Regionai nenori atsilikti nuo didžiųjų miestų
Atskirtį tarp didžiųjų Lietuvos miestų ir regionų galima nesunkiai pastebėti žvelgiant ne tik į ekonominį, bet ir kultūrinį gyvenimą. Mažuose šalies miestuose vis dar gerokai rečiau vyksta kokybiški ir įdomūs renginiai, o kai kurių savivaldybių gyventojai susiduria su problema trokšdami išvysti naują, kokybišką kiną.
Programos „Kurk Lietuvai“ dalyvė Irmina Žemaitytė, kartu su kolege Giedre Simanauskaite įgyvendinanti projektą „Kino sklaida regionuose“, sako, kad judviejų atliktas tyrimas išties nustebino – regionų gyventojai žiūrėti kiną suinteresuoti labiau nei įsivaizduojama.
„Pusantro mėnesio intensyviai kalbėjomės su šalies savivaldybių administracija, kultūros įstaigų atstovais, tai buvo dar 2014 m. vykdyto tyrimo atnaujinimas. Tikrai nustebino, kad mažų Lietuvos miestų gyventojai labai nori eiti koja kojon su didesniais miestais, matyti kino premjeras, lietuviškus filmus. Žmonėms tai labai patraukli kultūrinė veikla.“
Pasak I.Žemaitytės, tyrimu nustatyta, kad tik iki 30 proc. Lietuvos savivaldybių yra pastoviai veikiantys kino teatrai ar skaitmeniniai kino ekranai: „Kino poreikis labai didelis – iš 60 savivaldybių tik 17 suteikia galimybę žiūrėti filmus DCP įranga, o iš 44 savivaldybių, kurios jos neturi, preliminariai 28 norėtų dalyvauti mūsų vykdomame projekte ir įsidiegti profesionalią įrangą.“
Profesionali kino įranga – už įsipareigojimą ja naudotis
Pasakodama apie dabartinę regionų situaciją, I.Žemaitytė portalui LRT.lt tvirtina, kad mažuose šalies miestuose bilietai į kiną dažnai pigesni nei didmiesčiuose, taigi kinas nėra prabangos dalykas. „Visgi reikia paminėti, kad dabar kinas regionuose rodomas ne naudojantis profesionalia įranga, o multifunkciniais projektoriais. Dėl to pasirenkami senesni filmai, nespėjama rodyti to, ką mato didžiųjų miestų žiūrovai, negaunama daug gero turinio“, – aiškina projekto vadovė.
I.Žemaitytė akcentuoja, kad pagrindinis projekto „Kino sklaida regionuose“ tikslas – atvežti kokybišką kiną į regionus ir užtikrinti, kad gyventojams būtų prieinamas toks pat kinas, kaip didmiesčiuose: „Norisi, kad ir mažuose miesteliuose gyvenantys žmonės matytų premjeras, turėtų įvairovę ir pasirinkimo galimybę. Kinas yra ta kultūros rūšis, kurią lengva transportuoti. Filmai gali būti net atsiųsti platintojų, jei yra paruošta tinkama įrangos bazė.“
Paklausta apie projekto įgyvendinimą, I.Žemaitytė teigia, kad, visų svarbiausia, jog valstybės strateginiuose dokumentuose yra numatytas kino skaitmeninimo projekto įgyvendinimas. „Šiuo metu bendradarbiaujame su valstybės institucijomis ir laukiame, kol bus suderintos investicinio projekto finansavimo sąlygos. Bus ir tam tikrų įsipareigojimų regionams, nes norime užtikrinti, kad įranga tikrai būtų naudojama. Svarbu ir tai, kad būtų rodomas nekomercinis lietuviškas ir europietiškas kinas“, – teigia pašnekovė.
Paklausta, ką mano apie bilietų į kiną kainas įrengus profesionalią techniką, I.Žemaitytė tvirtina, kad tai priklausys nuo kiekvienos savivaldybės: „Norime įrangą suteikti ne privačiam sektoriui, o savivaldybėms, kurių administracija ir kultūros centrai būtų atsakingi už kiną ir jo kainą.“
Šiuo metu, net neturėdami profesionalios įrangos ir pačių naujausių filmų, dauguma regionų stengiasi suteikti galimybę praleisti laiką kine. Pasak I. Žemaitytės, kai kuriuose miesteliuose filmai rodomi kartą per mėnesį, kai kuriuose – net kelis kartus per savaitę.
