„Šis Europos kino apdovanojimas mums primena, koks svarbus yra dokumentininkų darbas ir koks negailestingas jiems būna likimas. Džiaugsmą dėl apdovanojimo temdo brutalus M.Kvedaravičiaus nužudymas Mariupolyje, vietoje, su kuria jį siejo kinas, žmogiški ryšiai, kuri jam buvo artima.
Žinoma, apdovanojimas primena, pratęsia aukščiausių mūsų dokumentikos apdovanojimų rinkinį, į Europos kino viršūnę kilsteli lietuvišką kiną. Tam, kad ten išsilaikytume, reikia tiesiog sąžiningai dirbti“, – šio apdovanojimo reikšmę Lietuvai įvertino 15min pakalbinta kino kritikė R.Paukštytė.
Paklausta, ar tragiškas režisieriaus likimas galėjo nulemti dalį pergalės, ji patikino, jog tai, kad „Mariupolis 2“ pabaigtas montuoti po autoriaus mirties, nėra išskirtinis atvejis kino istorijoje. Svarbiausia, pasak kino kritikės, kad M.Kvedaravičiaus bendražygiai, dirbę ir prie kitų jo filmų, sugebėjo perteikti režisieriaus viziją.
„Už tai visai filmo kūrybinei grupei skrieja didžiausi sveikinimai ir padėka“, – teigė R.Paukštytė.
Tarsi tiesioginė transliacija
Žiūrint filmą, kino kritikės teigimu, tampa visiškai aišku, kokie motyvai, akcentai filmuojant Mariupolį pačiam M.Kvedaravičiui buvo svarbiausi, reikšmingi, ką jis norėjo pasakyti vaizdais.
Tai, R.Paukštytės manymu, toks atvejis, kai autorius, pats būdamas operatoriumi, filmuodamas tarsi jau kartu ir montuoja, formuoja būsimo filmo struktūrą.
„Mariupolis 2“ – išskirtinis filmas, tarsi tiesioginės transliacijos, betarpiško autoriaus dalyvavimo tikrovėje ir gebėjimo pažvelgti į karą iš šalies, dermė. Neišdildomas, paveikus šios dermės jausmas mane lydi nuo Kanų festivalio (pasaulinė filmo premjera įvyko šių metų Kanų filmų festivalyje, kuriame filmui skirtas specialus dokumentinio kino prizas – aut. past.) iki dabar. M.Kvedaravičius ir šiame, savo paskutiniame, filme išliko ir mokslininku, tikrovės tyrinėtoju, ir jos dalyviu“, – ką patyrė pati žiūrėdama geriausią šių metų Europos dokumentinę kino juostą, atskleidė pašnekovė.
„Mariupolis 2“, anot jos, yra daugiau negu filmas, jis yra ir žmogaus likimo dalis. Šis filmas veikia, keičia mus, aplinkinį pasaulį, o tai yra labai svarbi šiuolaikinės dokumentikos savybė.
„Be to, kaip sakiau po premjeros, man atrodo, vertinti šį filmą, ar jis geras, ar ne, tiesiog neetiška. Tą jausmą nulemia tai, kad filmas – labai asmeniškas. Ir tas Manto buvimas šalia mūsų ir tuo pačiu – nebe šioje žemėje...“, – nutęsė kino kritikė.
Tikisi, kad pamatys platesnė publika
Dauguma kino žmonių ir žiūrovų Lietuvoje filmo dar nematė. R.Paukštytė tikisi, kad šis europietiškas „Oskaras“ padės „Mariupoliui 2“ pasiekti platesnę publiką.
„Visgi, geras autorinis kinas dažnai lieka nepamatomas net tų, kuriems jis skirtas, kurių gali būti suprastas, pajaustas“, – realybę nubrėžė pašnekovė.
Pačiam Mantui šis apdovanojimas, kino kritikės manymu, būtų buvęs itin svarbus – visus filmus jis kūrė tam, kad atkreiptų dėmesį į civilizacijos pakraščius, ten gyvenančius žmones, jų pažeidžiamumą ir unikalumą, žmogaus teises.
„Tai buvo lyg savaime suprantama ir gal net svarbiausia jo asmenybės, jo gyvenimo dalis, pašaukimas“, – „Mariupolis 2“ įvertinimą užbaigė R.Paukštytė.
Apdovanojimą atsiėmė dukra
Tai, kad Ukrainoje nužudyto režisieriaus Manto Kvedaravičiaus filmas „Mariupolis 2“ laimėjo Europos kino apdovanojimą, šeštadienį pranešė Europos kino akademija.
Islandijoje vykusiame renginyje apdovanojimą atsiėmė režisieriaus dukra Tėja Kvedaravičiūtė.
„Mano tėvas prarado savo gyvybę gabendamas vaistus žmonėms. Aš didžiuojuosi, kad turėjau tokį žmogų“, – sakė ji.
Tai – vienas paskutinių režisieriaus darbų, filmuotų Ukrainos uostamiestyje Mariupolyje kovo 20–27 dienomis, čia vykstant intensyviems karo veiksmams.
Tai, tikėtina, yra pirmas dokumentinis filmas, apie iki šiol tebevykstantį karą Ukrainoje.
Žuvo kurdamas filmą
Tęsiantis Rusijos invazijai Ukrainoje, 45-erių metų M.Kvedaravičius buvo nužudytas Mariupolyje šių metų balandžio pradžioje. Tuo metu rusų okupacijos ir nuolatinių apšaudymų sąlygomis jis kūrė „Mariupolis 2“ – savo pirmojo filmo „Mariupolis“, kurio premjera įvyko 2016 metais tarptautiniame Berlyno kino festivalyje, tęsinį.
Kino juostą pabaigė montažo režisierė Dounia Sichov, dirbusi su režisieriumi kuriant ankstesnius jo filmus „Mariupolis“, „Partenonas“, ir režisieriaus sužadėtinė Hanna Bilobrova, kartu su juo buvusi lemtingomis dienomis Ukrainoje.
Būtent jai pavyko išsaugoti visą tomis dienomis nufilmuotą dokumentinę medžiagą, kuri ir tapo šios juostos pagrindu.
Apdovanojimų trumpametražių filmų kategorijoje šiemet buvo nominuotas dar vienas lietuviškas kūrinys – režisieriaus Sauliaus Baradinsko filmas „Techno, mama“.
Europos kino apdovanojimo nominacijai gauti taip pat pretendavo Sergejaus Loznicos dokumentinis filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“.
Pastarąjį kartą lietuviškas dokumentinis filmas Europos kino apdovanojimuose sužibėjo prieš tris dešimtmečius, kai 1992-aisiais pagrindinį kategorijos prizą laimėjo Audriaus Stonio filmas „Neregių žemė“.
