The Dig, rež. Simone Stone / Netflix
Dažnai kritikuojame pigaus nacionalistinio patoso pilnus lietuviškus filmus apie kokius nors partizanus, bet ši britiška drama apie Sutton Hoo kapavietėje vykusius archeologinius kasinėjimus, kurių metų buvo atrasta anglosaksų gentims priklausiusių artefaktų iš ankstyvųjų viduramžių, yra kažkuo panaši, nes britams turėtų sukelti pasididžiavimo jausmą savo šalies istorija ir senovės kultūra, sutaurinti ir pakylėti. Ar ne to siekia ir lietuvių komercinio kino kūrėjai?
Skirtumas tik vienas: jei lietuviškoje produkcijoje veikėjai dažnai tėra tik vaikščiojančios tezės, tai šičia jie myli ir jaudinasi, kenčia ir džiaugiasi, kitaip tariant, yra žmonės, net jeigu jų likimai ir dėliojami pernelyg aiškiai ir iliustratyviai. O ir vaidina juos garsūs, nors šiame filme ir nuobodžiaujantys aktoriai: Carey Mulligan, Ralph Fiennes, Lily James.
Tai ir viskas, ką gero galiu pasakyti apie šias archeologijos dienas britiškoje Kernavėje. Filme erzina sentimentali muzika, kameros skraidžiojimai virš laukų (didinga) ir slinkimai pažeme, lyg veikėjus stebėtų iš po žemių (simboliška). Jau nekalbant apie operatorių, kuris žino auksinę „auksinės valandos“ taisyklę ir pernelyg dažnai griebia žiūrovus už širdies estetiškais saulėtekiais ir saulėlydžiais, bei režisierių, kuris vidury pasakojimo pradeda naują – meilės trokštančios jaunos archeologės ir jai abejingo vyro – siužetinę liniją, kuriai randu vienintelį paaiškinimą: filmą kažkaip reikėjo išauginti iki dviejų valandų.
Ašaringą dramą labiausiai tiks žiūrėti sekmadienio popietę, grukšnojant arbatėlę, kramsnojant krekerius ir viena akimi skrolinant draugų nuotraukas iš sniego sukaustytų paežerių.
Malcolm & Marie, rež. Sam Levinson / Netflix
Kino režisieriui Malkolmui (John David Washington) su mergina Mari (Zendaya iš serialo „Euforija“) grįžus po sėkmingos savojo filmo premjeros į ištaigingus namus, spėju, kažkur Kalifornijos kalvose, ir, vienam užsileidus muzikos, o kitam stojus virtuvėje prie puodų ruošti naktipiečių – makaronų su sūriu – pamažu įsibėgėja santykių drama. Pirmu impulsu tampa merginos priekaištas, kad partneris pamiršo ją paminėti savo padėkos kalboje, tačiau po truputį supranti, kad čia tik ledkalnio viršūnė, kad du žmonės vienam kitam turi pasakyti (išrėkti) kur kas daugiau.
Ir štai pagal visas dramaturgijos taisykles nuoskaudų ir vienas kito žeminimo gniūžtė pradeda riedėti žemyn, su kiekviena minute aplipdama vis naujais emocijų sluoksniais. Kartais ji trumpam stabteli (mylimieji, regis, susitaiko), bet tada vėl išsijudina (dar ne viskas išknista iš praeities) ir pasišokinėdama rieda iki finalo, po kurio galima supratingai palinksėti: visos poros pasipyksta, bet visada nugali meilė.
Suvaldyti vienoje erdvėje vykstančią dramą reikia išmonės, kurios labiausiai pritrūko net ne aktoriams, bet režisieriui ir pirmiausiai scenaristui, kuris visą istoriją sukonstravo iš nuobodžių pakilimų ir atoslūgių. Veikėjai parėkauja vienas ant kito, o kitą minutę jau, žiūrėk, taikosi, kol viskas vėl kartojasi.
Kamerinė erdvė (namas) savaime įpareigoja ją įdomiau išnaudoti ir jos pagalba kažką daugiau pasakyti apie veikėjus ir jų vidinį pasaulį, bet režisierius dėl to nesuka galvos. Visą darbą palieka nudirbti aktoriams. Ir jie tikrai stengiasi: šūkauja, plėšosi, keikiasi, lieja ašaras, demonstruoja aktorystę, bet tavęs tai nė trupučio nejaudina, nes filme taip ir neprisikasama prie, banaliai kalbant, sielos reikalų. Nors ambicijos suvaidinti kažką panašaus į Bergmaną ir būta.
Tiesa, šalia santykių aiškinimosi ryškėja apmąstymų apie šiuolaikinį amerikiečių kiną ir juodaodžių kūrybą linija. Malkolmas svarsto, kodėl šiandien kiekvieną juodaodžio režisieriaus filmą norima iškart politizuoti? Kodėl jis automatiškai interpretuojamas kaip kritikuojantis rasizmą, net jeigu apie jį – nė žodeliu?
Taigi Levinsonas, pasakodama dviejų žmonių dramą, sakytume, žvelgia plačiau ir negaili (savi)ironijos. Pavyzdžiui, Mari šaiposi iš premjerą atšventusio Malkolmo ir atvirai sako, kad šis niekada netaps naujuoju Barry Jenkinsu ar Spike‘u Lee, nes iš tikrųjų neturi ką pasakyti ir jo karjera, galimai, ateityje pasuks įprastu keliu: sėkmingai debiutavęs po kelių metų režisuos eilinį „Lego“ filmą.
Ar tik nelauks panašus likimas ir Samo Levinsono?
