– Matome, kad kino ekranuose lietuviškų filmų atsiranda vis daugiau. Panašu, kad kiekybine prasme judame į priekį, o kaip su kokybe? Kaip vertinate, sakykime, praėjusius metus?
– Sunku čia vienareikšmiškai atsakyti, netgi kalbant apie tą kiekybę. Lietuviškų dokumentinių, trumpametražių filmų, kuriuos daro studentai ir kiti žmonės, yra labai gerų. Vis dėlto, kalbėdami apie kiną dažniausiai mintyje turime tai, ko žiūrovai labiausiai laukia, ilgo metro vaidybinio filmo – nesvarbu, ar tai būtų komedija, ar drama, ar nuotykių filmas.
Gerų tokių filmų, deja, mes neturime. Į šį klausimą, beje, geriausiai atsako užsienio kino kritikai, apsiskaitę ir šia sfera labai besidomintys žmonės, su kuriais nemažai tenka dirbti. Prancūzai, vokiečiai ar italai kolegos kino festivaliuose klausia – o jūs lietuviai, ką nors atvežėte? Taigi, akivaizdu, kad vaidybinių filmų kategorijoje kol kas didelio masto kino neturime. Aišku, apie režisierių Šarūną Bartą kino žinovai dažniausiai būna girdėję, tačiau daugiau nieko.
Taigi, akivaizdu, kad vaidybinių filmų kategorijoje kol kas didelio masto kino neturime.
Mano nuomone, kiekvienos srities postūmiui visų pirma reikalingas didelis pasiekimas. Kažkada Lietuvos kinas tokį turėjo – režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“, bet kada tai buvo? 1965 m... Taigi dabar, norint išjudinti šią sritį, Lietuvai reikia gero gero hito, bet tokio, kurį pripažintų ir žiūrovai, ir kritikai, ir kurio nepamirštume po metų.
– Sakote, kone pusė šimtmečio nesukūrėme gero vaidybinio filmo. Kokia to priežastis?
– Kalbėdami apie lietuvių kiną, kaip ir apie kiekvieną dalyką, neapsieisime be istorijos. Reikėtų prisiminti, kas jis gimė dar Sovietų Sąjungos laikais, ir, beje, – bene vėliausiai Europoje. Galime pasilyginti su tokiomis valstybėmis kaip, pavyzdžiui, Norvegija, jų kino pradžia siekia apie 1920 metus, o mūsų – apie 1960-uosius.
Prisimindami, kiek visokių neigiamų dalykų mums atnešė Rusija, vis dėlto, turime pripažinti, kad buvo ir gerų. Kadangi kinas yra vienas puikių propagandinių įrankių, Maskva norėjo, kad kone kiekvienoje Sovietų Sąjungos respublikoje būtų kino studija.
Taigi, nors kinas buvo ir cenzūruojamas, talentingi žmonės mokėdavo tai apeiti ir Ezopo kalba pasakyti visai kitus dalykus, nei atrodė tiesiogiai. O svarbiausia, kad tai suteikė galimybę žmonėms mokytis šio meno. Lietuva labai maža rinka, o tada jie turėjo galimybių važiuoti semtis patirties ne tik į Rusiją, bet ir į kitas Sovietų Sąjungos šalis – mokytis iš savo srities profesionalų. Taip patirties ir įgavo tokie meistrai kaip režisierius V.Žalakevičius ar operatorius Jonas Gricius.
Taigi paprasčiausiai neturime mokytojų – iš ko semtis patirties, juk šedevrai negimsta iš niekur.
Geri meistrai arba anksti baigė kurti, dirbti, arba mirė. Taigi paprasčiausiai neturime mokytojų – iš ko semtis patirties, juk šedevrai negimsta iš niekur. Ačiū Dievui, kad J.Gricius gyvas ir dabar, o studentai, nors ir galvoja kartais, kad jo metodai yra senamadiški, bet gali iš jo pasimokyti.
Kitų netekome seniai ir perduoti savo patirties jie neturėjo kaip, o atgavę nepriklausomybę ir pačiam kinui skyrėme labai nedaug dėmesio. Štai kodėl dabar pradedame lyg nuo švaraus lapo. Ko labiausiai linkėčiau jaunimui – važiuoti į užsienį ir semtis idėjų bei patirties, būti kuo labiau tarptautiškais.
