„Meno avilys“ į kino edukaciją žvelgia plačiai – pasak organizatorių, tai ne tik menas, bet ir tam tikra kalba, kurios dėka gali išreikšti savo mintis ar suprasti kito žmogaus pasaulėjautą.
Viena iš „Meno avilio“ veiklų – tarptautinis projektas „Moving Cinema“, pradėtas įgyvendinti 2014 m. ir vienijantis Ispanijos, Portugalijos, Škotijos bei Lietuvos organizacijas. Pasak G.Žulytės, projektas „Moving Cinema“ yra savotiška laboratorija, suteikianti galimybę išbandyti įvairiausius kino edukacijos būdus.
„Meno avilys“ į kino edukaciją žvelgia plačiai – pasak organizatorių, tai ne tik menas, bet ir tam tikra kalba, kurios dėka gali išreikšti savo mintis ar suprasti kito žmogaus pasaulėjautą.
Šiame projekte plėtojamos keturios veiklos ašys. Pirmoji – kino peržiūros. Nors dažniausiai jos suprantamos kaip klasių išvykos į kino teatrus, „Meno avilys“ pradėjo bendradarbiavimą su festivaliais, kurių metu (pernai bendradarbiauta su Vilniaus dokumentinių filmų festivaliu, šiemet – su „Kino pavasariu“) buvo imta organizuoti neformalias peržiūras ir diskusijas. Jose galėjo dalyvauti įvairių mokyklų ir amžiaus moksleiviai.
G.Žulytės teigimu, toks modelis itin pasiteisino, nes taip diskusijos tapo mažiau formalios, buvo ugdomas savarankiškas moksleivių dalyvavimas kultūroje.
„Pastebėjome, jog tuose pačiuose festivaliuose studentijos ir suaugusių žmonių yra labai daug, o mokinių filmuose vis dar nėra. Norime ugdyti žiūrovą nuo pat jaunų dienų“, – sakė G.Žulytė.
Antroji svarbi projekto veikla – kino dirbtuvės, kurių metų kino režisieriai važiuoja į mokyklas ir dirba pagal drauge su projekto partneriais iš Ispanijos sukurtą metodiką. G.Žulytė pasakojo, jog, pavyzdžiui, Paparčių mokykloje Kaišiadorių raj. 6–7 klasių moksleiviai gavo temą „Amatai ir žmonės“ ir drauge su mokytoja rado garbaus amžiaus vilnos vėlėją, gyvenančią vienkiemyje, apie kurią sukūrė dokumentinį filmą.
Nesakau, kad techninis raštingumas yra nereikalingas, bet svarbiausia yra žvilgsnio formavimas – vėliau jau galima išmokti naudotis kino kamera ir žengti profesionaliuoju keliu, – teigė G.Žulytė.
Šiame projekte moksleiviai filmuoja mobiliaisiais telefonais, o dirbtuvėse itin svarbi žvilgsnio edukacija. „Nesakau, kad techninis raštingumas yra nereikalingas, bet svarbiausia yra žvilgsnio formavimas – vėliau jau galima išmokti naudotis kino kamera ir žengti profesionaliuoju keliu“, – teigė G.Žulytė.
Projekte moksleiviai ne tik kuria filmus, bet ir juos žiūri. Štai Raseiniuose moksleiviams buvo rodomas dokumentinis Almanto Grikevičiaus filmas „Laikas eina per miestą“. G.Žulytė pastebi, kad kartais patys mokytojai abejoja, kaipgi mokiniai žiūrės nespalvotą, seną dokumentinį filmą, tačiau vaikams tokios peržiūros tampa maloniu atradimu – daugelis jų dokumentiką neretai sieja su filmais apie gyvūnus bei „National Geographic“ ar „Dicovery“ produkcija.
„Dažnai patys suaugusieji turi labai daug stereotipų, kurie neleidžia jauniems žmonėms siūlyti susipažinti su kokiais nors meno kūriniais ar juos skatinti kurti“, – tvirtino G.Žulytė, atkreipdama dėmesį, jog neretai susiduria su jauno žmogaus kaip asmenybės nepripažinimu.
Kita „Moving Cinema” projekto dalis – kino programų sudarymo dirbtuvės, skatinančios ne tik atidžiai peržiūrėti filmus, bet ir apie juos diskutuoti, gilintis į kino autorių kūrybą, sudarytą programą pristatyti bei viešinti. Praėjusiais metais buvo bendradarbiaujama su Vilniaus tarptautiniu trumpųjų filmų festivaliu – jauni žmonės iš festivalio konkursinės programos filmų sudarinėjo savo programą. Šiemet kino kuratorių kursą subūrė ir Skalvijos kino akademija, su kuria bendradarbiavo „Meno avilys“.
