Koks, jūsų manymu, yra A.Puipos indėlis į lietuvių kino istoriją?
Na, tai išties klausimas, kuriuo galime pradėti sveikinti Algimantą Puipą su artėjančiu 60-mečiu, o tai reiškia – pradėti sakyti tostus. Be abejo, Algimantas Puipa yras vienas produktyviausių ir profesionaliausių mūsų režisierių. Dabar jis kuria berods dvidešimtą filmą. A.Puipa pradėjo dirbti gana niūriais kinui laikais – kai konformizmas buvo privalomu viešos kūrybos dėmeniu. Bet A.Puipa visuomet sugebėjo išlikti savimi ir kalbėti ne apie tai, apie ką reikalaujama, bet apie tai, ką jis jautė esant reikalinga pasakyti. Net tokioje, atrodytų, neįpareigojančioje, kritikų rimtai nevertinamoje komedijoje, kaip „Nebūsiu gangsteris, brangioji“ jis sugebėjo kažkaip nesentimentaliai ir su humoru bei paradoksais papasakoti apie įsimylėjėlius, iš kurių nuolat šaiposi likimas. Jis pirmas pakėlė Mažosios Lietuvos savitumo temą „Moteryje ir keturiuose jos vyruose“, jis grąžino lietuviškam kinui svarbią pokario tematiką skaudžioje „Amžinojoje šviesoje“. Svarbu, kad Algimantas Puipa yra ištikimas lietuvių literatūrai režisierius – manau, kad be jo dėmesio mūsų autorių Rimanto Šavelio, Jolitos Skablauskaitės, Leonardo Gutausko kūriniams kinas tikrai būtų skurdesnis.
Kaip apibūdintumėte pagrindinį A.Puipos kūrybos braižą?
Jis mėgsta paradoksus, siurrealistinius elementus, sapnus, juodą humorą, stilizacijas. Man atrodo, kad režisieriui visuomet buvo atgrasus buitiškumas, o artimos sakmės ir sąlygiškumas. Jo filmuose daugybė aktorių suvaidino puikius vaidmenis – jis geba derinti saviraišką ir artistų kūrybą, nežiūri į juos, kaip į baldą ar dėmę. Man atrodo, kad A.Puipos filmuose visuomet daug laisvės, saviraiškos galimybių duodama operatoriams, dailininkams. Jis iš tų režisierių, kurie kine ypatingai vertina filmavimo komandos narių kūrybiškumą, improvizaciją.
A.Puipa išliko nerimstančiu, intriguojančiu režisieriumi – visuomet įdomu, ką jis iškrės kitą kartą, kitame filme. Iš jo gali laukti netikėtumų. Gal todėl į jį labai ilgai buvo žvelgiama, kaip į daug žadantį autorių.
 |
| „Meed Films“ nuotr./Kadras iš filmo „Moteris ir keturi jos vyrai“ |
Kaip bėgant laikui kito A.Puipos kūryba?
Puipa nėra režisierius, kuris visą gyvenimą kuria vieną filmą. Pats rinkdamasis priklausomybę nuo literatūros, nuo autoriaus, jis ekrane lieka ištikimas dialogui tarp savo ir autoriaus požiūrio į vieną ar kitą temą. Jis ne ekranizatorius, o interpretatorius. Laikui bėgant, atsiradus galimybėms jis gal rizikingai ėmėsi epiškesnių kūrinių („Elzė iš Gilijos“, „Dievų miškas“). Bet tai natūralu – patirtis lyg ir įpareigoja stambesnei formai, atsiranda daugiau ambicijų.
