Apie šią profesiją kalbamės su Ieva Kotryna Skirmantaite, kuri šiuo metu studijuoja kino specialybę Paryžiuje, o filmas „Šventasis“, kurio aktorius drauge su režisieriumi Andriumi Blaževičiumi ji atrinko, sėkmingai rodomas šalies kino teatruose.
– Kaip prasidėjo darbas su filmo „Šventasis“ medžiaga? Gavai iš režisieriaus personažų charakteristikas ar, perskaičiusi scenarijų, jas pati sudarei?
– Kai pradėjome dirbti su A.Blaževičiumi, jau buvo aišku, kad filme vaidins Marius Repšys, Indrė Patkauskaitė, Gelminė Glemžaitė, Valentinas Krulikovskis ir Lukas Malinauskas. Andrius scenarijų rašė jau žinodamas, kad pagrindinį vaidmenį kurs Marius. Jis, kaip ir Gelminė, vaidino Andriaus trumpametražiame filme „Dešimt priežasčių“.
Taigi gavau 20-ies personažų ir masuotės sąrašą, kurį turėjau įgyvendinti. Personažų charakteristikas sudariau pati ir vėliau aptariau jas su Andriumi. Daugelyje atrankos etapų dalyvavo Andrius, mes labai daug tardavomės, puikiai sutarėme, drauge nuspręsdavome, kad būtent šis aktorius tinka būtent šiam personažui. Kartais net sunku būdavo paaiškinti, kodėl, tiesiog kartu pajausdavome. Filmavimo aikštelėje jis taip pat kartais paklausdavo mano nuomonės. Toks darbas labai džiugino.
– Kur ir kaip ieškojai aktorių?
– Dažniausiai teatruose. Buvo atvejų, kai, nemačiusi tam tikro aktoriaus vaidinančio, pasikviesdavau jį į atranką dėl jo išskirtinės „Šventajam“ tinkamos išvaizdos. Būdavo, kad aktorius gaudavo visai kitą vaidmenį nei kviestas į atranką. Aktoriai keičia ir personažų charakteristikas. Tai kintantis procesas, negali būti medinis režisierius. Svarbu reaguoti į aktoriaus organiką.
– Kokius, kalbant apie aktorius, įvardytum didžiausius atradimus?
– Pavyko rasti puikių aktorių Rusų ir Kauno dramos teatruose. Manau, išties sužibėjo Rusų dramos teatro aktorius V.Krulikovskis arba Kauno dramos teatro aktorė Vilija Grigaitytė. Su ja darbas buvo nuostabus – ir iš režisūrinės, ir iš komunikacinės pusės.
– Ar nebuvo minčių dirbti su neprofesionaliais aktoriais, pavyzdžiui, ieškant aktorių pagrindinio veikėjo Vyto draugų personažams? Gal neprofesionalūs aktoriai dar natūraliau būtų perteikę tą daugiabučių kiemų atmosferą?
– Aš esu už neprofesionalių aktorių pasirinkimą filmams ir kuo didesniems vaidmenims. Tačiau dirbdami su „Šventuoju“ per mažai turėjome tam laiko. Tinkamų neprofesionalių aktorių reikia ilgai ieškoti ir vėliau su jais daug dirbti. Didžiausias iššūkis neprofesionaliems aktoriams perteikti personažą, išlaikyti jo vientisumą. Lengviau su epizodiniais vaidmenimis. Bet tada reikia pamatuoti, ar to žmogaus išvaizda ir charizma verta laiko ir darbo. Kartais neprofesionaliems aktoriams tiesiog užtenka būti savimi, o kartais ir ne.
– „Šventasis“ giriamas už natūralią aktorių vaidybą. Tai buvo vienas iš filmo režisieriaus reikalavimų tau?
– Taip, vienas pagrindinių reikalavimų. Daug apie tai kalbėjome. Viena priežasčių, kodėl jis dirba su Mariumi ir Gelmine, ta, kad jie neturi teatrališkumo. To paties jis reikalavo ir iš kitų aktorių. Jei jausdavome, kad aktoriui prasimuša teatrinė mokykla, ieškodavome toliau. Andrius dirbdamas su aktoriais taip pat siekia to natūralumo. Žinoma, svarbu, kad aktorius nebūtų prisirišęs prie tam tikros intonacijos, bet dar svarbiau, kaip Andrius su jais dirba, kiek daug repetuoja, kad pasiektų kuo didesnį natūralumą.
