinio garso svarbai judančių vaizdų mene. Nuo etnografinio garso ir tylos vaizdavimo, įstabių kelionių per skirtingas aplinkas ir garsovaizdžius iki negirdimų ir dar negirdėtų garsų įbalsinimo, programoje „Įsiklausykime“ akcentuojama dokumentinio garso įrašymo specifika ir estetinė bei politinė svarba.
Dėl pandemijos esančios aplinkybės neleidžia susirinkti drauge su kino meno atstovais ir diskutuoti šia itin svarbia – garso judančiame vaizde – tema, tad keliems jų uždavėme klausimus.
Šiandien – pokalbis su teatro ir kino režisiere, scenografe ir operatore Rugile Barzdžiukaite bei kino prodiuseriu ir kūrėju Dovydu Korba.
– Kiek svarbus garsas jūsų pačių kūryboje?
R.Barzdžiukaitė: Kaip ir vaizdas, garsas yra patirties intensyvumą formuojantis dėmuo. Tie dėmenys nebūtinai turi vienodą krūvį. Klausa tampa aštresnė, kai prislopsta žiūra, ir atvirkščiai.
D.Korba: Garsas mane visuomet domino kaip labai subtili ir nematoma materija, ne vien kino projektuose. Vienas iš pavyzdžių būtų kūrinys, kurį pavadinau „Kurtinanti tyla“ – tai skulptūra paverstas sprogęs dujų balionas. Šiame projekte nenaudojau jokio garso, tačiau norėjau sukelti garsinę patirtį.
Kartą vienas bičiulis manęs paklausė, ką rinkčiausi, vaizdą ar garsą, jeigu galėtų likti tik vienas. Žiūrint filmus be garso, vien vizualinė jų raiška man paprastai nesuteikia pakankamos įtaigos, tačiau klausantis vien tik garso tamsoje patirtis gali būti net labai stipri. Aišku, kad kinas yra ta raiška, kurioje įmanoma vaizdo ir garso sinergija – jungiant pirmą su antru, atsiranda naujasis trečias.
– Ar žiūrėdami dokumentinį kiną atkreipiate dėmesį į garsą jame?
D.Korba: Sakoma, kad filmo garsas yra pavykęs tuomet, kai žiūrint filmą jo nesigirdi. Ko gero, sutinku su tokiu teiginiu, nes pats labiausiai įsitraukiu tada, kai negalvoju apie panaudotus garso sprendimus.
R.Barzdžiukaitė: Į garsą atkreipiu dėmesį tais atvejais, kai garsas pakeičia, pratęsia, paneigia vaizdą ir pan. Kaip ir gyvenime. Sėdi idiliškame kraštovaizdyje, stebi bundančią gamtą, o už nugaros sucypia stabdomo automobilio padangos. Nemačiau to, ką išgirdau, bet juslinis plyšys motyvuoja jį užpildyti – atsigręžti atgal.
– Papasakokite, kaip dirbate su garsu? Kaip ieškote, kas jį kurtų? Įrašytų? Kiek jums svarbus garso autentiškumas bei estetika?
R.Barzdžiukaitė: Mano pirma įgyta specialybė buvo operatorinio meno srityje, dėl to natūraliai daugiausia dėmesio skyriau vaizdo formavimui. Režisūriniuose pratimuose garsiniai eksperimentai vyko išvien, bet be teorinio užnugario – intuityviai. Tačiau ir įgijusi patirties, kiek įmanoma, nuo jos atsiriboju, kai tenka nerti į naują kūrybinį procesą, nes skirtingi sumanymai reikalauja skirtingų prieigų. Atsakant į klausimą apie garso autentiškumą – nesu labai radikaliai dėl to nusiteikus. Man siekis yra žiūrovo patirties autentiškumas filmo atžvilgiu, o tai nebūtinai reiškia vien sinchroniškai fiksuojamą garsą ar pan.
