Nepaprastas kinematografinis grožis
„Nepaprastas kinematografinis grožis ir nebeatpažįstami Lietuvos miškai – pirmieji žodžiai, kurie ateina į galvą pažiūrėjus ką tik kino teatruose pasirodžiusį filmą „Vesper“.
Per visą kino kelionę mane lydėjo nepakartojami vaizdai ir su jais deranti užburianti muzika. Juosta labai kinematografiška, kamera, atrodo, juda tobulu laiku tobuloje vietoje ir visas filmo braižas man priminė lietuviško kino melancholiją, sumišusią su šalta skandinaviško kino aura. Tačiau šįkart šis lietuviškas braižas, greičiausiai atėjęs iš Buožytės, nėra nei depresyvus, nei perspaustas, o labiau primena mistišką Lietuvos gamtos dvasią, kuria ji apsitraukia rudenį“, – rašo kino apžvalgininkė Dora Žibaitė.
„Šiltas, klampus rudai rudeniškas kraštovaizdis – kevalas specialiems efektams sužydėti: alsuojantiems medžiams, lipniems čiuptukams, ir visiems kitiems žėrintiems naujagaliams. Jie visuomet pasirodo pačiu laiku – palaiko dėmesį, neleidžia nugrimzti į letargišką filmo, kino teatro tamsą“, – pastebi kino ir kultūros istorikė Lina Kaminskaitė Jančorienė.
Kino kritikė Rasos Paukštytės nuomone, „su filmo operatoriumi Feliksu Abrukausku, dailininkais Ramūnu Rastausku ir Raimondu Dičiumi, kompozitoriumi Danu Levy ir visa kūrybine grupe Kristina Buožytė ir Bruno Samper sukūrė įtraukios audiovizualinės patirties projektą.“
„Vesper“ pralenkė visus įmanomus lūkesčius. Po peržiūros išeini jausdamas pasididžiavimą, gerą jausmą ir absoliučiai jokio kartėlio. Nors ir šiek tiek lėtesnis, bet tikrai aukštos kokybės mokslinės fantastikos filmas, kuriantis naują Lietuvos kino istoriją. Jis tampa nauju atskaitos tašku ir kokybės kriterijumi visiems ateities filmams“, – teigia portalo buvaukine.lt įkūrėjas Vainius Eiva.
„Techniškai filmas yra tiesiog stulbinamai puikus. Viso filmo metu matome skraidantį ir kalbantį droną, kuris buvo ir tikrai skraidantis, ir ant pagalio, ir sukurtas specialiųjų efektų. IR JŪS NIEKAIP neatskirsite, kur yra koks. Tiesiog. Labai akylai stebėdamas sugebėjau gal tik vieną sceną išskirti, kurioje specialieji efektai buvo matomi, nors ir tai nesu absoliučiai tikras. Vizualiai, visi VFX yra tokie tikroviški, kad man net sunku patikėti, kad mūsų (ir prancūzų bei belgų) kūrėjai galėjo tai sukurti. Nesijaučia jokio dirbtinumo. Tiesiog gėris ir grožis akims“, – techninę filmo pusę giria V.Eiva.
„Įspūdinga vizualika, kokybiško vaizdo efektai, pakankamai stiprus aktorių darbas, įdomūs personažai ir be didesnių logikos spragų pateikiamas paslaptingas postapokaliptinis pasaulis tampa šio filmo varomąja jėga, įtraukiančia žiūrovus. Filmas nuo pat pirmųjų kadrų pribloškia kokybe, novatoriškumu (bent jau lietuviško, jei „Vesper“ tokia laikysime, kino kontekste) ir drąsia vizija“, – kolegai antrina buvaukine.lt kino kritikė Viktė Džiaugytė.
