1
„Velnio nuotaka“ (rež. Arūnas Žebriūnas, 1974 m.)
Legendinis miuziklas pagal Kazio Borutos „Baltaragio malūną“ yra laikomas vienu savičiausių bei unikaliausių filmų lietuviško kino istorijoje. Įtraukiančioje istorijoje, kurioje pinasi tautosaka ir žmogaus kova su likimo siunčiamais išbandymais vienus geriausių savo vaidmenų kine sukūrė aktoriai Vaiva Mainelytė bei Regimantas Adomaitis. Gal pačios romantikos šiame filme ne tiek ir daug, tačiau dramos, jausminių verpetų, geros muzikos bei įstabių kadrų – apstu. Ir, žinoma, nostalgijos – beveik garantuoju, jog dauguma šį kūrinį tikrai kada užtaikė pamatyt per televiziją.
2
„Aš esi tu“ (rež. Kristijonas Vildžiūnas, 2006 m.)
Skoningas, elegantiškas ir intelektualus – tokiais žodžiais norėtųsi apibūdinti šį Kristijono Vildžiūno darbą. „Aš esi tu“ pasakojimo centre – architektas, pasiryžęs savo svajonę paversti realybe bei pabėgti nuo atsibodusio gyvenimo mieste. Svajonė – visai architektūriška, kadangi Andriaus Bialobžeskio kuriamas Baronas susiprojektuoja bei apsigyvena namelyje medyje, viduryje miško. K. Vildžiūnas šią istoriją pasakoja kurdamas mistišką bei gan sapnišką atmosferą, daug dėmesio telkdamas į vidines personažų jausenas bei dramas, susidūrimus su savimi. Romantika čia – ir literali, ir tokia, kuri kyla būtent iš jausmo, kurį bando filmas perteikti savo vaizdais. Norėtųsi net sakyti, kad ta „Aš esi tu“ sapniška mistika net turi ir rudeniško jaukumo.
3
„Tu man nieko neprimeni“ (rež. Marija Kavtaradze, 2023 m.)
Šis filmas yra turbūt arčiausiai to, ką iš tiesų lietuviškame kine galėtume vadinti romantiniu filmu. „Tu man nieko neprimeni“ skleidžiasi gana neįprasta (o gal iš tiesų daug įprastesnė, negu manome) meilės istorija, kurioje meilė yra apie draugystę, apie buvimą, apie supratimą ir bandymą su kitu žmogumi atrasti pagarbius sąlyčio taškus, apie bandymus atrasti savą intymumą. Kęstučio Cicėno ir Gretos Grinevičiūtės kuriamų Elenos (šiuolaikinio šokio šokėjos) bei Dovydo (gestų kalbos vertėjo) personažų santykis ekrane kalba per žvilgsnius ir švelnius prisilietimus, kuriuos minkštai ir švelniai gaudo Lauryno Bareišos kamera. Tiems, kam romantika yra apie meilę ir jausmus bei santykių kūrimą šitas filmas tą suteiks ir duos dar nemažai peno apmąstymams.
4
„Išgyventi vasarą“ (rež. Marija Kavtaradze, 2018 m.)
Tiesiogine to žodžio prasme romantišku šio filmo nepavadinsi, tačiau šilumos jame – tikrai daug, nors ta šiluma ir skleidžiasi per tokią klampią personažų vidinę tamsumą. Filmo centre – kelionės į Palangą ir atgal istorija, kur, atrodo, pakelės degalinėse ir aukštame automobilyje įvyksta daug daugiau visko nei kai kurių žmonių gyvenimuose per savaitę. O didžiuma tų nutikimų – iš vidaus, iš bendravimo, iš buvimo čia ir dabar ir bėgimo nuo savo depresyvių būsenų ir užkankinusios bei slegiančios realybės. Po šio filmo į „Hiperbolės“ kūrinį „Aš dar dainuosiu“ norėsis žvelgti kitaip, o ir galbūt norėsis būti labiau empatiškais kasdienoje. Pauliaus Markevičiaus ir Gelminės Glemžaitės kuriami Pauliaus bei Justės personažai – tokie tikri, tokie artimi, tokie, kuriuos, atrodo, yra tekę kažkur matyti, su kuriais tekę kažkur kartu sėdėt, kažkur kartu egzistuot. Gal psichinės sveikatos tema ir nėra tas kontekstas, kur norėtųsi prikabinti žodį „romantika“, tačiau pati filmo atmosfera turi tokio lengvo prieskonio. Nors gal čia tas supratingumas ir gebėjimas tamsoje matyti šviesą, kuriuo ir gyvena personažai. Ir lengvas humoras.
