Bene aklavietė – džiaugsmingo tokios pat sukakties kinematografinio minėjimo dar teks luktelėti.
Tenka, tačiau neilgai. Pražydusiame „Kino pavasaryje“ debiutuoja paprastai parašyta sveikinimo atvirutė, skirta šimtametei Lietuvai ir jos žmonėms – režisierės Editos Kabaraitės dokumentinė kino juosta „100 metų kartu“. Tikras, gyvas, sentimentalus – taip būtų galima apibūdinti filmą, nepretenduojantį į sintetinę dramą ar atšipusio humoro apybraižą. Itin organiška, komiškas ir jautrias patirtis natūraliai apjungianti dokumentika iškristalizuoja elementarią, tačiau pamatinę ne tik kino juostos, bet ir gyvenimo esmę. Filmo režisierė neatsitiktinai cituoja Friedrichą Nietzschę – „Kiek daug reikia žmogui sukaupti, kad suprastų, kiek nedaug jam reikia.“ Reikia išties nedaug. Reikia ne suvenyrinės pompastikos ir butaforijų, o tikrų herojų. Visa kita kalba jų lūpomis.
„100 metų kartu“ – kiek daugiau nei valandą trunkantis autentiškas Lietuvos istorijos ir asmeninių patirčių liudijimas, kurio šaltinis – ne dulkėti vadovėlių puslapiai, o Valstybės bendraamžiai – čia gyvenantys šimtamečiai. Pamenu, prieš keletą mėnesių iš 91-erių promočiutės išgirdau, kad kadaise Širvintose ji susidūrė su skrybėle pasipuošusiu Antanu Smetona. Sutrikau. Buvau priverstas gerokai pakrutinti vaizduotę, kad deramai suvokčiau, jog greta sėdintis žmogus iš tiesų regėjo personą, kuri mano galvoje yra tik mokytojų ir knygų sukurta projekcija. Lietuvos senoliai, kurių dalis gimė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą (ir Klaipėdoje matė Adolfą Hitlerį), yra ne tik gyvoji permainingą mūsų šalies etapą žyminti istorija, bet ir savotiškas mediumas, jungiantis „ten“ ir „čia“, „tada“ ir „dabar“.
Personažų lūpose, akyse ir raukšlėse – žemėn smingantys degantys lėktuvai, politiniai perversmai, viena kitą keičiančios okupacijos ir jas sekantys stingdantys karo nusikaltimai, trėmimai bei represijos. Iki paskutinio ryto žemėje lydėsiantys skauduliai. Žaizdos, taip ir nepajėgusios iš šimtamečių atimti tyro gyvenimo džiaugsmo.
Tačiau Lietuvos bendraamžių optimizmas keri: 102-ejų Aleksandras draugiškai priekaištauja 96-erių žmonai Zuzanai, su kuria gyvena jau 70 metų, kad ši jį pasendino pusmečiu. Po kelių akimirkų senolis žaismingai klausia: „Gal vykstame į Ispaniją skinti braškių?“. Aleksandro bendraamžis Antanas pasakoja kadaise nutikusią kuriozišką istoriją – gydytojas, nepritekliaus metais neturėjęs popieriaus, vaistų receptą užrašė ant ligonio namų durų – namiškiams teko vykti pas vaistininką su nuo vyrių nukelta medžio plokšte.
Tačiau filme – ne vien pozityvumo pliūpsniai. Filmo pradžioje įvardintos daugeliui puikiai pažįstamos ir dėl to nebešokiruojančios nacionalinės tragedijos pamažu transformuojamos į skaudžias asmenines herojų patirtis. Palaidoti vaikai, prarasti mylimieji, tremtis – „100 metų kartu“ pagrindiniai veikėjai nosinaitėmis šluostosi akis, o dar prieš kelias akimirkas kino teatre plačiai besišypsoję žiūrovai ima nervingai kandžioti lūpas. Šis natūralus jausmų konvejeris neleidžia stagnuoti nei filmui, nei jo auditorijai.
Tenka pridurti, kad liūdesį kelia ne tik minėti personažų gyvenimų rėžiai, bet ir nūdienos problematika. Nemažą dalį dokumentinėje juostoje vaizduojamų Lietuvos bendraamžių supa jais besirūpinančių artimųjų būrys; senoliai – it pastarąjį vienijantis giminės obeliskas. Tačiau realybė ne visada identiška. Šalyje gausu socialinę atskirtį ir izoliaciją išgyvenančių vienišų senjorų. Jų istorijų nefiksuoja nei vaizdo kameros, nei draugai ar artimi žmonės – pastarųjų paprasčiausiai nėra. Tiesa, ydinga situacija rūpi tiek filmo kūrybinei komandai, formuojančiai modernų ir orų senatvės veidą, tiek projekto „100 metų kartu“ iniciatoriui Mariui Čiuželiui, įkūrusiam nemokamą, rūpestį ir pokalbį garbaus amžiaus žmonėms siūlančią „Sidabrinę liniją“, kurioje 2017-aisiais gimė beveik pusantro tūkstančio telefoninių dialogų.
Sunku vertinti techninę filmo pusę. Tiksliau – to daryti paprasčiausiai nesinori, nes „100 metų kartu“ nėra ją narstyti kviečianti sudėtingos formos ir preciziško scenarijaus kombinacija – filmo pamatas glūdi visai ne čia. Kinematografiškai tai gana elementari, iš 18 valandų trukmės medžiagos sudėliota 63 min. dokumentika ir jos siužetui diriguojantys pašnekovai.
Tuo tarpu instrumentinis, specialiai filmui gyvos grupės įrašytas garso takelis reikiamu momentu efektyviai pastiprina vieną ar kitą emociją, tačiau, neslėpsiu, pernelyg neįsimena – vis tik filme dominuoja ne muzikiniai intarpai, o senolių istorijos.
Bene vienintelė peržiūros metu mintyse įsižiebusi kontroversija – žandus žnaibyti mėgstančios tetos tonu senoliui užduodamas klausimas: „Tai ar mylėjote savo žmoną?“. Pastarasis verčia jaustis nejaukiai – norisi ironiškai šūktelėti „Tai ne, nemylėjo!“. Kita vertus, tiek klausimo formuluotės, tiek būtent tokio jo skambesio motyvai – suprantami ir pateisinami. Iš pažiūros gana primityvi apklausa – tarsi jungiklis, atveriantis sentimentaliausias šimtamečių atminties kerteles.
„100 metų kartu“ – tai unikalios gyvąja istorija grįstos pamokos kiekvienam iš mūsų: apie tikrąjį patriotizmą (pasak senolių – gyvename geriausiais Lietuvos laikais); meilę sau, savo šaliai bei aplinkiniams; paprastume slypintį žavesį.
Prieš akis šmėžuoja pirmasis filmo kadras – dronu fiksuojamas šiltų spalvų glostomas ąžuolas. Tvirtas, nepajudinamas, apsuptas prie jo kamieno gulančių laukų – it visa ko centre stūksantis simbolis ir didingas monolitas. Taip ir mūsų senoliai – išdidūs, orūs, bet tuo pačiu ir vaikiškai tyri – prie kojų glaudžiantys ne tik artimuosius, bet ir visą tautą.
