N.Milerius knygoje interpretuoja kino klasikų Michelangelo Antonioni, Stanley Kubricko, Michaelio Hanekes darbus ir kelia klausimą: ar kinematografinis vaizdas gali nužudyti?
Jis atkreipia dėmesį į paties žiūrovo santykį su vaizdu – nuo nevaržomos jo vaizduotės ir bendrininkystės nužudymo akte iki jo kaip skatinančios žudyti instancijos.
15min pakalbino filosofą, kuris savo naujoje knygoje teigia nesistengiantis apžvelgti tiesiogiai prievartą eksponuojančių kino darbų, o atsigręžia į metakiną ir jo vizualizuotos prievartos pavyzdžius.
– Jūsų teiginys, kad prievarta yra viena pagrindinių kultūros problemų skamba kiek iššaukiančiai. Daugelis kultūrą mato ar nori matyti kaip kūrybingos ir pozityvios žmogiškumo dalies atspindį, o jūs vedate skaitytoją į tamsą.
– Skaitytojui tuomet reikėtų priminti pasakas. Labiausiai mūsų mėgiamos pasakos – prievartinės, ten labai daug prievartos. Mituose taip pat daugybė prievartos. Senovės graikų mituose net ir trumpiausia reziumė būtų neįmanoma be prievartos. Tarkime, Kronas, kuris rijo savo vaikus, Pandoros skrynia...
Bet nepaisant visos šitos gausos, tai nereiškia, kad prievartos kodas yra toks elementarus ir labai paprastas. Visiškai priešingai, jis yra labai ambivalentiškas, dviprasmiškas kodas. Modernybė tą ambivalentiškumą išryškina jau visiškai maksimaliai.
Labiausiai mūsų mėgiamos pasakos – prievartinės, ten labai daug prievartos. Mituose taip pat daugybė prievartos.
– Kaip prievarta išsiskleidžia kine? Pasakos ar mito forma pateikia mums apmąstymo distanciją, galimybę atsiriboti, o kinas jau pasirodo kaip įtraukus pasakojimas, galintis simuliuoti tikrovę ar parodyti stebinčiajam jį patį.
– Kinas irgi ambivalentiškas. Knygoje aš kalbu apie tai, kad jos idėja gimė tiesiog kaip priedo prie 2014 metais pasirodžiusios „Apokalipsė kine: filosofinės prielaidos“. Šioje knygoje aš po tris skyrius paskyriau komercinei apokalipsei ir autorinio kino apokalipsei, kur visiškai kitaip naudojamas šis kodas.
Su prievarta yra taip pat. Arba prievarta kine yra estetizuojama, numanoma, kad egzistuoja kontraktas tarp žiūrovo ir kūrėjo, kai žiūrovui rodomi tam tikri nemalonūs vaizdai, bet už juos bus suteikiamas estetinio malonumo atpildas. Tokios prievartos kine dabar yra lavina.
Manęs ši kryptis nedomino. Nenorėjau eiti ir tyrinėti siaubo filmų žanrus, istoriją, skirtumus. Aš paėmiau metaprievartos filmus, kuriuose jau atsiranda kitas lygmuo. Šie kino autoriai rodo išeksponuotą prievartą. Ne tiesiogiai rodo estetizuotą prievartą, bet žiūri į tuos būdus kaip prievarta funkcionuoja jau eksponuota knygoje, fotografijoje, vaizdo įraše ar žaidimuose. Įdomiausia, kad mums atrodo, jog tokie metakūriniai turėtų sukurti distanciją, bet paradoksas – sukuriama ne distancija, o sulaužomas estetinis kontraktas su žiūrovu.
Tai akivaizdu Hanekes kūryboje, kuris kūrė dirglius, nemalonius ir net nepakeliamus filmus. Vienas tokių yra jo „Smagūs žaidimėliai“, kuris ne tik sukurtas vieną kartą, bet ir pakartotas Jungtinėse Valstijose po dešimties metų, dar kartą sulaužant tą kontraktą su žiūrovu. Žiūrovas estetizuoja prievartą, nes tai yra savotiška savisaugos reakcija, leidžianti neaktyvuoti kritinės funkcijos, žiūrėti su pasimėgavimu ir manyti, kad tai jo tiesiogiai neliečia.
– Visuomenė dažnai mėgsta sugrįžti prie diskusijos, kuri formuluojama maždaug taip: ar prievarta ekrane skatina prievartą tikrovėje, ar, atvirkščiai, veikia kaip edukacija ir atbaidymas, pagydymas? Ar jūsų aprašyti atvejai padeda atsakyti į šį klausimą?
