Lietuvių filmų premjerų aptarimą norėtųsi pradėti nuo dokumentiniame filme „Šarūnas Bartas: kur aš esu šiandien“ ištariamos režisieriaus Š.Barto frazės, jog kalboje mes teturime apie 20 žodžių, kuriais galime išreikšti savo jausmus. Iš tiesų jų yra kur kas daugiau, tačiau žiūrint programos filmus šmėstelėjo mintis, jog kai kurie lietuvių kino režisieriai, veikiausiai, šventai tiki šia mintimi ir ja vadovaujasi savo kūryboje.
Dailėje egzistuoja „lokalios spalvos“ terminas, reiškiantis tikrąją, gryną daikto spalvą, nepakeistą apšvietimo ar krentančių šešėlių. Štai tokiomis lokaliomis spalvomis, izoliuotomis nuo visų įmanomų išorinių įtakų, lietuvių režisieriai neretai mėgina kalbėti apie realybę – nesvarbu, tikrą ar išgalvotą. Todėl jų filmuose liūdesys yra lūdnas, absurdas absurdiškas, o poezija, žinoma, poetiška.
Lietuvių režisierių filmuose liūdesys yra lūdnas, absurdas absurdiškas, o poezija, žinoma, poetiška.
Jono Trukano darbą „Žmogus Vielabraukis“ būtų galima laikyti savotiška luditų judėjimo interpretacija. Senuosius troleibusus Vilniaus troleibusų parke žadama pakeisti bepilotėmis transporto priemonėmis, o tai reiškia etatų mažinimą. Vienas mechanikas, vėliau praminsimas Žmogumi Vielabraukiu, imasi kovoti su naujomis technologijomis ir pažanga.
Tai – absurdo komedija, todėl filmo autoriai nusprendžia savo kūrinį palikti galinėtis su, rodos, tik iš dalies sukurtomis distopinio ir absurdiško pasaulio realijomis, per daug nekreipiant dėmesio nei į dramaturginį augimą, nei į aktorių darbą, nei į pačią filmo ištarmę. Absurdas čia neturi taisyklių, tai – mėgėjiškų vizualinių sprendimų ir fragmentiškų dialogų kratinys, kurį vainikuoja žiūrovų gūžčiojimas pečiais, mėginant suprasti personažų motyvaciją. Pats filmas, turintis pradžią ir dėstymą, sulig juo ir pasibaigia, taip veikiau primindamas iki galo neįgyvendintą etiudą. Išties, savotiškai absurdiška.
„Šarūnas Bartas: kur aš esu šiandien“ yra filosofinė esė, todėl šiame filme kalbama ir rūkoma, rūkoma ir kalbama. Tačiau nereiktų apsigauti – tai anaiptol nėra pokalbis su žiūrovu.
Jau minėtame šešių autorių (Šarūno Barto, Jurgos Dikčiuvienės, Eitvydo Doškaus, Gintarės Sokelytės, Jurgio Matulevičiaus ir Jurgio Žymančiaus) filme „Šarūnas Bartas: kur aš esu šiandien“, kuris buvo sukurtas neseniai Paryžiaus „Pompidou“ modernaus meno muziejaus organizuotai Š.Barto darbų retrospektyvai, režisierius kalba apie gyvenimo prasmę, meną ir žmoniją, o jo samprotavimai jungiami su archyviniais kadrais iš jo paties filmų filmavimų. Viskas taip elementaru, kad gal net neverta apie tai kalbėti, sako režisierius, o po šios frazės sunku nepastebėti sąsajų su paskutiniuoju autoriaus filmu „Ramybė mūsų sapnuose“, kuriame Š.Bartas, pats vaidindamas pagrindinį vaidmenį, tampa tarytum kelrode žvaigžde, neklystančiu ir aukščiau kitų iškylančiu herojumi.
„Šarūnas Bartas: kur aš esu šiandien“ yra filosofinė esė, todėl šiame filme kalbama ir rūkoma, rūkoma ir kalbama. Tačiau nereiktų apsigauti – tai anaiptol nėra pokalbis su žiūrovu. Šis filmas – gilaus ir mąslaus didžio menininko portretas, kuriamas per jo monologą bei bandymą rasti atsakymus į didžiuosius gyvenimo klausimus. Filmo autoriams šios paieškos, matyt, atrodo visai sėkmingos.
Režisierė Albina Griniūtė savo debiutiniame dokumentiniame ilgametražiame filme „Ateljė „Rojaus drabužiai“ pasakoja apie vieną Suomijos salą, kurioje, priklausomai nuo metų laiko, gyvena iki 13 gyventojų. Gyvenimas čia teka ramia vaga, be didesnių dramų ir rūpesčių, o visa kaimelio bendruomenė yra tarsi viena šeima.