„Manau, kad tai priklauso nuo konkretaus miesto ir to, kiek jame veiklių žmonių. Puikus pavyzdys yra Anykščiai, Ukmergė ar Gargždai – kultūros centruose dirbantys žmonės skiria savo laiką tam, kad organizuotų ir užtikrintų kino rodymą savo kraštiečiams. Visa kultūrinė situacija geresnė tuose regionuose, kur yra aktyvių žmonių. Sąlygos tam tik taip pat tik gerėja – beveik visi kultūros centrai renovuoti, turi puikiai atrodančias sales“, – pabrėžia projekto vadovė.
Problema – ne tik technikos, bet ir patalpų stoka
Kino istorikas ir kritikas Gediminas Jankauskas, kalbėdamas LRT.lt, teigia pritariantis, kad kinas mažesniuose Lietuvos miesteliuose – problema. Pasak kritiko, vis dar yra vietovių, kur nerasi net kultūros namų, ką bekalbėti apie kino teatrą: „Kalbu ne tik apie pačius mažiausius miestelius, bet ir gerokai didesnius. Kiek žinau, net Palangoje kino teatras veikia tik vasarą. O kiek yra vietų, kur šaltuoju metų laiku kultūrinis gyvenimas visiškai apmiršta!“
Problema, kaip tvirtina G.Jankauskas, yra ne tik tinkamos technikos, bet ir patalpų trūkumas. „Sakyčiau, kad technikos neturėjimas yra tikrai lengviau išsprendžiamas dalykas. Bet kai kur labai sunku rasti ir išsinuomoti salę kinui rodyti, tai ir daugiau kainuoja. Tačiau viskas priklauso nuo entuziastų, kurie gyvena regionuose, juk Kultūros ministerija tikrai nesiruošia siųsti rašto, liepiančio rodyti mažame miestelyje filmus. Neabejoju, kad yra vietų, kuriose, net sunkiomis sąlygomis, kinas rodomas veiklių žmonių pastangomis“, – neabejoja kino istorikas.
G.Jankauskas džiaugiasi, kad regionus pasiekia gerosios iniciatyvos, pavyzdžiui, „Kino pavasario“ akcija: „Šio festivalio organizatoriai, jam pasibaigus, rengia „Kino karavano“ akciją. Su tuo karavanu važinėjama po mažesnius miestus, kai kur filmai rodomi net nemokamai. Šiuo atveju net nekyla klausimų dėl rodomo kino kokybės.“
Kinas reikalingas regionams, nes tai – edukacinė priemonė
Paklaustas, ar skiriasi didžiųjų Lietuvos miestų ir regionų kino žiūrovas, kino kritikas neabejoja, kad taip. „Kaip Kauno, antro pagal dydį Lietuvos miesto gyventojas, galiu pasakyti, kad didmiesčių žiūrovai išpuikę. Juk čia, moderniai įrengtose salėse, rodomi naujausi filmai, vyksta daugybė festivalių. Tuo tarpu mažuose miestuose gero kino poreikis yra itin didelis. Ten gyvenantieji norėtų žiūrėti ne tik kvailas komedijas, bet ir kažką prasmingesnio. Ne kartą buvau kviestas į miestelius ir mačiau ten gero kino troškimą“, – tvirtina G. Jankauskas.
Kino istorikas LRT.lt pabrėžia, kad kinas – svarbi kultūros dalis, reikalinga žmogui: „Reikia žiūrėti gerą kiną, kad atskirtum blogą. Šiais laikas matome daug šlamšto tiek kine, tiek televizijoje. Kvailomis lietuviškomis komedijomis formuojama netinkama humoro samprata, supainiojami kriterijai apie tai, kas gražu ir negražu, prasminga ir neprasminga. Tik lyginant šedevrus su niekalu galima suprasti, kas yra kas. Todėl pirmiausia kinas – edukacinė priemonė.“