– Kas labiausiai taisytina lietuviškame kine? Nuo ko reikėtų pradėti, norint gerinti kokybę?
– Reikia mokėti pasakoti istoriją. Turime prisiminti, kas yra kinas – tai yra vizualus istorijos pasakojimas, nesvarbu kokia tema. Personažai turi būti gerai išvystyti. Žiūrovui neturi kilti klausimų, o kodėl jis dabar kalba tokia modernia kalba, jei jis yra kaimo gyventojas. Istorijos neužtenka tiesiog parašyti bet kaip iš galvos. Kad sukurtume charakterius, turime žinoti viską apie savo personažus – kas jų tėvai, kur jie gyvena, ką jie mėgsta ir pan.
Būtent todėl visą laiką jauniems scenaristams labai siūlau eiti į kūrybines dirbtuves. Ten žmonės išnarsto scenarijų kaip gali – užduoda įvairių klausimų. Parodo, kur atrodo galbūt nelogiška, kur neaišku, kodėl personažas pasielgė taip ar kitaip. Ir kai jau turite atsakymus į visus klausimus, galima galvoti apie filmo kūrimą.
Scenaristo darbas toli gražu nelengvas. Kartais reikia laukti ir įkvėpimo, kai rašai kito žmogaus istorijos scenarijų, sėsti su juo ir kalbėtis.
Gerų scenaristų, tiesą sakant, trūksta visame pasaulyje, bet Lietuvoje – ypač. Būtent todėl reikia pradėti mokyti jaunimą, nuo pat pradmenų – nuo to, kokiu šriftu ir kokia forma jis turi būti kuriamas.
– Patys lietuviai vienu iš ryškiausių savų filmų bruožų įvardija slogumą, ilgus bei sustingusius kadrus. Ar tai iš tiesų yra mūsų filmų savitumas? O gal atvirkščiai – rodo neprofesionalumo stoką?
– Aš manau, kad tai labai susiję su Šarūnu Bartu, būtent jis kuria tokio pobūdžio pilnametražius vaidybinius filmus. Ir jei jis būtų toks vienas – būtų puiku. Tačiau kaip visada atsiranda tokių, kurie nori atkartoti. Ta banga iš tiesų buvo juntama. Mes tokiems režisieriams net sugalvojome pavadinimą „bartukai“.
Mes tokiems režisieriams net sugalvojome pavadinimą „bartukai“.
Vis dėlto, apie šį faktą ir aš neretai pagalvoju. Kai kalbama apie lietuvišką kiną – ar su kino kritikais, ar su žiūrovais – visada pakrypstama šia linkme. Iš tiesų viskas kine turi turėti prasmę. Ilgas planas užsienio profesionalų filmuose dažnai ją turi, tačiau lietuviškuose – lašantis vanduo, peizažas ar kitas ilgai rodomas vaizdas – dažniausiai ne. Vis dėlto, manau, problema vėl gi yra scenarijus. Tai – svarbiausia. Kaip juokaujama, gero scenarijaus neįmanoma sugadinti.
– Vis dėlto, gal galima mūsų kine įžvelgti ir teigiamų dalykų. Kur esame pažengę?
– Aišku, kad galima. Be abejonės turime labai stiprią vizualinę mokyklą. Tiek fotografai, tiek dalininkai – visi, kurie kuria vizualinę filmo pusę, yra labai stiprūs. Yra nemažai labai gražiai nufilmuotų filmų, operatoriai dirba puikiai, aišku, tuo reikia pasinaudoti, tą ir darome, bet prieš tai reikėtų padirbėti ir pieštuku ant popieriaus – kino dramaturgijos pradmenų.
Kalbant apie kino sferą apskritai, noriu pasidžiaugti, kad turime labai daug puikių kino festivalių, kurie atveža įdomių ir gerų filmų. Taip pat turime labai stiprią nekomercinio kino nišą – į tokius filmus orientuojasi „Pasaka“, „Skalvija“, ir žmonių, kaip matau, jie pritraukia nemažai.
