Apie augančią drąsą vaizduoti homoseksualią meilę, įsivyravusią cenzūrą klasikiniame Holivudo kine, pasakojo „Kino pavasario“ programos sudarytoja, kino kritikė Santa Lingevičiūtė.
„Mes įsivaizduojame, kad cenzūra egzistavo tik sovietiniame kine. Holivude buvo baisiau, cenzūra buvo didesnė. Su pižama sėdinčią, galima buvo rodyti tik sutuoktinių porą“, – apie cenzūrą Holivude pasakojo I.Keidošiūtė.
Anot S.Lingevičiūtės, nagrinėjant klasikinį Holivudo kiną (nuo XX a. pr. iki septinto dešimtmečio) reikėtų atkreipti dėmesį į egzistavusią queer teoriją populiariojoje kultūroje apimančią apskritai visa, kas prieštarauja nusistovėjusioms normoms.
„Kalbėdami apie šią teoriją galėtume kalbėti apie homoseksualią meilę ar žanrų dekonstrukciją. Pavyzdžiui, vesterne „Kuprotas Kalnas“, kuriame parodoma, kad du kaubojai gali mylėti vienas kitą“, – pasakojo „Kino pavasario“ programos sudarytoja S.Lingevičiūtė.
Klasikiniame, kitaip dar pasakojamajame, Holivudo kine egzistuojanti problema turėjo vienaip ar kitaip būti išspręsta, kad žiūrovui neliktų jokių dviprasmybių. Taigi, homoseksualumas kine turėjo būti visiškai išspręstas, žiūrovui nepaliekant dvejonių.
„Garsus Holivudo aktorius 6-tame dešimtmetyje miręs nuo AIDS, Rockas Hudsonas, buvo homoseksualus, tačiau savo kitokią seksualinę orientaciją slėpė, net mėgindamas vesti. Tuo laikotarpiu kalbėti taip laisvai, kaip šiandien kalba Rupertas Everetas, apskritai nebuvo galima kalbėti“, – pasakojo I.Keidošiūtė.
Anot S.Lingevičiūtės, Holivudo filmai buvo itin saviti, jie kurdavo savo realybę – netikrą, pramanytą. Filmai turėdavo pasibaigti laimingai, dažniausiai santuoka. Jie formavo visuomenės požiūrį į „teisingą“ gyvenimą.
Dar prieš priimant Willo Hayso cenzūros kodeksą, amerikietiškame kine galima buvo išvysti homoseksualus, dažniausiai, vyrus. Tačiau jie buvo vaizduojami kaip pajuokos objektai.
„Tokį personažą Holivudas formavo visiškai nesibaimindamas, kadangi šis – lepūnas (angl. sissy) buvo nepavojingas dėl savo aseksualumo. Aseksuali asmenybe leisdavo moterims pasijausti moteriškesnėms, o vyrams – vyriškesniais“”, – sakė S.Lingevičiūtė.
Ankstyvuosiuose Holivudo filmuose homoseksualūs personažai buvo dizaineriai, padavėjai, kirpėjai. Filme „Call Her Savage“ (1932 m.) pirmą kartą parodomos gėjų baras ir manieringi, moteriškais drabužiais persirengę, padavėjai. Visai kitaip Holivude buvo vaizduojamos vyriškos moterys. Nors jos ir buvo persirengusios vyriškais rūbais, visa tai jos darė dėl vyrų, kad patenkintų jų seksualines fantazijas, pavergtų širdis.
Anot S.Lingevičiūtės, Holivudo filmai buvo itin saviti, jie kurdavo savo realybę – netikrą, pramanytą
Anot kino kritikės, moteris lydėjo vyriškas žvilgsnis, kurį sudarė: žiūrovo, vyro personažo žvilgsnis ir kameros kampas. Dažniausiai šios filmo scenos buvo pritaikytos tik žiūrovui vyrui, kuris galėjo mėgautis „erotinėmis“ scenomis („Marocco“, 1930 m.).
„Lesbietiška meilė praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio Holivudo kine buvo suvokiama kaip žaidimas, kita vertus šie santykiai labai dažnai buvo vaizduojami tarp vyresnės (turinčios valdžią, pinigų) ir jaunesnės (naivios, paklusnios ir pan.) moterų“, – apie lesbiečių meilę ankstyvajame Holivudo kine pasakojo kino kritikė.
Cenzūros kodeksas Holivude, kurio iniciatorius buvo pats Holivudo vadovas Willas H. Heysas, priimtas 1934 m. Jo iniciatorius tuomet nusprendė, kad Holivudo kinas yra pernelyg hedonistinis ir uždraudė vaizduoti prancūzišką bučinį, geidulingus apsikabinimus, seksualinę perversiją, viliones, prievartą, prostituciją, nuogą kūnas ir nešvankybes. Šiuo laikotarpiu kino scenarijus skaitydavo ne kino žmonės, o prašalaičiai, kurių užduotis buvo cenzūruoti scenarijus.
Prasideda era, kai Holivudo kinas pradėjo rodyti homoseksualią erotiką tarp eilučių: iš žvilgsnių, judesių, nutylėjimų ar kūno kalbos galima buvo suvokti, kad vaizduojami homoseksualūs santykiai. Šiuo laikotarpiu kine atsiranda nauja tapatybė: šaltakraujiški, homoseksualūs žudikai. Perversivia meile siekta sustiprinti dramą („Rebecca“, 1940 m.).
„Jei ir buvo vaizduojami abejotinos orientacijos personažai, visuomet jie susilaukdavo nelaimingos pabaigos. Vienintelis būdas kuomet galima buvo parodyti kine homoseksualumą – jei personažas gailisi ir atgailauja, tačiau ir šie personažai neišvengdavo nelaimingos pabaigos“, – kalbėjo kino kritikė.
Anto S.Lingevičiūtės, vienas įspūdingiausių filmų apie nutylėtą homoseksualumą – režisieriaus Howardo Hawks „Raudonoji upė“ (ang. „Red Rvier“, 1948 m.), kuriame du kaubojai žavisi savo pistoletais, grožisi jų dydžiais, svarsto kuris jų geriau šaudo, žavisi savo gebėjimais naudoti ginklą.
Vis dėlto, pirmą kartą po apnuogintas homoseksualios meilės scenas parodė ne amerikietiškas Holivudo kinas. Po ilgo cenzūros laikotarpio, apie homoseksualią dviejų moterų meilę labai atvirai pradeda pasakoti britų kino juosta „The Killing of The Sister George“ (1964 m.).
