Tyrinėtojas R.Borremansas visą gyvenimą paskyrė enciklopedijos apie juodąjį žemyną rašymui, tačiau mirė tepasiekęs raidę „N“. Iki šiol enciklopedininko siela, nerasdama ramybės, sklando virš skurdžių kaimelių. Plačiau apie režisieriaus Peterio Krügerio filmą „N“ M.Vadišio komentare.
„Kai nustosi bandyti apibūdinti daiktus, pamatysi pasaulį tokį, koks jis yra iš tiesų“, – virš Vakarų Afrikos sklandančiai tyrinėtojo ir enciklopedininko Raymondo Borremanso dvasiai tarė šamanė.
Šis tyrinėtojas paskyrė didelę dalį savo gyvenimo, kad parengtų Vakarų Afrikos, prancūzakalbių šalių enciklopediją. Ten gyveno, mokė bendruomenes, vykdė tokius projektus kaip kino teatras po atviru dangumi ir pan. Deja, numirė tepasiekęs savo enciklopedijoje raidę „N“. Dabar mokslininko ir keliautojo dvasia sklando virš tų pačių Afrikos vietų ir bando dar kartelį pamatyti viską kitomis akimis, išsivaduoti iš beviltiškumo jausmo dėl neužbaigto gyvenimo darbo, pamatyti tai, ką praleido būdamas gyvas, ir ramiai nukeliauti į mirusiųjų pasaulį. Tai Afrikos sapnas, nunešiantis jus į vieną skurdžiausių, tačiau kultūriškai turtingų pasaulio regionų. Poetiškas, filosofiškas, gražių vaizdų ir detalių pripildytas filmas balansuoja tarp meninio ir dokumentinio žanro. Grįžę po filmo, gal ir negalėsite tiksliai papasakoti draugams, ką pamatėte, tačiau neabejotinai gražūs vaizdai, afrikietiško gyvenimo detalės ir pamąstymai apie amžinybę užstrigs galvoje.
Tai puikus filmas tiems, kas svajoja apie savanorystę Afrikoje. Vienus šis kino darbas tik dar labiau įkvėps nukakti Vakarų Afrikon, kitus – atgrasys.
Tai puikus filmas tiems, kas svajoja apie savanorystę Afrikoje. Vienus šis kino darbas tik dar labiau įkvėps nukakti Vakarų Afrikon, kitus – atgrasys. Nes nuotykis Dramblio Kaulo Krante, Malyje ar Burkina Fase nebeatrodo toks romantiškas, kai į šią Afrikos dalį pažiūri gyvai, ne tik „Vikipedijos“ puslapiuose, ne tik R.Borremanso enciklopedijoje.
Galbūt dėl tos pačios priežasties į Vakarų Afriką per amžius keliavo įvairiausi keistuoliai, vienišiai ir labai fiziškai bei emociškai stiprūs žmonės. Nes tai kraštas, kuris pareikalauja daugybės jėgų. Skurdas, šiukšlės, žmonių desperacija ir neveiklumas, nykstančios kultūros, karai, ligos, dar nuo vergovės ir kolonialistinių laikų likęs priešiškumas vienas kitam ir atvykėliams – visa tai Vakarų Afriką paverčia tikrai sudėtinga vieta keliauti. Ką jau kalbėti apie gyvenimą ten!
Aš pats, dirbdamas džiunglių miestelyje Ganoje (netoli Burkina Faso sienos), ištvėriau tik du mėnesius. Be kankinančios maliarijos ir kitų infekcinių ligų sąmonę kiekvieną dieną temdė gyvenimo dilemos. Ar gali baltasis žmogus nors šiek tiek padėti Afrikos žmonėms? Kokia prasmė viso to, ką aš darau toli nuo namų, kažkur atokiame Ganos kaime? Kaip toks derlingas kraštas tapo skurdo židiniu ir šiukšlynu? Panašūs klausimai kankina ir filmo herojų – R.Borremansą. Tiksliau, jo vėlę sklandančią virš slėnių, besisukinėjančią aplink pažįstamus žmones.
Ar gali baltasis žmogus nors šiek tiek padėti Afrikos žmonėms? Kokia prasmė viso to, ką aš darau toli nuo namų, kažkur atokiame Ganos kaime? Kaip toks derlingas kraštas tapo skurdo židiniu ir šiukšlynu? Panašūs klausimai kankina ir filmo herojų – R.Borremansą.
Visą gyvenimą atsiminsiu indų keliautojo žodžius. Indą dailininką sutikau paplūdimyje prie Akros. Jis per pasaulį keliauja jau 20 metų – parduoda savo paveikslus Londone ir toliau traukia į kelią. Tą kartą keliauninkas buvo perskrodęs visą Vakarų Afriką nuo Maroko iki Ganos. Pakeliui mokė Mauritanijos kaimų bendruomenes jogos, bandė pažinti šią didelio žemyno dalį iš vidaus. „Gyvenau kelerius metus pietryčių Azijos salose, Europoje, Šiaurės Amerikoje, keliavau Vidurio Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose – visur jaučiausi gerai, visur rasdavau draugų, skanaus maisto ir ramybės akimirkų. Per pusę metų Vakarų Afrikoje nemačiau nieko panašaus, nesusiradau draugų ir jaučiausi nuolat nesaugiai. Tai buvo mano pirma ir paskutinė kelionė čia“, – tvirtai pasakė indas.
O filmo „N“ paradoksas tas, kad net ir tokioje aplinkoje dokumentinio pasakojimo kūrėjai rado daugybę vilties ir jaukumo žarijų. Graži Malio muzika, beprotis, kuris taip pat jaučia R.Borremanso vėlę, paslaptingoji šamanė, vedanti enciklopedininko dvasią per paprastų Afrikos žmonių namus, ištikimas mokslininko bendražygis, vis dar besirūpinantis jo atminimu, spindinčios vaikų akys kine po atviru dangumi, nelegalių emigrantų mintys, sklandančios nakties vėjyje, saulėlydžiai ir saulėtekiai, šiltai nudažantys šį vargingą kraštą. Tai neabejotinai kitoks dokumentinis filmas, nei esame įpratę matyti. Jame nerasite vientiso siužeto, o visuose epizoduose puikiai atsispindi Vakarų Afrikos gyvenimas – nuo paprastų žmonių iki valdančių politikų, dvasininkų ar kaimo senolių. Ar pavyks R. Borremanso dvasiai rasti kelią į ramybę ir amžinybę?