– Manau, kad į šį klausimą negali vienareikšmiškai atsakyti. Klausimas taiklus ta prasme, kad pataiko į patį debatų epicentrą, apie tai daug kalbėta, skirtingi autoriai sako skirtingus dalykus. Viena pozicija yra tokia, kad kai matai prievartą ekrane, tai ją lokalizuoji, patenkini kažkokį ekstremalumo poreikį, transgresyvių veiksmų geismą.
Kita pozicija nurodo į tam tikrus atvejus, kai prievarta veikia mimetiškai. Tai reiškia, kad pamatęs prievartos vaizdus ekrane žmogus atkartos juos ir gyvenime. Nebūtina atkartoti tiesiogiai, bet tai gali pakeisti žiūrovo dispoziciją.
Pamatęs, kaip kažkas daužo žmogų beisbolo lazda žmogų, jis nebūtinai pats imsis tai daryti, bet tai suardys jo balansą. Prievartos vaizdavimas gali išbalansuoti žmogų (čia galima prisiminti ir tą graikišką filosofinę poziciją, kad dorybė yra aukso vidurys, balansas) ir jis bus linkęs nusikalsti.
– Vieną iš knygos skyrių jus skiriate Melvino Burgesso ir Stanley Kubricko „Prisukamam apelsinui“ ir institucionalizuotos prievartos aptarimui. Gal galėtumėte plačiau paaiškinti šį reiškinį? Kuo tokia institucinė prievarta skiriasi nuo kitų prievartos aktų?
– Burgessas parašė distopinį romaną, o Kubrickas tai ekranizavo, praleisdamas paskutinįjį skyrių. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad problema ten paprasta – pagrindinis personažas yra paauglys Alexas, absoliučiai patologinis nusikaltėlis, kuris mėgaujasi prievarta, pavertęs ją malonumu.
Burgessas su Kubricku paima tokį patologinį nusikaltėlį ir apgyvendina jį tokioje visuomenėje, kuri veikia naudingumo principu, naudingų individų visuomenė. Kai kas netgi pasakytų, kad mūsų kapitalistinė visuomenė būtent tokia ir jokia čia ne distopija, mes tokioje jau gyvename. Tas patologinis nusikaltėlis, atrodo, niekam nenaudingas individas pastebimas valdžios instancijos, kuri nori, kad visi individai būtų naudingi.
Atrodo, kad viskas čia gerai, iš valstybės perspektyvos labai normalus noras. Išrandamas būdas kaip šitą nenaudingą individą, neva, paversti naudingu. Tas būdas – prievartinis kinas. Tai lyg savotiškas priešnuodis: kuo susirgai, tuo mes dabar tave ir gydysime. Tiek Burgessas, tiek Kubrickas yra teigę, kad jei šis personažas Alexas būtų geras, simpatiškas ir jį tuo būdu deformuotų, stengtųsi transformuoti galia, tai mes vienareikšmiškai stotume į šio individo pusę, kaip Orwello ar Huxley distopijose.
O čia kūrinys sukonstruotas taip, kad tu išvis nemąstytum apie tokias lengvas gėrio ir blogio kategorijas. Vieni iš pavojingiausių spąstų prievartos tematikoje yra tie neva labai lengvai duodami gėrio ir blogio receptai, kurie leidžia staigiai susidėlioti viską į lentynas ir liautis apie tai mąstyti. Tas tingumas ir nemąstymas dažnai vadinamas vertybiniu apsisprendimu, nors su vertybiniu apsisprendimu nieko bendro neturi.
Vieni iš pavojingiausių spąstų prievartos tematikoje yra tie neva labai lengvai duodami gėrio ir blogio receptai, kurie leidžia staigiai susidėlioti viską į lentynas ir liautis apie tai mąstyti.
„Prisukamame apelsine“ rodoma kaip su pasimėgavimu daužomi žmonės, prievartaujamos moterys ir staiga tas pilietis patenka į kalėjimą ir norima jį taip pakeisti, kad jis neštų naudą, būtų efektyvus individas. Žiūrovas galų gale turi suprasti, kad tu negali mąstyti tokiom primityviomis gėrio-blogio kategorijomis.