D.Korba: Kartais nors ir sieki, kad viskas būtų įrašyta sinchroniškai, postprodukcijoje tampa aišku, kad garso įrašų trūksta, ir tikroviškumo vaizdui suteikia studijoje įrašomi Foley garso efektai. Pavyzdžiui, autentiški vėjų garsai gali būti derinami su mojuojamos lazdos garsu tam, kad galutiniame rezultate būtų perteiktas paukščio skrydžio jausmas.
– Papasakokite apie paskutinį (arba norimą) savo filmą (videodarbą). Kaip būtent jam kūrėte garsą? Gal įvyko kokių įdomių istorijų dirbant su garsu?
D.Korba: Kurdami „Rūgštų mišką“ apie turistus, atvykstančius į kormoranų koloniją, dėjome maksimalias pastangas, kad didžioji dalis filmo garsų būtų įrašyti filmo vietoje. Teko eksperimentuoti su įvairiom garso įrašymo strategijom: paslėpta įranga viešoje apžvalgos aikštelėje, medžiuose tvirtinamais mikrofonais, gamtoje maskuojama įranga. Vienas įsimintinesnių nutikimų įrašinėjant garsą kormoranų kolonijoje buvo kuomet tyliai grįžinėjau prie miške paliktos įrangos. Užlipęs ant kalvelės, priešais save išvydau du suaugusius dirvą rausinėjančius šernus. Iš nuostabos sustingau. Šie mane išvydę iš išgąsčio sužviegė, automatiškai iš išgąsčio surėkiau ir aš. Šernai sprukdami rėžėsi tiesiai vienas į kitą, po smūgio pakeitė kryptis ir pradingo miško tankmėje. Adrenalino netrūko ir montuojant įrangą pušų viršūnėse, po kormoranų lizdais.
R.Barzdžiukaitė: Kuriant „Rūgštų mišką“ mums labai rūpėjo laikytis „point of view“ ir „point of hearing“ nuoseklumo. Pavyzdžiui, nors realybėje garso įrašymo technika buvo toli nuo kameros, kad žiūrovas neabejotų, jog turistų klausosi tas pats paukštis, kurio akimis žvelgiama iš lizdo – tenka papildomai įgarsinti pro kamerą zvimbiančias museles ir praskrendančius paukščius.
Sekant Fredericko Wisemano ištara, tai išties yra „realybės fikcija“, nes žiūrovo patirtis konstruojama montaže, bet iki tam tikrų ribų. „Rūgščiame miške“ nė vienas turistų pokalbių įrašas nėra susietas su turistų kadrais apgaulės būdu. Iš tiesų, nemažai žiūrovų kėlė šį klausimą, o mums neaišku, kodėl tą būtų reikėję daryti. Kai kuriems dialogams tikrai nebuvome įrašę vaizdo, o kartais jis, nors ir įrašytas, neatitiko sezoniškumo ar apšvietimo eigos filme.
Tokie nuo vaizdo atskilę, bet dramaturgiškai būtini pokalbiai filme prigijo įsteigus turistų rakursą. Su Dovydu jau anksčiau išbandę instaliacijos formatą, garso suvedimo režisieriui Jonui Maksvyčiui pasiūlėme eiti nesaugiu keliu – kino salių šonines ir galines kolonėles, per kurias paprastai sklinda atmosferiniai filmo takeliai, pasitelkėme dialogų atkūrimui, kas žiūrovams leidžia pasijusti stovintiems apžvalgos aikštelėje ir apsuptiems diskutuojančių turistų. Tai buvo gaivus ekperimentas, bet keliaudami su filmu supratome, kad garso atkūrimo sistemos skirtinguose kino teatruose neretai iškreipia filmo patirtį. Viename įspūdingame istoriniame kino teatre garso kolonėlių lygiai buvo taip išsiderinę, kad teko garsą reguliuoti filmo rodymo metu.
