1
„De humani corporis fabrica“, rež. Verena Paravel, Lucien Castaing-Taylor
Naujausias režisierių dueto, jau sukūrusio melvilišką „Leviataną“, sapniškus „Nakvišumus“ ir kanibališką „Kanibą“, kūrinys – vienas labiausiai šiais metais aptarinėjamų dokumentinių filmų. Kraštutinumus mėgstantys kūrėjai šį kartą leidžiasi ten, kur retas menininkas pabuvojo – tiesiai į žmogaus vidų. Ir ne sielą turiu omeny, o smegenis, žarnyną, įsčias, įvairius auglius ir audinius. Jie stebi Paryžiaus medikų darbą – operacijas, tyrimus, autopsijas – ir viską rodo iš labai arti. Nejaukus, bet tiesiog hipnotizuojantis filmas, tikiu, vers klausti: kam visa to reikia? „Viskas dėl mokslo“, vienoje scenoje sako chirurgas, pjaustydamas žmogų. „Viskas dėl meno“, matyt, atsakytų dokumentininkai. Bet yra ir šis tas daugiau. Pažiūrėkite, galėsime padiskutuoti. Tik nevalgykit prieš seansą.
2
„Maža, lėta, bet užsispyrusi“, rež. Shô Miyake
Lengva praleisti, bet ilgai išlieka atmintyje. Taip šį filmą pristato festivalis. Sunku nesutikti. Ant 16mm juostos nufilmuotas mažas filmas iš Japonijos visoje programoje, kuri dėmesio gviešiasi vizualiai įspūdingais kūriniais, atrodo kaip nusitrynęs krėslas tarp naujų, blizgančių daiktų. Klausos negalią turinti Keiko dienomis dirba kambarine, o vakarais treniruojasi ne pačius geriausius laikus išgyvenančioje bokso salėje. Mergina jau laimėjo pirmąsias rungtynes, tačiau vis labiau pradeda abejoti savo jėgomis. Visgi tai nėra istorija apie sportines pergales. Tai tylus ir šviesiai melancholiškas pasakojimas apie žmogaus vienatvę ir artumo siekį. Mažas, bet paveikus. Lėtas, bet verčiantis širdį plakti greičiau.
3
„Jau seniai nebebijau apakti“, rež. Yannick Mosimann
Sako, kad prarandant ar praradus regėjimą, paaštrėja kiti jutimai. Šveicarų režisieriaus, garsų menininko ir fotografo eksperimentinis esė panardina į baugų, bet tuo pačiu poetišką vaizdų ir garsų peizažą. Čia egzistencinė baimė apakti susilieja su intriga patirti naujus regėjimo klodus. Akies vyzdį keičia kameros lęšis. Žvilgsnio aštrumą – išsilieję šešėliai. Šviesą – vis didėjanti juoda dėmė. Kaip kinta žmogaus santykis su tikrove, kai ši tampa vis labiau neregima? Tai intuityvus ir asociatyvus filmas. Patiks etatiniams ŠMC lankytojams, konceptualaus meno šalininkams ir visiems, kurie supranta, kad kino festivaliai nėra tik išbandytos kino formos. Kad verta rizikuoti.
4
„Salų tyla“, rež. Albert Serra
Nedaug yra režisierių, kurie savo filmais kviečia į naujas teritorijas. Ir ne geografine, o kino patyrimo prasme, net jei šįkart ir nusikelsime į tolimosios Polinezijos salas. Žiūrėti katalonų režisieriaus darbus daugumai žmonių, įpratusių prie pasakojamojo kino, gali būti nemenkas iššūkis. Jis nepaklūsta jokioms kino konvencijoms, sutrauko net menkiausią naratyvumo siūlą ir panardina, kaip pats sako, į „buvimo dramaturgiją“. Tiek žiūrovus, tiek ir aktorius. Tropiniu trileriu vadinama „Salų tyla“ pasakos apie komisarą De Rolerą (Benoît Magimelis iš M. Haneke‘s „Pianistės“), bandantį diplomatiškai išlaviruoti tarp prancūzų valdžios ir vietinių gyventojų, bijančių, kad salose bus atnaujinti branduoliniai bandymai. Tai radikalus, hipnotizuojantis, paranojiškas ir apokaliptiškas filmas. Vienas tų, kuriuos būtina žiūrėti kuo didesniame ekrane.
