Kino legenda Gytis Lukšas prisimena, kaip ilgai ieškojo savojo Beno

Kino režisierius Gytis Lukšas pasakoja, kad filmo „Mano vaikystės ruduo“ jo karjeroje galėjo ir nebūti: „Tuo metu buvau ką tik baigęs filmuoti „Virto ąžuolai“. Metų vidurys, man skambina iš Kino studijos, sako, gelbėk, reikia skubiai, iki gruodžio, sukurti filmą, kad įgyvendintume metų planą.

Reikia, tai reikia – pradėjau ieškoti medžiagos. Radau rašytojo Juozo Apučio novelių triptiką, įkalbinau jį kartu rašyti scenarijų. Scenarijus skubiai patvirtinamas, Lietuvoje kaip tik prasideda nuostabaus grožio ruduo ir mes pradedame filmuoti“.

Nuo seno žavėjęsis rašytojo J.Apučio kūryba, po bendro scenarijaus rašymo ir filmavimų, režisierius visam gyvenimui įgijo draugą. „Ir su daugeliu taip – man lengva dirbti su draugais, – prisipažįsta. – Filmo operatorius Jonas Tomaševičius, filmo kompozitorius Viačeslavas Ganelinas, aktorius Algimantas Masiulis, Beno tėvą suvaidinęs rašytojas Eugenijus Ignatavičius – visi tapome draugais, nuolat bendravome ir bendraujame. Aš supratau, kad kurti galiu tik su draugais“.

Apie tai, kas vaidins pagrindinį filmo personažą, režisierius pasakoja leidęs sau galvoti dar rašydamas scenarijų. „Aš, tada pradedantysis režisierius, drįsau svajoti, kad mano filme suvaidins tikra to meto žvaigždė – Algis Masiulis. Visą gyvenimą likau jam nepaprastai dėkingas, kad sutiko šio vaidmens imtis. Rašydami scenarijų apie jį galvojome, daug ką keitėme, dėjome žodžius būtent į šio aktoriaus lūpas. J.Aputis išmintingai tai leido daryti“, –sako G.Lukšas.

Kartu su filmo kostiumų dailininke Irena Vabaliene filmo režisierius ieškojo aktoriui specialių drabužių. „Man norėjosi, kad jo įvaizdis ekrane sukeltų vėją, – radome ir skrybėlę, ir plevėsuojantį apsiaustą. Dirbti su Algiu nebuvo lengva, bet labai įdomu, neabejoju, kad mūsų ginčai personažui išėjo į naudą. Vėliau, vieną naktį Algis man paskambino iš Jaltos, kur filmavosi ir pasakė: „Žinai, Lukšai, ačiū, jei kada prireiks tokio artisto kaip Algis Masiulis, skambink, aš visuose tavo filmuose filmuosiuosi, nes supratau, kad kine galiu būti ne tik intelektualus fašistas“.

Beje, savo pažadą Algis ištesėjo, net jei būdavo mažytis vaidmuo, atvažiuodavo filmuotis. Ir asmeninis mūsų ryšys liko stiprus visą gyvenimą, iki pat jo mirties, daug iš jo išmokau, jis mane užkrėsdavo savo matymu, pasaulio suvokimu“.

Kiek daugiau bėdų, G.Lukšas pasakoja, buvę su Beno vaidmens atlikėju. „Ilgai jo ieškojau, kol vieną dieną, visiškai nusiminęs, atsisėdau savo namų kieme ant suolelio, – prisimena. –Staiga matau, kaip pro mane eina išstypęs berniūkštis rausvais plaukais. Viduje net sudrebėjo: taigi, tavo Benas eina! Atsistojau, pasivijau ir pakviečiau į filmavimo bandymus“.

Režisieriui kiek gaila, kad jo atrastas Arūnas Bulika aktoriumi taip ir netapo, tačiau po daug metų sutikęs G.Lukšą jam prisipažino, kad filmas veikė jo gyvenime – jis tapo labiau Teofiliu, su kuriuos filme nuolat ginčydavosi, nei skaidrių ir romantiškų svajonių kupinu paties herojumi Benu.

„Kinas tampa gyvenimu, jei jį kuri iš tikrųjų, – įsitikinęs režisierius. – Jei iš tiesų išgyveni tą laiką, jei netaupai savęs. O tai vyko, kai kūrėme „Mano vaikystės rudenį“ – tikrai nesitaupėme, neskaičiavome dienų ir naktų, valandų ir minučių. Filmas man nebuvo darbas, kurį, parėjęs namo, užmiršti, filmas man buvo kartu su draugais pragyventas laikas. Esu nepaprastai jiems dėkingas, juk be jų filmo ir nebūtų buvę tokio, koks jis yra“.

Benas – dar nėra suaugęs žmogus, bet jau ir nebe vaikas. Kaip šiame persilaužimo laike jo gimtąjį kaimą aplankė keli nauji žmonės. Pirmiausiai – jaunos matininkės Rita ir Vilija. Tarp Vilijos ir Beno užsimezga simpatija, bet studentes iškviečia grįžti, o jų darbo tęsti į kaimą atvyksta pražilęs, tačiau dar guvus Teofilis.

Kadaise jis buvo aktorius, bet metė „kartoti svetimus tekstus“, nusivylė ir moterimis, ėmė gerti, o šiandien negaili ironijos ir sau pačiam, ir romantiškajam Benui. Pastarasis šiaušiasi, tačiau ateivio skepsis jį paliečia.

G.Lukšo filme „Mano vaikystės ruduo“ vaidina Algimantas Masiulis, Arūnas Bulika, Violeta Mieliauskaitė, Artūras Pravilonis, Eglė Gabrėnaitė, Eugenijus Ignatavičius, Regina Šaltenytė ir kiti.

Skaitmeninius Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugomų eksponatų – Gyčio Lukšo ir filmo fotografijų vaizdus leido naudoti Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus.

G.Lukšo filmo „Mano vaikystės ruduo“ peržiūra festivalyje „Purpurinis vakaras“ – rugpjūčio 20 dieną. Diskusiją po filmo moderuos kino kritikė Izolda Keidošiūtė. Visą festivalio programą rasite čia.