Jie meldžiasi, kreipiasi į būrėjas, tiesiog funkcionuoja kasdienybėje. Kai kurie kankinimus išgyvenę liudininkai pasakoja apie diktatoriaus ir jo parankinių savivalę. Iš tiesų, sunku gyventi nežinant, ar artimas žmogus dar gyvas, o jeigu ne, kur jo kūnas. Gal įkalintas tarp žemės ir dangaus?
 |
| Režisierius Mantas Kvedaravičius |
Išvados
Dokumentinius filmus (politinėmis visuomeninėmis temomis) sąlygiškai galima skirstyti į dvi grupes: konkrečius ir dinamiškus, kaip šiemet „Oskaru“ apdovanotas „Savų darbas“ apie finansinės krizės pasaulyje kaltininkus. Ir lėtus, netgi mieguistus, pasyvius, kai režisierius stebi tai, kas vyksta aplinkui ir šitaip kuria nuotaiką. Be abejo, pastarąjį stilių tradiciškai mėgsta kultivuoti Lietuvos režisieriai.
Filmas „Barzakh“, apdovanotas ir už naują kino kalbą, yra būtent toks – įdėmiai stebintis žmones, jų ritualus, veido išraiškas, peizažą. Povandeninio pasaulio vaizdais iliustruojantis čečėnų tikėjimą apie egzistavimą tarp dviejų pasaulių.
Gana vykę kontrastai tarp realios ir alternatyvios tikrovės: skurdi buitis-ežero dugnas-kapinės rūke, beje, labai primenančios vieną lenkų menininko Zdislawo Beksinskio graviūrą. Tai kantrybės ir susikaupimo reikalaujantis filmas, kuriame man šiek tiek pritrūko dinamikos ir dramatizmo.
Faktai
Dokumentinis filmas „Barzakh“, Lietuva, Suomija, 2011 m., 60 min.
Režisierius Mantas Kvedaravičius
ĮVERTINIMAS 3/4
