Apie tai, kaip „Marvel“ sukurta visata pakeitė superherojų kiną ir suformavo personažų bei siužetinių plotmių sinergijos kultą, rašyta daug. Tačiau „Keršytojai. Begalybės karas“ (režisieriai broliai Anthony ir Joe Russo) – darbas, savyje talpinantis rekordinį veikėjų ir jų su savimi atsinešamų kontekstų skaičių – peržengia visas „Marvel“ lig šiol nubrėžtas ribas. Negana to, peržengia jas taip akivaizdžiai, taip įžūliai paminant tradicinę struktūrą, taip akivaizdžiai žaidžiant žiūrovo lūkesčiais, jog įrankiai, įprastai taikomi vertinant filmą, čia pradeda atrodyti menkai tinkami.
Žinoma, „Keršytojai. Begalybės karas“ išlaiko tam tikras klasikinės dramaturgijos tradicijas. Nors veiksmas gena veiksmą, visi siužeto vingiai yra pastatyti ant senos kaip pasaulis gero ir blogo prieštaros.
Blogis – tai Thanosas, begalybės akmenų ieškantis ir visatą užkariauti siekiantis titanas, įtikėjęs, jog žudynės (jei tik šios yra atsitiktinės, įžiebiamos ne keršto ar neapykantos, o racionalaus išskaičiavimo, saugant visatos resursus) yra ne tik pateisinamos, bet ir reikalingos. Reikia pripažinti, jog jis – stebėtinai nuoseklus, aiškią strategiją turintis ir toli gražu ne vienpusiškas veikėjas.
Prieš jį susivienija kelios dešimtys „Marvel“ superherojų, kurie stovi visuotinio gėrio pusėje. Tiesa, rašau „susivienija“, nors jų vienybė tik sąlyginė – net ir suporuoti bei sugrupuoti superherojai, rodos, vis vien pirmiausia kovoja už save ir savo komiksinį kontekstą.
Būtent todėl „Keršytojai. Begalybės karas“ yra toks nekonvencinis filmas. Suskirsčius personažus į protagonistus ir antagonistus, jungtys tarp skirtingų herojų istorijų – jei tik šios nėra tęstinės, iš ankstesnių filmų mus pasiekiančios dramaturginės linijos – šioje vietoje praktiškai ir baigiasi. Dar daugiau: kiekvienam superherojų filmui atriekiama kone lygiavertė „Keršytojų. Begalybės karo“ dalis, taip filmą paverčiant milžiniška mozaika, sudėliota iš skirtingų ir praktiškai savarankiškų filmų epizodų.
Todėl, paradoksalu, nors žiūrovas yra įsukamas į vis intensyvėjančio veiksmo sūkurį – vienu metu veiksmas vyksta trijose skirtingose planetose, negana to, naratyvo viražus papildo įspūdingas kinematografinių formų ir specialiųjų efektų arsenalas – „Keršytojai. Begalybės karas“ iš esmės yra paremtas ne siužetu (plot-driven), o personažais (character-driven).
Kiekvieno jų (jų-personažų ir jų-personažų vaidmenis atliekančių filmo žvaigždžių) pasirodymas bei vienos kitos frazės numetimas tampa tiek mozaikiško kūrinio struktūriniu pagrindu, tiek, be jokios abejonės, komercinę filmo sėkmę užtikrinančiu aspektu. O tai – ypač svarbu, turint omenyje, jog į filmo gamybą buvo investuota bemaž 400 mln. dolerių.
Tik su personažais, žinoma, svarbu būti susipažinus iš anksto. „Keršytojuose. Begalybės kare“ praktiškai nėra įžangų, konteksto nupasakojimo, ryšių tarp skirtingų personažų pristatymo. Filmo kūrėjai visiškai tiesiogiai žiūrovams formuluoja žinutę: jei kažko nesuprantate, malonios 18 ankstesnių filmų peržiūros.
„Keršytojai. Begalybės karas“ leidžia dar kartą įsitikinti, jog „Marvel“ taip pasitiki savo žiūrovais (ar greičiau priverstinai siūlo žiūrovams pasitikėti jais?), jog sąmoningai apsunkina įsitraukimo į filmą bei jo tęsinį galimybę. Tačiau savotiškas „Marvel“ įžūlumas – pradedant tuo, kad visos sagos plėtotė akivaizdžiai grįsta išskaičiavimu, baigiant sprendimu be gailesčio nudaigoti dalį superherojų – ir išskiria „Keršytojus“ iš šiandieninio kino lauko.
Akivaizdu, jog kol kas tai kuo puikiausiai veikia: kol filmas muša žiūrimumo rekordus, kino kritikai ieško sėkmės priežasčių, kalba apie naujos struktūros paieškas bei savotišką poslinkį kine – kaip fenomeną, įdomų ir intriguojantį tol, kol jis netapo norma.