Vizualinius sprendimus išskiria ir kino apžvalgininkė Silvija Butkutė: „Susiduriame su nepatogiu galimu ateities scenarijumi, begėdiškai besikėsinančiu į šiandieninę mūsų gerovę bei komfortą. Tik retkarčiais, kaip blogas sapnas, apokalipsės vaizdiniai pradeda blukti, užliūliuodami žiūrovą ramybės kupinu lietuviškų miškų grožiu, smalsiu Vesper žvilgsniu, hipnotizuojančiais laboratorijos augalų, laukinių gėlių kadrais...“
Pagyros trylikametei aktorei ir kūrėjų išmonei
V.Eiva prisipažįsta nusiimantis kepurę ir norintis nusilenkti Vesper įkūnijusiai Raffiellai Chapman: „Ji puiki, nuostabi, nepriekaištinga jaunoji aktorė, perspjaunanti ne vieną suaugusįjį. <...> Esu be galo patenkintas tuo, kaip gerai išdirbta buvo ši veikėja, kiek sluoksnių ji turėjo ir kaip perteikė žmogiškumą nužmogėjusioje visuomenėje.“
„Autorių išmonė sufantazuojant skirtingų formų ir materijų pastangas viena kitą nugalėti, pasiglemžti, dominuoti, atrodo, begalinė“, – filmo recenzijoje pastebi Rasa Paukštytė.
„Tokio lygio kino epus reikia žiūrėti didžiajame ekrane. Mane aplankė didžiulis pasididžiavimo jausmas, nes tiek daug lietuviškų pavardžių buvo titruose. Ir net jei kažkam atrodys, kad aš dramatizuoju ir perdedu – tai ne, čia tas kartas kai Filmanavičiūtė neperdeda“, – po premjeros įspūdžiais dalinosi rinkodaros specialistė Dovilė Filmanavičiūtė.
Jai pritarė ir žurnalistas Orijus Gasanovas pasakojęs, kad dažnai lietuviški filmai jam atrodo lėti, o pažiūrėjus „Vesper“ aplankė nuostaba: „Buvo įspūdis, kad wow, čia lietuvių darbas! Negali patikėti, kad tai daryta mūsų šalyje.“
Premjerą mačiusi aktorė Aistė Diržiūtė sakė: „Vesper“ iš tikrųjų absoliučiai nenusileidžia jokiems kitiems mano matytiems mokslinės fantastikos filmams: su didžiausiais biudžetais, su didžiausiais vardais ir t.t. Tai yra labai labai geras filmas. Aš nežinau, kas nesusižavėtų ta kiekviena detale išdirbta iki smulkmenų, todėl tiesiog lenkiu galvą prieš filmo dailininkus.“
Patiko paaugliams, bet skirtas ne tik jiems
Savo nuomone socialiniuose tinkluose pasidalinusi medijų tyrinėtoja L.Kaminskaitė-Jančorienė rašė: „Filmą žiūrėjome su trimis skirtingo amžiaus paaugliais – visiems patiko, vertė ir aktelėti, ir krūptelėti, ir susigraudinti. Ačiū visai kūrybinei komandai už filmą ir linkiu, jog ši santūri sci-pasaka atrastų savą auditoriją ne tik svetur, bet ir Lietuvoje.“
Pasak kitų recenzentų, tai tikrai nėra filmas vien jaunimui. S.Butkutė žurnale „Nemunas“ pastebi: „Nors protagonistė – vos trylikos, filmo nereiktų priskirti paauglių kinui: herojės vidinė branda ir analizuojama ekologinės katastrofos tema gerokai peržengia tokį apibūdinimą. Jautrūs režisūriniai filmo kūrėjų potėpiai atsispindi dukros meilėje tėvui, gamtai, kontrastuoja su siaubo elementų integracija.“
„Šis kino pasakojimas neša ir didžiulę edukacinę vertę – globalinis atšilimas ir jo padariniai: maisto bei gėlo vandens trūkumas, energijos išteklių mažėjimas, siautėjantys nauji virusai ir iš to dar tik kilsiančios būsimos pasaulinės pandemijos“, – rašo kino apžvalgininkė Milda Govedaitė.
„Filmas neabejotinai pasižymi emociniu gyliu, o pagrindinės propaguojamos vertybės netgi atėjus pasaulio pabaigai išlieka šeima ir viltis“, – teigia D.Žibaitė.