For The Time Being, rež. Salka Tiziana / MUBI
Šis vokiečių režisierės debiutas pilnas to, ką būtų galima vadinti šiuolaikinio europietiško autorinio kino atpažįstamais ženklais, tampančiais beveik klišėmis. Lėtumas, ilgai trunkantys statiški gamtos kadrai, išcentruotos kadrų kompozicijos, pasakojimo elipsės, vienas su kitu, iš pažiūros, jokio sąryšio neturinčios scenos, minimalūs dialogai ir, kalbant apie tematiką, ryškus susvetimėjimo, ne(susi)kalbėjimo motyvas.
Žiūrėti tokį kiną – tai nuolat grumtis su klausimais: kokia viso to prasmė, ką man norima parodyti, ką turėčiau suprasti, kodėl – štai – tas automobilis taip ilgai važiuoja keliu ir kodėl kitame epizode mes taip ir nepamatome, kur jis nuvažiavo? Protas, pripratęs prie pasakojimų su aiškiais priežastiniais ryšiais, dar kurį laiką pasispyrioja, o po kelių minučių nurimsta ir pasiduoda nieko nevyksta tėkmei.
Nieko nevyksta, aišku, tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tikrųjų vyksta labai daug ar bent jau – nemažai. Į Siera Morenos kalvose Ispanijoje esantį ūkį, kuriame gyvena jos vyro motina ir sesuo, atvažiuoja vokietė Larisa su dviem mažamečiais dvyniais. Naujieji atvykėliai, kaip supranti, ne itin pageidaujami ir kiek sutrikdo rutinišką rimtį: berniukai laiką leidžia prie baseino arba šmirinėja po namus ir apylinkes, o jų motina, nuo visų atsiskyrusi ir nelinkusi bendrauti, gulinėja tamsiame kambaryje. Visi laukia atvyksiančio vyro (sūnaus), bet šis taip ir nepasirodo.
Žiūrėti tokį kiną – tai nuolat grumtis su klausimais.
Būtent šį išsitęsusį laiką režisierei ir svarbu parodyti, užčiuopti. Jis pilnas karščio ir grėsmės nuojautos: TV rodo miškų gaisrus; pietaujant pasigirsta signalinis šūvis tolumoje; iš čiaupų dingsta vanduo; vakare pakyla vėjas. Atrodo, tuoj įvyks kažkas negero, bet laikas eina, karštis nesiliauja, cikados čirpia kaip čirpusios.
Visos šios detalės pamažu ima dėliotis į bendrą paveikslą. Nebūtinai ekrane, žiūrint, o labiau žiūrovo galvoje, jau po peržiūros. Apie ką šis paveikslas? Apie laukimą: tiek konkretų (vėluojančio vyro), tiek beveik egzistencinį (blogos lemties). Apie minėtą susvetimėjimą: tiek su kitais žmonėmis (marti ir anyta), tiek su aplinka (vokietė svetimoje žemėje), tiek su savimi (sūnus klausia motinos „Ar myli save?“).
Režisierė prisipažįsta, kad ekrane yra nemažai autobiografinių motyvų, jos prisiminimų iš vaikystės Ispanijoje, kur gyveno jos seneliai. Taigi filmą galima „perskaityti“ ir kaip savotišką klaidžiojimą po atminties žemėlapį (pasikartojantys vaizdai iš drono skrydžio), jo tekstūrą ir garsus.
The Midnight Sky, rež. George Clooney / Netflix
George‘ui Clooney‘iui pavyko padaryti tai, ko nepavyko jokiam kitam režisieriui pasaulyje: į vieną filmą sutalpinti kelis (sub)žanrus. Šalia distopijos apie globalią katastrofą šliejasi mokslinė fantastika iš kosmoso, vėliau atsiranda išlikimo (sniegynuose) dramos atgarsių, o viską vainikuoja šeimyninė drama. Bėda tik ta, kad rezultatas, švelniai tariant, abejotinas.
Taip jau būna, kai nežinai, ko nori. Arba nori visko viename ir esi tvirtai įsitikinęs, kad tau pavyks viską režisūriškai sulydyti į vientisą ir iš tiesų kažką reikšmingo apie žmoniją bei žmogų pasakančią istoriją. Nepavyksta.
Distopija išsikvepia net neprasidėjusi. Mokslinė fantastika klimpsta klišėse apie kosmoso platybes: tiek vizualinėse (lėtai, labai lėtai skrenda didelis baltas kosminis laivas, visokios hologramos), tiek siužetinėse (asteroidų lietūs, avarinės situacijos). Išlikimo drama apsiriboja sudužusiu lėktuvo pusnyse ir alkano vilko siluetu pūgoje. O šeimos drama, lyg ir jungianti skirtingose erdvėse vykstančias istorijas, širdyje nesuvirpina net menkiausios emocijų stygos.
Bėda tik ta, kad rezultatas, švelniai tariant, abejotinas.
Užauginti dramos nepadeda nei aktoriai, nei muzika. Clooney‘io (jis ir vaidina) vaidyba apsiriboja žila barzda ir liūdnu žvilgsniu spoksant į vieną tašką (kiti aktoriai didžiąją filmo dalį apskritai neturi ką veikti), o kompozitorius Alexandre‘as Desplat tiesiog pakartojo save ir vėl iškepė neišsiskiriantį, bet kažkodėl „Auksiniam gaubliui“ nominuotą, muzikinį takelį pagal kažkada pasiteisinusią ir du „Oskarus“ atnešusią formulę.
Šis filmas yra atsibodusių ir nei dramaturgiškai, nei emociškai nebeveikiančių įvaizdžių kratinys, kuris galbūt ir galėjo atsiskleisti naujomis spalvomis, jei Clooney‘is būtų į visa tai pažvelgęs iš sveikos distancijos, pasigalynėjęs su įsisenėjusiais tropais ir juos permąstęs, o tada pabandęs idėjiškai pasakyti (parodyti) kažką tikrai naujo.