Didžiausias A.Griniūtės filmo minusas – personažo nebuvimas ar net, atrodytų, demonstratyvus atsisakymas jo ieškoti.
Didžiausias A.Griniūtės filmo minusas – personažo nebuvimas ar net, atrodytų, demonstratyvus atsisakymas jo ieškoti. Nors kūrinyje pasakojama apie penkis salos gyventojus, nei vienas jų nepritraukia žiūrovo ir kameros žvilgsnio, o fragmentiškos istorijos, pabirusios tarp per ilgų, dirbtinai vizualiai supoetintų scenų, nekuria nei žmonių, nei vietos portreto. Kartkartėmis atsirandantys smulkūs kinematografiški epizodai (pvz. liežuvį rodanti mergaitė) „Ateljė „Rojaus drabužiams“ suteikia gyvumo, tačiau kartu rodosi pasiskolinti iš kitos nuotaikos ir tono darbo.
Filmo autorių pabrėžiamą kino poetiką kuria lėtas vyksmas bei išraiškingas kameros darbas. Juodai baltas filmas, priešingai nei tikėtųsi žiūrovai, nekuria tradicinės subtilių tonų estetikos. „Ateljė „Rojaus drabužiuose“ išryškinama šviesa, tačiau švelnios bei nuosaikios nuotaikos filmui pasirinkta ryškių šviesių dėmių bei tamsių šešėlių vizualika neatrodo kaip pagrįstas estetinis sprendimas.
Šalto kolorito, faktūriškas lėlinės animacijos filmas „Nuopuolis“ 6 minutėse, atrodo, mėgina sutalpinti per daug – ir mitologijos nuotrupas, ir gamtos stichijos grožį, ir savarankišką pasakojimą.
Programoje buvo pristatyti ir du animaciniai filmai – Johano ir Urtės Oettingerių „Nuopuolis“ bei Nathano Jurevičiaus „Virsmas“. Šalto kolorito, faktūriškas lėlinės animacijos filmas „Nuopuolis“ 6 minutėse, atrodo, mėgina sutalpinti per daug – ir mitologijos nuotrupas, ir gamtos stichijos grožį, ir savarankišką pasakojimą, pernelyg greitai prabėgantį pro žiūrovo akis. Nathano Jurevičiaus „Virsmas“, priešingai, istoriją supaprastina iki minimumo, didžiausią dėmesį skirdamas spalvingai ir magiškai filmo estetikai, taip sukurdamas kur kas organiškesnio darbo įspūdį. Tiesa, derėtų atkreipti dėmesį ir į tai, jog filmas yra orientuotas į mažuosius žiūrovus.
Didžiausių liaupsių šioje programoje nusipelno dokumentinis Lino Mikutos filmas „Šaltos ausys“, pasakojantis apie tėvo ir jau suaugusio kurčio sūnaus rutiną vienkiemyje. Vyrai sunkiai vienas kitą supranta, o kiekvienas bandymas išspręsti paprastas gyvenimiškas situacijas virsta audringu konfliktu.
Šis filmas – tai dviejų žmonių nesusikalbėjimo, nesupratimo, vienatvės drama, tačiau režisierius joje randa ir humoro, ir skausmo, ir savigailos prieskonių. Jautrus L.Mikutos žvilgsnis personažus pristato ne kaip kitos socialinės klasės ar kultūros tipažus, bet kaip labai artimus ir žmogiškus herojus. Meistriškai gamtą fiksuojanti kamera žiūrovui suteikia atokvėpį nuo nesibaigiančių vyrų konfliktų, o kaimo rutina – nepoetizuojama, tačiau ir nesuvulgarinta – čia intymi, net jei ir nepažįstama.
Studentų filmų konkursinėje programoje šiemet pristatomi šeši ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje studijuojančių lietuvių darbai. Skirtingų žanrų, temų, o iš dalies net ir kultūrų filmai susiduria su panašiomis dramaturginės plėtotės problemomis.
Marijos Stonytės dokumentinis filmas „Kalnai kalnai“ pasakoja apie keliautoją Laimą Armalienę ir paskutiniąją jos organizuotą kelionę – trijų dienų stovyklą moksleiviams. Puikiai kino kalbą valdanti ir žiūrovo dėmesį gebanti sukoncentruoti M.Stonytė, galbūt dėl to, jog filmo istorija griežtai apibrėžta laike, šįkart imasi režisuoti daugiau nei reiktų.
Puikiai kino kalbą valdanti ir žiūrovo dėmesį gebanti sukoncentruoti M.Stonytė, galbūt dėl to, jog filmo istorija griežtai apibrėžta laike, šįkart imasi režisuoti daugiau nei reiktų.
