„Meilė ir malonė“– tai istorija apie legendinės grupės „Beach Boys“ lyderį, pop muzikos genijų Brianą Wilsoną, draskomą savo vidinių demonų. Apie B.Wilsoną pasakojama pasitelkiant du jo gyvenimo etapus – 7-ojo dešimtmečio antrą pusę, kai jis sukūrė ne tik vieną labiausiai vertinamų praėjusio šimtmečio albumų „Pet Sounds“, bet ir pradėjo jausti pirmuosius ligos požymius, ir 9-ajį deš., kai muzikantas, rodos, jau perėjo didžiąsias duobes, tačiau nusigręžė nuo muzikos ir prarado savarankiškumą.
Filmas sugeba išvengti dažniausiai pasitaikančios biografinių filmų ydos – per daug idealizuoti savo herojų, o pasakojimui pasirinkti tradicinę ir iki skausmo pažįstamą struktūrą.
Debiutinis Billo Pohlado (iki tol dirbusio prodiuseriu prie tokių filmų kaip „12 vergovės metų“ ir „Gyvenimo medis“) režisūros darbas sugeba išvengti dažniausiai pasitaikančios biografinių filmų ydos – per daug idealizuoti savo herojų, o pasakojimui pasirinkti tradicinę ir iki skausmo pažįstamą struktūrą. Režisierius renkasi netikėtą perspektyvą – gilinasi į personažo išgyvenimus, atsisakydamas pernelyg detalaus įvykių atpasakojimo, todėl net jei su „Beach Boys“ istorija nesusipažinusiems žiūrovams kartkartėmis gali pritrūkti platesnio konteksto, nepajusti susižavėjimo, artumo ar atjautos pagrindiniam personažui būtų sunku.
Drauge su įsimenančiu garso dizainu ir puikia aktorių vaidyba (B.Vilsoną vaidina Paulas Dano ir Johnas Cusackas) filmas „Meilė ir malonė“ kuria įtaigios ir maloniai susižiūrinčios dramos įspūdį.
Vienas garsiausių šiuolaikinių rusų režisierių Aleksandras Sokurovas „Frankofonijoje“ kalba apie meną, istoriją ir galią, o šiai užduočiai pasitelkia tiek archyvinius kadrus, tiek vaidybinio kino formas. Klaidžiodamas po Paryžių ir Luvro meno muziejų, A.Sokurovas daugiausia dėmesio skiria Luvro vadovo Jacqueso Jaujard’o ir Reino grafo Franziskaus Wolffo Metternicho santykiams Antrojo pasaulinio karo metu. Priešingose barikadų pusėse buvę kolegos kovojo dėl to paties tikslo – meno kūrinių, o kartu ir žmonijos istorijos bei minties išsaugojimo.
Šią istoriją A.Sokurovas siekia pasakoti ne atpainiodamas žmonijos istorijos siūlus, bet juos dar labiau supindamas ir supoetindamas.
Filme, glaudžiai susisiejančiame su ankstesne režisieriaus juosta „Rusų arka“, kurioje buvo pasakojama apie „Ermitažo“ muziejų Sankt Peterburge, aiškiai justi paties kūrėjo susižavėjimas pasirinktu objektu, tačiau šią istoriją jis siekia pasakoti ne atpainiodamas žmonijos istorijos siūlus, bet juos dar labiau supindamas ir supoetindamas. A.Sokurovas, pavyzdžiui, visai be reikalo retoriškai klausia, kodėl Europos tradicijoje tiek daug portretų, o islame jų nėra – atsakymas tiek į šį, tiek į dalį kitų filme užduodamų klausimų yra seniai žinomas, tačiau autorius vietoje jų renkasi istorijos mistifikaciją.
Nuolatinis kino formų ir žanrų pynimas šiuokart taip pat atrodo ganėtinai dirbtinas – tai ypač išryškėja Luvre pasirodžius Napoleono personažui bei Eugène Delacroix paveikslo „Laisvė, vedanti tautą“ reprezentacijai, egzaltuotai skanduojančiai Prancūzijos revoliucijos šūkį. Pats režisierius taip pat yra aktyvus filmo dalyvis – jis veda žiūrovą per istoriją, kalbina savo personažus, samprotauja apie meno ir istorijos santykį, tačiau perdėm rimti ir saviironijos stokojantys užkadriniai komentarai labiau primena televizinį istorinį filmą, o ne autorinio kino darbą.
Tunisas po revoliucijos. Čia gyvenantis intravertiškas Hedis dirba „Peugeot“ pardavimų vadybininku ir netrukus ves moterį, kurią jam išrinko mama. Nei asmeninis, nei profesinis gyvenimas Hedžiui neteikia džiaugsmo, tačiau netikėtai sutikta žavioji Rim priverčia iš naujo įvertinti savo sprendimus. Meistriškai Hedį suvaidinęs Majd Mastoura šių metų Berlyno kino festivalyje buvo pripažintas geriausiu aktoriumi.