– Ar tokiame pasakojime neslypi pavojus, kad nusikaltėlis savaime tampa herojumi? Jo laisva valia elgtis blogai priešpastatoma institucijos prievarta atitikti bendrojo gėrio sampratą. Ar tai nėra pavojingai dviprasmiška pozicija?
– Suprantu, kad tai yra sudėtinga, bet čia yra būtent tokia situacija, kai nėra gero ar blogo. Absoliučiai destruktyvi ir prievartinė sistema nepaverčia „Prisukamo apelsino“ personažo geru. Prievartinė sistema prievartauja prievartautoją.
Jei skaitytojas ir žiūrovas nepasiduoda greitų atsakymų inercijai, tai jam atveriama erdvė pabandyti pačiam susivokti, kas čia vyksta. Tada pasimato ir prievartos statusas, ir tai, kaip veikia sistema, kuri bando tą prievartą sunorminti, prievartiniu būdu eliminuoti.
Galima, aišku, ir kitaip spręsti, kaip tai yra padaręs lenkų režisierius Krzystofas Kieślowskis savo trumpame filme apie nužudymą. Ten vaizduojama brutali taksisto žmogžudystė, o paskui pats taksisto žudikas yra nužudomas. Tiesiogiai tai eksponuodamas Kieślowskis duoda suprasti, kad valdžia, kuri turi mandatą neva legaliai žudyti, yra tokio pat žudiko statuse, o gal net ir dar radikalesnio, nes ji jau žudo sąmoningai. Tai daro antrą kartą, po pirmojo nusikaltimo, ir jau iš privilegijuotos pozicijos.
– Jūsų knygoje minima vokiečių sociologo, filosofo Georgo Simmelio tezė, kurioje teigiama, kad „karas gali tapti krizės proveržiu, nuo kurios prasideda sveikimas“. Panašiai visuomenėje žiūrima ir į prievartą: prievartos pamatymas leidžia žmogui tapti moralesniu, pradėti tą sveikimo procesą. Ar prievarta iš tiesų gali pagydyti?
– Aš tikslingai norėjau pabrėžti visų tų prievartos kodų problemiškumą, ambivalentiškumą. Jie tinka parodyti, kad dažnai galvojama, jog visuomenė pateko į kažkokią krizę ir daugybė funkcijų degeneravusios, apmirusios ir tuomet prievarta, šokas, sukrėtimas traktuojama kaip tam tikra regeneracijos forma. Ne veltui toks populiarus terminas „šoko terapija“.
Knygoje miniu ne tik Simmelį, bet ir Richardą Slotkiną, kuris taip pat kalba apie regeneraciją prievartos dėka. Ši idėja tikriausiai galioja bet kokiam mitologiniam-kultūriniam kodui. Savaime suprantama, kad tai absoliučiai neveikia. Jei taip būtų, tai skirtingos visuomenės nuolat stumtų viena kitą į totalines krizes ar karus.
Tai, beje, dažnai daroma, kai atsiranda politinės jėgos, kurios suinteresuotos sukurti globalesnį išorinį konfliktą, kad „persikrautų“ visuomenė, kad būtų lengviau spręsti vidines problemas.
– Knygoje pasirinkote intelektualaus kino pavyzdžius, bet neaptariate holivudinių, populiariosios kultūros pavyzdžių. Ar taip nutiko dėl metaprievartos lygmens trūkumo tuose filmuose, dėl vaizduojamo smurto banalumo?
– Suprantama, matosi, kad mano aptariami filmai atrinkti tikslingai. Istorinės perspektyvos aš nepabrėžiau, bet pasirinkti filmai atspindi ir tam tikrus istorinius laikmečius. Antonionio „Fotopadidinimas“ yra ta pokario karta, jau užmiršusi jo baisumus ir pasinėrusi į egzistencinį nuobodulį.
Čekų rašytojas Milanas Kundera, būdamas kitoje uždangos pusėje, tai vadino nepakeliama būties lengvybe. Kundera tai sprendė vienu būdu, nes jo valstybė, Čekoslovakija, tiesiogiai susidūrė su reokupacija, o vakariečiams ta nepakeliama būties buvo individualus, egzistencinis reikalas, nebe kolektyvinis potyris. Individai turėjo arba priešintis tam nuoboduliui, arba priimti kaip egzistuojantį dalyką.
Austrų režisieriaus Michaelio Hanekes nesusilaikiau ir paėmiau net kelis filmus. Taip nutiko todėl, kad jo kūryboje gerai matoma kaip vystosi technologijos ir tampa svarbiu komponentu.