Labai gerbiu režisierių už tai, kad gal pačiu sunkiausiu kinui pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu, kai kinas buvo ypač menkai finansuojamas, jis prisivertė nepasiduoti situacijai. A.Puipa dirbo televizijoje, savaip interpretavo mėgėjų vaidinimus, nestojo į arogantišką poziciją – „arba kino juosta ir kino studija, arba aš išvis nedirbu“. Dažnai pamirštama, kad būtent tada jis darė pigius, šmaikščius videofilmus ir tai jam padėjo išsaugoti profesiją (paminėčiau šmaikštų, juodo liaudiško humoro nestokojantį filmą „Ašarų pakalnė“) . Tarp tų televizijos filmų yra ir vienas labai geras kūrinys – F.Kafkos „Procesas“. Kažkada jis pats apie save sakė: „dirbu kaip koks sifonas“. Sifonas – tai toks sovietmečiu populiarus stiklinis indas gazuotam vandeniui, kurį vis galima buvo papildyti parduotuvėse. Tai štai A.Puipa vis atranda jėgų, galimybių tą savo kūrybos sifoną pildyti. Turi, žodžiu, gazo. Su tuo ir reikia jį sveikinti.
Kokius A.Puipos filmus išskirtumėte kaip pačius ryškiausius, labiausiai vykusius?
„Moteris ir keturi jos vyrai“, „Amžinoji šviesa“, minėtasis „Procesas“... Bet su tais geriausiais, ypač kai kalbame apie keturis dešimtmečius beveik be pertraukų kuriantį režisierių, labai sudėtinga... Mat kai kurie filmai, anksčiau atrodę nelabai vykusiais, žiauriai savo laiku sukritikuoti, šiandien, visai kitame kontekste, įgauna naują skambesį. Kad ir „Žuvies diena“ pagal J.Skablauskaitę – apmąstymai apie moters vidinį pasaulį. Ar ne tame 1989-ųjų kūrinyje glūdi ir dėmesio Jurgos Ivanauskaitės kūrybai šaknys?
 |
| „Meed Films“ nuotr./Kadras iš filmo „Amžinoji šviesa“ |
Kaip jūs pati įvertinote paskutinius režisieriaus filmus „Dievų miškas“ ir „Nuodėmės užkalbėjimas“? Po „Nuodėmės užkalbėjimo“ gyrėte A.Puipą dėl profesionalių erotinių scenų, tačiau „Dievų mišką“ apibūdinote kaip „normalia beveide produkcija“...
„Dievų miškas“, deja, nesėkmė. Bet kas nuo jos apsaugotas šalyje, kur istorinio filmo gamybos patirtis išvis neegzistuoja? Kalbant apie „Nuodėmės užkalbėjimą“, tai bala nematė tos erotikos. Šis filmas man imponuoja, visų pirma, aktorių darbais ir režisieriaus pastangomis išgirsti romano autorės Jurgos Ivanauskaitės intonaciją. Ne paslaptis, kad rašytoja dalyvavo filmavimuose, režisierius labai gerbė jos nuomonę. Kai šiandien girdžiu apie tai, kad knyga tai „oho“, o filmas „nelabai“, šiek tiek juokinga – filme labai daug būtent J.Ivanauskaitės kūrybos intonacijų. Tos J.Ivanauskaitės, kuri jau iš laiko perspektyvos žvelgė į savo „Raganą ir lietų“.
Kaip apibūdintumėte A.Puipos ir priekabiųjų Lietuvos kino kritikų santykius?
Darbiniai. Jis yra režisierius, visada kritikams duodantis darbo, jo filmuose visada yra, ką kritikuoti. Todėl manau, kad kritikai (gaila, kad jų gretos retėja) A.Puipos filmų laukia – bus ką, švelniai tariant, veikti. Kritikai A.Puipos niekada pernelyg nelepino, o režisierius jiems irgi atsilygina savo sarkazmu, kandžiomis pašaipomis, nemeile. Sveikam kine taip ir turi būti – jeigu režisieriai ir kritikai pernelyg myli vieni kitus, tai jau kažkas negerai ir su vienais, ir su antrais. Pirmoji A.Puipos filmo „Ir ten krantai smėlėti“ peržiūra – jau birželio 17 d. 19 val. Vilniaus kino teatre „Pasaka“.
