Kim Ki-dukas, pradžiuginęs organizatorius tokiu sprendimu, paprašė, kad jo naujausia drama nebūtų rodoma konkursinėje programoje. Tokį jo sprendimą, ko gero, palaikė didžioji dalis premjeros žiūrovų, kikenantys ir prunkščiantys filmo veikėjams raudant ir drebant iš baimės.
„Stop“ tai Kim Ki-duko pozicija prieš betiksliškai milžiniškais kiekiais naudojamą elektros energiją. Joms išreikšti jis pasirinko 2012 m. Japonijoje įvykusią tragediją – Fukušimos atominės elektrinės avariją – ir jos sukeltas pasekmes.
Vaikelio besilaukiantys sutuoktiniai Miki ir Sabu gyvena visai šalia Fukušimos AE, tad jai sprogus, evakuojami į Tokiją. Juos ima persekioti kostiumuotas vyras, primygtinai siūlantis Miki pasidaryti abortą, nes vaisius yra paveiktas radiacijos, kas reiškia įvairiausius išsigimimus, o tokių žmonių japonų nacijai nereikia. Sabu nusiteikęs kategoriškai prieš, kol tiesiogiai nesusiduria su vienu iš tokių atvejų: jo akivaizdoje „monstrą“ pagimdžiusi moteris nusipjauna sau galvą.
Ir nors, „Hollywood Reporter“ filmo apžvalgą parašęs Stephen Dalton „Stop“ vadina santūriąja Kim Ki-duko puse, akivaizdu, kad perteikti Fukušimos AE sprogimo siaubui, režisierius naudoja savo paskutiniuosiuose filmuose itin aštrėjančią savidestrukciją, kraupų savęs žalojimą. Pigiais siužetiniais sprendimais gąsdinamas žiūrovas nebeaikščioja, nebesidengia akių, o prunkšteli, scena po scenos vis garsiau kikena.
„Šį filmą sukūriau su minimaliu biudžetu, visa filmavimo komanda, galima sakyti, buvo tik aš su kamera ir trys aktoriai. Tiesiog labai norėjau pasakyti „Stop“ besaikiam vartotojiškumui, jo tragiškoms pasekmėms“,– pristatydamas šią dramą kalbėjo Kim Ki-dukas. Toks ekologiškas režisieriaus gestas, renkantis filmo tematiką, pasinaudojant savo, kaip visame pasaulyje žymaus žmogaus, balsu, žinoma, yra pagirtinas. Tačiau, ar užtenka tik to? Netruko pasirodyti vertinimai, kad tai visiškai nesubrandintas, neužbaigtas, neišplėtotas filmas, kurio aktoriai perspaudžia su savo vaidyba, riksmais ir netikromis ašaromis. Siaubas tampa komedija.
Akivaizdu, kad virš 20 vaidybinių filmų, tarp kurių iš tikro netrūksta ir šedevrų, sukūręs režisierius geba paveikti žiūrovą. Gal besijuokianti salė iš desperatiškai besielgiančių veikėjų – didžiulės režisūrinės patirties pasekmė? O gal nesėkmė? Bandymas įvilkti herojų pamišimą atsidūrus kritinėje situacijoje į juodos komedijos žanrą nesėkmingas. Dramos veikėjų kova su „vėjo malūnais“, kurie niekada nepagamins tiek elektros energijos kaip elektrinė, absurdiška ir vargu, ar nors kiek paveiki. Profesionaliai kamerą suvaldžiusiam Kim Ki-duko protestui vis tik reikėjo šiek tiek daugiau laiko.
Per pastaruosius penkerius metus žymusis korėjietis sukūrė 6 filmus, kuriuos parodė festivalis „Kino pavasaris“. 2012 m. „Pieta“ laimėjo „Auksinį liūtą“ Venecijos kino festivalyje. Tačiau „Mėbijaus juosta“ („Moebius“) ir „Vienas prieš vieną“ („One on One“) buvo sutikti ne taip palankiai. „Kas toliau“, – pabaigos titruose apie kitą žmonijos tragediją klausia režisierius. „Kas toliau?“, – galime ir mes jo paklausti.