„Hedis“ pasakoja apie jauno žmogaus nesugebėjimą pasirinkti ir įsipareigoti. Kartu šis filmas – ir šalies, užkluptos epochų ir kultūrų krykžkelėje, portretas.
„Hedis“ pasakoja apie jauno žmogaus nesugebėjimą pasirinkti ir įsipareigoti. Kartu šis filmas – ir šalies, užkluptos epochų ir kultūrų krykžkelėje, portretas. Hedis viename pokalbyje su Rim taip pat prisimena revoliuciją – po jos, rodos, kažkas tvyrojo ore, atrodė, tarsi tunisiečiai vieni kitus būtų pamilę per naktį. Hedis ilgisi šio laiko, laisvės ir revoliucijos dvelksmo, todėl mėgina ryžtis pokyčiams – iš tylaus ir kuklaus vyro jis tampa dinamišku herojumi.
„Hedis“ seka realistine tradicija – filme neskubinamas laikas, vengiant tylos pauzių dirbtinai nekuriami dialogai. Tarp dviejų miestų gyvenantis Hedis sulig kiekviena savo kelione žiūrovams suteikia galimybę atsikvėpti nuo tylaus, tačiau intensyvaus dramaturginio vyksmo, kuris, net jei ir yra nuspėjamas, negalėtų būti apkaltintas sekimu šablonais.
Islandų režisierius Benediktas Erlingssonas, Lietuvos žiūrovams jau pažįstamas iš filmo „Apie arklius ir žmones“, šįkart kuria praėjusio šimtmečio cirko portretą. Pasitelkdamas unikalią medžiagą iš Šefildo universiteto nacionalinio archyvo, režisierius pasakoja apie keisčiausius ir azartiškiausius akrobatų skrydžius, įdomiausius klounų pokštus ir liūdnas praėjusio amžiaus realijas – žiaurius triukus su gyvūnais ir mažamečių pasirodymus.
Filmas ilgainiui ima panašėti į vieną ilgą „Sigur Ros“ klipą.
Filmui, kuriame nėra dialogų, muziką, drauge su kompozitoriumi Hilmaru Örnu Hilmarssonu, kūrė kultinės grupės „Sigur Ros“ nariai Georgas Holmas ir Orri Pállas Dýrasonas, todėl bežiūrint 77 min. trukmės menkai testruktūruotą, tematiškai suskirstytą archyvinę medžiagą, besiremiančia paties cirko struktūra (artistai atvažiuoja į miestą, statosi palapinę, žiūrovai renkasi, prasideda pasirodymai), filmas ilgainiui ima panašėti į vieną ilgą „Sigur Ros“ klipą.
Tačiau kitaip, veikiausiai, ir negalėjo būti – mat nors „Viskas dėl šou“ yra įdomus istorinis dokumentas, jis vargiai sulimpa į savarankišką kino pasakojimą, išlipantį iš „Youtube“ videoklipo rėmų. Filmo negelbėja nei nuspėjamos metaforos (pavyzdžiui, žiūrovus linksminantis klounas montuojamas su savo kolega, po pasirodymo laikančiu butelį rankoje), nei žiūrovui suteikiama absoliuti interpretacijos laisvė.
Kolumbijos režisieriaus Ciro Guerra’os filosofinė odisėja pasakoja apie dviejų mokslininkų ekspedicijas Amazonijoje ir jų susidūrimą su šamanu Karamakate, paskutiniuoju sunaikintos genties atstovu. Įtariai į baltuosius žiūrintis Karamakate savų motyvų vedamas imasi padėti mokslininkams ir leidžiasi į dvi 40-ies metų atstumu įvykusias keliones.
„Gyvatės apkabinime“ režisierius imasi kalbėti apie kultūrų ir civilizacijų sąlytį, destrukciją, kolonizaciją, istorinę atmintį. Kartu tai – meditatyvus pamąstymas apie žmogaus prigimtį ir žmogų tarp žmonių.
Juodai baltas filmas visų pirma keri savo vizualiniais sprendimais – subtilūs, niuansuoti tonai „paskandina“ mažą žmogų džiunglių didybėje, o išraiškingas tekstūrų žaismas priartina laukinės gamtos pasaulį.
Juodai baltas filmas visų pirma keri savo vizualiniais sprendimais – subtilūs, niuansuoti tonai „paskandina“ mažą žmogų džiunglių didybėje, o išraiškingas tekstūrų žaismas priartina laukinės gamtos pasaulį. Režisierius taip pat meistriškai pina siužetines linijas, nesilaikydamas kino pasakojimo konvencijų ir tradicinių dramaturgijos modelių. Nors „Gyvatės apkabinimui“ būtų galima prikišti iš bendro estetinio tono iškrentantį sapno epizodą, kinematografiškas ir antropologiškas C.Guerra’os žvilgsnis į praėjusio šimtmečio Amazoniją neabejotinai yra vertas žiūrovų dėmesio.