5
„Žmonės, kuriuos pažįstam“ (rež. Tomas Smulkis, 2020 m.)
„Žmonės, kuriuos pažįstam“ susipina trys skirtingos, labai žmogiškos, labai pažįstamos (jausmine prasme) istorijos, kurias apjungia paslaptingas Anatolijaus personažas. Vėl gi, romantikos ta pačia tikriausia prasme čia atrasti nelabai pavyks. Tačiau tam tikrą romantiką galima apčiuopti tame, jog iš tiesų pats pagrindinis personažas čia yra Vilniaus miestas – su savo gyventojais, savo problemomis. O miestas čia – pritvinkęs vasariško karščio, kuris, atrodo, tiesiogiai koreliuoja su tokiomis pat karštomis ir tvankiomis veikėjų problemomis – neaiškūs santykiai, skyrybos, baimė susipažinti. Režisierius pasirenka pasakoti lėtai, kontempliatyviai, palikdamas erdvės skleistis atmosferai ir žiūrovui pačiam atlikti savo vertinimus personažų pasirinkimų ir situacijų sprendimų atžvilgiu.
6
„5 su puse meilės istorijos viename Vilniaus bute“ (rež. Tomas Vengris, 2023 m.)
Šiame filme, kurio pavadinimas sufleruoja, kad kažkas čia gali būti susijusio su meile, pristatomos penkios skirtingos istorijos, įvykusios „AirBnb“ principu nuomojamame bute, esančiame visai šalia Vilniaus arkikatedros. Kiekviena istorija atskleidžia skirtingas meilės peripetijas ir pristato skirtingus scenarijus, kurių dalis – itin stereotipiški, bet tuo pačiu ir labai gyvenimiški bei įtikinantys, bei tokie absurdiški ir atpažįstami. Romantika, tokia, kuri primintų tikrąją šio žodžio reikšmę, apsireiškia kartais, bet tai įvyksta labai buitiškai, todėl net komiškai. Visai ne saldžiai, o labiau net destruktyviai – vietoj pasakų vertų siužetų čia siūloma susipažinti su santykių tikrove ir juos ištinkančiomis krizėmis, būdais jas spręsti savais metodais ir bandymais bėgti nuo savęs.
7
„Dainos lapei“ (rež. Kristijonas Vildžiūnas, 2022 m.)
Galima susidaryti įspūdį, kad Kristijonui Vildžiūnui patinka personažai, gyvenantys atokesnėse vietovėse ir įdomesniais architektūriniais sprendimais pasižyminčiuose namuose. Nes šį kartą Luko Malinausko kuriamas veikėjas Dainius gyvena vienkiemyje, kuriame yra pasistatęs ne ką kitą, o namą-kupolą (tokie dabar labai populiarūs tarp ieškančių romantiškų savaitgalio pabėgimų). Nuo miesto gyvenimo vargų bei gedulo bėgantis Dainius nardo po sapnų pasaulį, kuriame, atrodo, ir norėtų galutinai ir pasilikti. „Dainų lapei“ estetika – itin plaukianti, mistiška, tokia truputį lyg sąmonės srautas, turinti siurrealizmo prieskonių. Ir lengva roko muzika, lydinti visą filmą šią atmosferą galutinai užpildo ir leidžia pernelyg negalvojant apie siužetą tiesiog pasinerti ir plaukti kartu su filmo laiku ir atmosfera.
8
„Sadūto tūto“ (rež. Almantas Grikevičius, 1974 m.)
Vienu emocionaliausių ir jausmingiausių režisieriaus Almanto Grikevičiaus kūrinių laikomas „Sadūto tūto“ pasakoja istoriją apie menininkus ir jų kasdienį gyvenimą bei vargus. Sunkiai galą su galiu suduriantis skulptorius Petras (kurį vaidina Juozas Budraitis) sulaukia iš vaikystės draugo Povilo (kurį vaidina Regimantas Adomaitis) skambučio – abu imasi sanatorijos apipavidalinimo užsakymo. Sakyčiau, minties romantika čia atsiskleidžia pokalbiuose apie meną, apie menininko misiją, apie pašaukimą ir talento įprasminimą – tokiuose žmogiškuose, idealistiškuose (galbūt net pernelyg idealistiškuose mūsų dabartiniam skoniui) bei atspindinčiuose išgyvenamas vidines krizes bei moralines dilemas.