Atsiranda distancinio pulto motyvas, kai „prasukęs“ į priekį gali nužudyti, „prasukęs“ atgal – atgaivinti. Norėjau paimti po tam tikrą reprezentacinį pavyzdį iš tam tikros epochos. Gailiuosi gal tik kad daugiau neparašiau apie Gasparo Noé „Nesugrąžinamą laiką“.
– Kiek vakarietiška yra ši prievartos perspektyva ir jos pavyzdžiai? Man šauna į galvą Kim Ki-dukas ar Takashi Miike, kurie būtų neblogi azijietiško kino pavyzdžiai prievartos temai, bet jūs apie juos ar kitus neeuropietiško kino atvejus neužsimenate.
– Prievartos mitologijoje spektras nėra nei vakarietiškas, nei rytietiškas, jis universalus. Veikiausiai, kad perspektyva neturi reikšmės, bet pirmasis knygos skyrius, kuriame akcentuoju modernybės aspektą, nėra atsitiktinis. Ambivalentiškumas atsiranda tada, kai atsiranda visuomenė, kuri išsikelia visuomenės be prievartos idealą.
– Kaip pasikeitė prievartos vaizdavimas naujausiųjų laikų kine, serialuose? Ar nuolat augantis kino produkcijos kiekis pakeitė požiūrį? Galbūt labiau susigyventa su prievarta?
– Taip, tikriausiai labiau susigyventa. Pasikeitė proporcija. Fone išliko ir draudimai, kurių aš plačiau neaptarinėjau, nes tai galima rasti kino istorijos ar kritikos knygose.
Vienu metu vaizduoti prievartą buvo laisvas dalykas arba herojizuoti Bonnie ir Clyde'as atrodė tikrai simpatiški personažai ir tada žmonės pirmą kartą pajuto tą keistą paradoksą, kad žavisi serijiniais žudikais. Ar čia etiška pateikti juos žavius?
Tuomet tas elementas buvo atrastas, o dabar mūsų visiškai nebestebina. Hanibalas Lekteris atrodo simpatiškas net, džiaugiamės lietuviškomis šaknimis (juokiasi). Metaprievartos filmų yra, bet tiesiogiai, nekritiškai eksponuojamos prievartos masė yra gerokai didesnė.
– Ar tai nerodo didėjančios visuomenės nejautros?
– Prievartos vaizdavimo perviršis tikrai reiškia tai, kad tai nebebus tas revoliucinis kodas, kuris leis regeneruotis, neleis patirti sukrėtimo. Jei yra perviršis, tai jis tampa greito vartojimo produktu.
Jei yra perviršis, tai jis tampa greito vartojimo produktu.
– Ar Lietuvos viešojoje erdvėje prievartos yra per daug? Mūsų pokalbio kontekste net formuluosiu taip: ar tos prievartos pakankamai?
– Reikia atsakyti taip, kad žmonės nepasimestų (juokiasi). Mano manymu, tiesiogiai eksponuota prievarta yra blogai, o metaprievarta kine yra gerai. Kodėl? Tiesiogiai eksponuota prievarta yra estetizuotas reiškinys, vartojimo produktas, o metaprievarta – kritinis įrankis, skirtas apmąstyti prievartą. Sakyčiau, kad prievartos Lietuvoje per daug, o metaprievartos per mažai.
Turiu omenyje, kad mes dar neturime reiškinių apmąstymo metodų ir reiškinių apmąstymo įvairovės tradicijos. Kartais aštresnė kritika, kuri pas mus dažniausiai būna dėl politinių priežasčių, pavadinama patyčiomis. Tokiu būdu gali užgesinti net ir konstruktyvią kritiką, apeliuodamas, kad ten yra prievartinių elementų.
Mano manymu, Haneke buvo teisus kalbėdamas apie medijas ir prievartą, pabrėždamas, kad žmonės atsistoja į dvi skirtingas pozicijas, kurios abi nepriimtinos: arba draudžia prievartą, arba eksponuoja ją nekritiškai.
Kaip nebūtų keista pirmiesiems, kurie linkę drausti ir cenzūruoti, moralizuoti, bet šios pozicijos yra beveik lygiavertės. Ir pirmu atveju tu užkerti būdą prievartai apmąstyti, o antruoju, besimėgaudamas, tu irgi to būdo apmąstyti nebeturi. Draudimai nėra prevencijos priemonė. Jei viskas būtų taip paprasta, tai gyventume modernistinėje utopijoje be prievartos.