– Ar sunku rasti aktorių filmui, kai šalyje nėra kino aktorių mokyklos?
– Pavyzdžiui, Anglijoje, Prancūzijoje daug nuostabių aktorių, kurie puikiai vaidina ir kine, ir teatre. Svarbiausia – lankstumas. Aktorius turi būti lankstus, jį turi to mokyti. Situacija Lietuvoje gerėja, žvelgiant į jaunąją kartą. Neseniai su režisieriumi Karoliu Kaupiniu kalbėjome apie kitą problemą, kad senoji karta kine sunkiai atsikrato teatrališkumo, o jaunoji karta pernelyg stengiasi būti natūralūs, būti savimi, o tai jiems pakiša koją kuriant personažą. Taip, tu turi būti natūralus, bet jei visą laiką būsi tik savimi, labai sumažės tavo personažų amplitudė.
– Aktorius Darius Meškauskas – vienas pavyzdžių, kaip jis natūraliai geba sukurti skirtingus personažus. Papasakok, kaip jis atsirado „Šventajame“.
– Pagal Andriaus planą darbdavys turėjo būti jaunas, sėkmės sulaukęs hipsteris. Nepamenu, kaip kilo mintis pasikviesti į atranką D. Meškauską, bet, jam perskaičius pateiktą tekstą, tapo aišku, kad aktorių darbdavio personažui mes radome.
– Ar turėjote planą B, kas vaidintų pagrindinį vaidmenį, jei M.Repšys nebegalėtų?
– Ne, apie tai negalvojome. Buvo aišku, kad Vytas yra Marius Repšys.
– Grįžtant prie neprofesionalių aktorių temos, kaip sekėsi vaikų atranka?
– Ši dalis buvo sunkiausia. Spausdinau skelbimus, ieškojau teatro būreliuose, tačiau visi vaikai buvo pernelyg teatrališki, o reikėjo dviejų paprastų, gražiai dainuojančių mergaičių. Jos turėjo būti keleriais metais besiskiriančios sesės, tad panašios, o tai dar labiau apsunkino užduotį. Pamenu, būdama visiškoje neviltyje kreipiausi į miuziklo mokyklą, ir visos jos mokinės buvo nuostabios. Išsirinkome dvi mergaites, kurios iš tikro nėra sesės, bet turi panašumų.
Aš esu už neprofesionalių aktorių pasirinkimą filmams ir kuo didesniems vaidmenims.
– Tiesa, kad aktorių masinėms scenoms ieškojai tiesiog gatvėje, Darbo biržoje, šokiuose?
– Lentvario, Naujosios Vilnios gatvėse kalbinome žmones ir kvietėme ateiti į atranką. Būtent tose vietose ir filmavome. Norėjosi, kad filmavimas vyktų kuo arčiau tų žmonių namų. Darbo birža labai gera vieta ieškoti aktorių masinėms scenoms, nes tie žmonės turi daugiau laiko. Kirtimų kultūros centre vyksta diskoteka „Šokiai kam per 30“, tad ir jų dalyvius pakvietėme į filmavimą, jis ten pat ir vyko.
Rinkti masuotę, viena vertus, yra linksmas darbas: sutinki įvairių asmenybių, žmonėms būna labai įdomu, jie pradeda siūlyti savo draugų ir pan. Kita vertus, tai ir nelengva, reikia nuolatos bendrauti, niekada nesi tikras, ar visi žmonės ateis į filmavimus, dažnai, žinoma, neateina, o atsakomybė krinta tau, privalai greitai surasti kitų, kad būtų reikiamas skaičius žmonių.
– Pabaigai, kaip manai, kodėl reikia rodyti realybę, nuo kurios kai kurie žiūrovai sakosi esą pavargę?
– Būtent tam, kad pažvelgtume į realybę ir į save iš šono. Tam, kad dar kartą ją pergalvotume ir galbūt suprastume, ką darome ne taip, arba atvirkščiai – pamatytume žavingų gyvenimo detalių. Visada atsimenu, kaip Andrius sakydavo, kodėl jis kuria būtent tokius filmus, apie tokią realybę, tokius žmones. Dėl to, kad, kai buvo studentas, nebuvo filmų, kurie rodytų jo aplinką, nebuvo su kuo tapatintis. Galbūt ne visi yra pratę žiūrėdami filmus tapatintis, o galbūt bijo pažvelgti į save. Tačiau „Šventajame“ labai daug žmogiškumo, humoro, o tai padeda atrasti save neskausmingai.