Paskutinioji šios programos ašis – darbas su internetinėmis filmų bazėmis. „Dirbame su Lietuvos kino centro baze, prie kurios gali prisijungti mokytojai, tikiuosi, kad greitai „Meno avilio“ filmoteka taip pat bus prieinama internete“, – teigė G.Žulytė.
G.Žulytė atkreipė dėmesį, jog neretai susiduria su jauno žmogaus kaip asmenybės nepripažinimu.
„Meno avilys” dalyvauja dar viename tarptautiniame projekte „Cinema, Cent Ans de Jeunesse“. Prancūzų sinematekos 1995 m. sukurtas projektas yra įgyvendinamas kartu su Europos ir Lotynų Amerikos mokyklomis. Pasak G.Žulytės, šis projektas pakylėja jaunų žmonių kuriamą kiną iki profesionalaus lygmens ir puselėja kino kultūrą, mat kinas neprasideda ir nesibaigia sulig titrais – tai ir kūrybinis procesas, ir diskusijos, ir filmo pristatymas, ir vertinimas.
Su šiuo projektu „Meno avilys“ bendradarbiauti pradėjo praėjusiais metais. Jame dalyvauja mokyklos – viena klasė ar žmonių grupė, pvz. mokyklos kino klubas. Projektas trunka vienerius mokslo metus, o į jį yra įtraukiamas mokytojas, režisierius, padėsiantis sukurti filmą, bei kultūrinis partneris, tarpininkaujantis tarp visų grandžių. Mokinių sukurti filmai yra pristatomi pačioje prancūzų sinematekoje – šiemet projekte dalyvavo Anykščių Jono Biliūno gimnazija, tema „Orai“ sukūrusi filmą-esė pavadinimu „Tiltas“
G.Žulytė teigė, jog užsienio švietimo sistemose taikomi įvairūs modeliai – pavyzdžiui, Vengrijoje didelis dėmesys skiriamas medijų raštingumo ugdymui, o Didžiojoje Britanijoje medijos siejamos su anglų k. dėstymu.
Kita „Meno avilio“ veiklos sritis – „Vaizdų terapijos“ projektas, siekiantis išnaudoti kino terapijos potencialą gydymo ir sveikatos institucijose. Kiekviena šių erdvių yra labai specifinė ir nulemia metodologiją – šiuo metu Santariškių vaikų ligoninėje dirba grafikė, su vaikais kurianti judančių vaizdų sekas, knygeles, o Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre įvairios vizualinės užduotys yra atliekamos su penktokais.
G.Žulytė teigė, jog užsienio švietimo sistemose taikomi įvairūs modeliai – pavyzdžiui, Vengrijoje didelis dėmesys skiriamas medijų raštingumo ugdymui, o Didžiojoje Britanijoje medijos siejamos su anglų k. dėstymu. Paklausta, kaip pakistų kino raštingumo lygis, jei audiovizualinės medijos būtų įtrauktos į formaliojo švietimo programą Lietuvoje, G.Žulytė teigė, jog tai būtų labai reikšminga, tačiau svarbu, kad patys mokytojai būtų tam rengiami ir mokėtų dirbti su audiovizualiniu tekstu.
Problema tame, kad mokytojai gavo sąrašą filmų, bet negavo pačių filmų. Ir tada mokytojas susiduria su dilema – dėstai etiką, bet turi pavogti filmą, – pasakojo G.Žulytė.
„Dažniausiai viskas priklauso nuo mokytojo susidomėjimo. Jei pats mokytojas domisi, jis ras būdą, kaip integruoti kiną į dalyko programą, jei ne, audiovizualinės medijos bus ignoruojamos“, – sakė G.Žulytė.
Ji teigė jog kiną Lietuvoje galima pasirinkti kaip vieną iš modulių, tačiau pedagogai nėra rengami šio dalyko mokymui, todėl kartais nutinka taip, kad jį dėsto žmonės, kurie turi begalę entuziazmo mokytis patys, arba informatikos mokytojai, kurie imasi aiškinti tik techninio raštingumo aspektus. Kita alternatyva Lietuvoje yra „Etikos ir kino“ modulis, kurio metu nagrinėjant dalyko temas žiūrimi filmai. „Problema tame, kad mokytojai gavo sąrašą filmų, bet negavo pačių filmų. Ir tada mokytojas susiduria su dilema – dėstai etiką, bet turi pavogti filmą“, – pasakojo G.Žulytė.