Lenkų režisierius ir scenarijaus autorius Tomaszas Wasilewskis filme „Jungtinės meilės valsijos“, kuris laimėjo „Sidabrinį lokį“ už geriausią scenarijų šių metų Berlyno kino festivalyje, pasakoja keturių moterų istorijas 1990-aisias. Agata jaučiasi nemylima savo pačios vyro ir bando rasti laimę kito glėbyje, vyresnio amžiaus Renata žavisi kaimyne Mažena, vis dar gyvenančia kadaise laimėto grožio konkurso nuotaikomis, o mokyklos direktorė Iza yra beviltiškai įsimylėjusi žmoną neseniai palaidojusį gydytoją.
T.Wasilewskio filmas šaltas – tiek koloritu, tiek prigesintomis, santūriomis, į paviršių retai teprasiveržiančiomis emocijomis.
T.Wasilewskio filmas šaltas – tiek koloritu, tiek prigesintomis, santūriomis, į paviršių retai teprasiveržiančiomis emocijomis. Režisierius, rodos, sąmoningai didina distanciją tarp personažų ir žiūrovų. Į herojų išgyvenimus čia žiūrima tarytum iš tolo, nebandant dirbtinai spekuliuoti emocijomis, tačiau šis režisieriaus siekis iššaukia kitą įspūdį – nei vienos moters istorija, nors ir išraiškinga bei puikiai suvaidinta, žiūrovo pakankamai nesujaudina, o filmas ima atrodyti tarsi negyvas.
Žiūrint „Jungtines meilės valstijas“ sunku neatkreipti dėmesio ir į nelabai sėkmingus režisieriaus bandymus išlaikyti pusiausvyrą tarp visų keturių istorijų. Siužetinių linijų jungtys matyti plika akimi, o skirtinga kiekvienos istorijos trukmė bei režisieriaus skiriamas dėmesys kuria netolygaus ir „sulopyto“ filmo įspūdį.
Prancūzų režisierės Luciles Hadžihalilović po vienuolikos metų pertraukos sukurtas ilgametražis filmas „Evoliucija“ pasakoja apie atokią salą, kurioje gyvena tik moterys ir maži berniukai. Dešimtmečiui Nicolas jūros dugne netikėtai radus vaiko kūną, ima aiškėti košmariškos salos paslaptys.
Varginančiai lėta ir save kartojanti istorija, turėjusi kalbėti apie lyčių santykius ir žmogaus ateitį šiame pasaulyje, pamiršta tiek personažą, tiek žiūrovą, taip ir nesukurdama jokio jų tarpusavio santykio.
Herberto George’o Wellso romanu „Daktaro Moro sala“ paremtas filmas pribloškia kameros darbu – čia kuriamas mistiškas, tapybiškas pasaulis prikausto žiūrovo žvigsnį ir panardina į švelniai bauginančią atmosferą. Tačiau be puikios „pakuotės“ – vizualinės išraiškos – filmas vargu, ar turi kuo pasigirti. Varginančiai lėta ir save kartojanti istorija, turėjusi kalbėti apie lyčių santykius ir žmogaus ateitį šiame pasaulyje, pamiršta tiek personažą, tiek žiūrovą, taip ir nesukurdama jokio jų tarpusavio santykio.
Tikra istorija paremtas režisierių Petro Kazdo ir Tomášo Weinrebo filmas „Aš, Olga Hepnarova“ pasakoja apie jauną merginą – vienišą, pavargusią, nepritampančią visuomenėje. Nuolatinės pastangos gyventi „normalų“ gyvenimą visiškai sujaukia Olgos protą ir ji ryžtasi siaubingam kerštui.
Emocinio pamato trūkumas justi – herojės istorija rodosi perdėm tolima ir šalta.
Minimalistinio juodai balto filmo vyksmas neskubrus ir tolygus – žiūrovai Olgos gyvenimą iki lemtingojo įvykio stebi keletą metų, taip galėdami susipažinti su vis augančia personažės desperacija. Tačiau patikėti, rodos, vykusiu režisierių sprendimu trukdo kiek statiška ir manieringa lenkų aktorės Michalinos Olszanskos vaidyba, suplokštinanti sudėtingą O.Hepnarovos portretą.
Režisieriai taip pat atsisako bet kokių spekuliacijų, nagrinėjant personažės pasirinkimo motyvus – žiūrovui pateikiami tik faktai, išlikusi archyvinė medžiaga (pvz. O.Hepnarovos atsisveikinimo laiškas), tačiau ne gilesnė ar laisvesnė interpretacija. Nors šis filmo autorių žingsnis yra sveikintinas, emocinio pamato trūkumas vis dėlto justi – herojės istorija rodosi perdėm tolima ir šalta.