5
„Liepsnojančios ausys“, rež. Ursula Pürrer, Dietmar Schipek, Ashley Hans Scheirl
Ko tik čia nėra. Feminizmas ir fantastika. Ateivės ir piromanės. Trash estetika ir pankrokas. Siaubas ir lesbietiškas porno. Ir jokių stabdžių. Kaip, beje, ir siužeto. Jei norite pamatyti ar – tiksliau – patirti išties laisvą kiną, pamatyti būtina. Be jokių išankstinių nuostatų ir įsivaizdavimų, koks turi būti kinas. „Liepsnojančios ausys“ virpina kūną ir kala į smegenis.
6
„Laiko istorijos“, rež. Manuel Serra
Vienintelis portugalų režisierės Manuelos Serra kūrinys. Sukurtas dar 1985 metais, parodytas vos kelis kartus ir pamirštas. Vėliau ji nebenufilmavo nė vieno filmo, nors ir planavo. Kaip viename interviu sakė, jos karjerą sugriovė „svarbūs kino industrijos vyrai“. Dokumentinės „Laiko istorijos“ nukelia į mažą šiaurės Portugalijos kaimelį. Čia, kur laikas, regis, sustojęs ir viskas skendi tyloje, gyvena trys šeimos. Prieš kamerą veriasi jų neskubri kasdienybė – žemės darbai, namų ruoša, maisto gaminimas, žaidimai, ceremonijos. Šios harmonijos, atrodytų, niekas negali sutrikdyti. Bet pamažu į žmonių gyvenimus ateina pokyčiai. Jie dar nežymūs, bet įžvalgi režisierės akis juos jau fiksuoja.
7
Peterio Tscherkassky filmų retrospektyva
Suprantu, kad daugumai žiūrovų nė motais teoriniai svarstymai apie kino prigimtį ir jo struktūras, o nuo žodžių „avangardas“ šaušiasi plaukai – nepažiūrimas, nesuprantamas, įdomus tik saujelei. Bet kine vaikščioti pažįstamais ir patogiais maršrutais juk taip nuobodu. Išklyskit iš kelio. Ateikit į austrų avangardinio kino korifėjaus Peterio Tscherkassky filmų seansą ir pamatykit, ką galima nuveikti su kino juosta. Režisierius dirba su archyvuose – dažnai asmeniniuose – rasta medžiaga („found footage“) ir prikelia ją naujam gyvenimui, naujiems kontekstams ir prasmėms. Karpydamas, permontuodamas, žaisdamas juostų nykimo ženklais, klodamas jas viena ant kitos ir visaip kitaip akcentuodamas juostų materialumą, šis kūrėjas vis primena, kad kinas yra tik konstruktas, bet nepaisant to – nepaliaujanti sapnų, prisiminimų ir geismų mašina. Visi 7 filmai bus rodomi iš juostų.
8
„Vandens pradas“, rež. Dane Komljen
Šis esė, režisieriaus teigimu, yra apie tėkmę. Jis sako norėjęs, jog trys filmo dalys viena į kitą nepastebimai įsilietų. Kad iš vienos istorijos pereitume į kitą, iš dabarties į praeitį, o iš ten – į ateitį. Viskas prasideda nuo Jonašo ir Signės, kurie, palikę universiteto laboratoriją, iškeliauja į užmiestį prie ežero. Čia, apsupti žalumos ir laukinių garsų, jie pasineria į įvairių tekstų skaitymą ir gamtos ritmą. Nejučia keičiasi epocha, žmonės ir ežerai. O su jais – vaizdo formatas ir tekstai. Filme skamba nuo šiuolaikinės ekologijos tėvu vadinamo G.Evelyn Hutchinsono iki Wyslawos Szymborskos tekstų ištraukų. Nuo Theodoro Fontane‘o iki Theodoro Adorno. Nuo Miguelio de Unamuno iki Arthuro Russello dainos „Let‘s Go Swimming“. Patiks ne tik poetams.
9
„Aksioma“, rež. Jöns Jönsson
Kiekvienas esame bent kartą apsimetę protingesniais ir labiau patyrusiais nei esame iš tikrųjų. Tiesiog kietesniais. Ypač nepažįstamų žmonių kompanijoje. Koks gi skirtumas – vis tiek juos matome tik kartą. Šią mintį režisierius paverčia filmo tema, o greičiau – kertine veikėjo Juliaus savybe. Jis mielas, apsiskaitęs ir turi tvirtą nuomonę daugeliu klausimų. Tačiau pamažu ima aiškėti, kad visa tai – tik kaukės. Kur yra riba, kai norėdamas prisitaikyti prie aplinkos, galiausiai pameti save? Apskritai – ką reiškia būti savimi? Klausimas „nugrotas“, bet režisierius randa naujų natų.
Gediminas Kukta – kino kritikas. Daugiau autoriaus tekstų skaitykite 15min kultūra.