– Neretai kritikuojama ir lietuviškame kine pasirodančių aktorių vaidyba. Ar ji tikrai tokia prasta? Ar turi tam įtakos, kad didelė dalis mūsų kino aktorių yra teatro aktoriai? Ar galima tai suderinti?
– Tai, kad lietuviškame kine daug teatro aktorių – tiesa. Reikėtų pradėti nuo to, kad teatras iš tiesų yra visai kita respublika. Vienija tai, kad reikia atskleisti personažo charakterį, bet tai daroma visai kitomis formomis, teatro ir kino žaidimo taisyklės labai skiriasi. Taigi jei teatro aktorius yra pakviestas į kiną ir ten vaidina teatrališkai – kaltinti jo negali. Režisierius juk nusprendžia – tinka taip ar ne, juk jis kapitonas.
Taigi jei teatro aktorius yra pakviestas į kiną ir ten vaidina teatrališkai – kaltinti jo negali
Teatro aktorius scenoje charakterį perteikia visuma – dažnai daug gestikuliuoja, jis turi vaidinti taip, kad jį suprastų ir pirmoje, ir paskutinėje eilėje sėdintis žiūrovas. Kine šiek tiek kitaip – vaizdas pritrauktas, ir mimikos, antakių pakėlimas ir kiti judesiai turi būti labai apgalvoti – nes jie labai matomi. Kitaip tariant – tai yra praktika ir patirtis. Turint ją, suderinti kino ir teatro vaidybą, manau, galima.
– Žiūrovų balsavimu į geriausią šių metų filmą pretenduoja „Dėdė, Rokas ir Nida“, „Problemų tvarkytojas“ ir „Sangailės vasara“. Kaip galėtumėte juos įvertinti?
– Kalbant apie „Sangailės vasarą“ reikėtų visų pirma pasidžiaugti, kad filmas sulaukė pripažinimo tarptautiniu mastu, aplankė daug festivalių. Kiekvienas toks žingsnis Lietuvos kinui svarbus, ilgainiui pradeda kviesti daugiau filmų, režisierių. Kalbant būtent apie „Sangailės vasarą“ reikėtų prisiminti, kad režisierė Alantė Kavaitė jau ne vienerius metus gyvena Prancūzijoje.
Kino juosta filmuota Lietuvoje, tačiau filmavo prancūzų operatorius ir, beje, filmavo labai puikiai. Taigi nors medalį ir galima kabinti sau, turime turėti minty, kad tai – pusiau lietuviškas, pusiau prancūziškas filmas.
„Sangailės vasara“ – žaismingas, gražių šviesių spalvų filmas apie jauno žmogaus brendimą. A.Kavaitė pati yra dirbusi su jaunais žmonėmis, taigi gvildeno sau artimą tematiką. Man visai patiko, kaip bandoma vizualiai išreikšti nuotaikas, paauglės jausmai ir vaizdai iš tiesų labai gerai suderinti su gamta. Nufilmuota ir sumontuota tikrai puikiai. Tačiau vis dėlto, pasakyti, kad šis filmas yra kažkas labai naujo lietuviškame kine, negalėčiau.
Paliečiant „Dėdę, Roką ir Nidą“ ir „Problemų tvarkytoją“, neturėdamas mintyje nieko blogo, pasakysiu, kad tai tebuvo bandymai daryti kiną.
– Ko kine galime tikėtis artimiausiu metu?
– Iš tiesų turime nemažai jaunų talentingų žmonių. Studentai kartais paruošia tikrai neblogų darbų, aišku, vertinant pagal tai, kokie minimalūs būna resursai. Aš manau, kad jaunoji karta tikrai gali mus maloniai nustebinti, bet dar kartą labai jiems siūlyčiau būti kuo labiau tarptautiškiems. Bendrauti su kitų šalių kūrėjais, režisieriais, važiuoti mokytis ir semtis patirties.
Geriausi Lietuvos metų filmai, aktoriai ir režisieriai bus apdovanoti vasario 3 dieną. Balsuoti už nominantus galite spustelėję čia.