Centruotame kadre žiūrovas mato visu ūgiu filmuojamą muziejaus gidą, perdėm raiškiai pasakojantį apie ką tik įvykusią ekskursiją. Gaila, tačiau šis epizodas nėra atsitiktinis – filmo autoriai panašia maniera nuolat filmuoja ekskursijos dalyvius, bandančius pasidalinti savo dienos įspūdžiais. Šis sprendimas atrodo dirbtinas ir surežisuotas (nors jį ir būtų galima pateisinti kaip stilistinę priemonę) bei priverčia kelti klausimą apie režisierės ir jos personažų santykį.
Vienas didžiausių dokumentinio kino stebuklų – rasti ir užfiksuoti tas kasdienio gyvenimo akimirkas, kurios kitu atveju prabėgtų net nepastebėtos. Nuostabu rasti komišką epizodą ir atskleisti žaismingą personažo charakterio pusę, tačiau visai kas kita yra tiesiogine to žodžio prasme išstatyti herojų pajuokai, mat nuolatinis „atsiskaitinėjimas“ kamerai, o ne bendradarbiavimu ir nuoširdžiu bendravimu grįstas kūrybinės komandos bei filmo personažų santykis, kuria būtent tokį įspūdį.
Nors režisierius aiškiai (gal kartais net per daug) įvardija Adamo jausmus tiek girtuokliavusiai motinai, tiek savo kūną pardavinėjusiam draugui, ši filme plėtojama santykių paralelė rodosi neišbaigta ir kiek supaprastinta.
Nepasiteisina ir režisieriaus Karolio Andriulio sprendimas filme „Paradisa“ realybę, pagrindinio herojaus Adamo skambutį mamai, pinti su jo prisiminimais – neseniai įvykusiu išsiskyrimu su savo vaikinu. Nors režisierius aiškiai (gal kartais net per daug) įvardija Adamo jausmus tiek girtuokliavusiai motinai, tiek savo kūną pardavinėjusiam draugui, ši filme plėtojama santykių paralelė rodosi neišbaigta ir kiek supaprastinta. Žiūrovo dėmesį taip pat turėtų atkreipti ir stilistinis nevienodumas – pabrėžtinai dirbtinė aktorių vaidyba, rodos, prasilenkia su stilizuotais viešbučio interjerų kadrais, turinčiais kurti filmo atmosferą.
Vieninteliam programos animaciniam filmui – Giedrės Narušytės Boots „Šaltiems šaltiniams“ – daug dėmesio skirti negaliu dėl labai paprastos priežasties: kūrinio naratyvą ir žinutę supratau tik perskaičiusi filmo aprašymą „Kino pavasario“ kataloge. Turtingos ir išraiškingos formos filmas, deja, mano atmintyje išliko tik kaip vizualinis, o ne dramaturginis kūrinys. Tiesa, tai nebūtų problema, jei siužetiškumo būtų išvis atsisakyta, tačiau autorių pateiktas filmo aprašymas suponuoja kitaip.
Irmos Pužauskaitės filmo „Rytais“ pradžia džiugina puikia aktorių vaidyba ir gyva filmo tėkme. Personažų charakteriai plėtojami nuosekliai, o anglakalbis filmas stebina gyvais dialogais. Šiame tekste atskleisti pagrindinį filmo dramaturginį lūžį būtų nuodėmė, tačiau būtent čia ir slypi didžiausia kūrinio problema – siužetinis posūkis toks nuspėjamas ir taip banaliai įgyvendinamas, jog nustelbia visus prieš tai paminėtus filmo pliusus. Sulig šia scena susiduriama ir su dar viena bėda – pakankamai neišplėtota ir pernelyg aptakia personažų veiksmų motyvacija.
Simonos Ruočkutės „Roneta“ pasakoja apie observatorijoje dirbantį mokslininką, metų metus laukiantį signalo iš kosmoso. Vieną vakarą jis sutinka moterį, su kuria, anot filmo aprašymo, mokslininką sieja ypatingas ryšys. Norisi pagirti režisierę už filmo atmosferiškumą, tačiau pernelyg punktyriškas siužetas neleidžia patikėti nei ypatingu vyro ir moters ryšiu, nei filmo scenas vienijančios temos egzistavimu, nors ji, neabejoju, yra, nes šis filmas yra literatūros kūrinio ekranizacija.
Kaip ir ankstesniame režisierės darbe „Plaukikė“, didžiausia problema G.Urbonaitės filme tampa neįtikinantys, surambėję dialogai.
Režisierės Gabrielės Urbonaitės filmas „Namo“ pasakoja apie jauną aktorę iš Holivudo sugrįžtančią į gimtąjį Vilnių. Čia viskas pasikeitę, o merginos, rodos, niekas nebelaukia. G.Urbonaitė jau ne pirmą kartą gilinasi į jauno žmogaus pasaulį ir jo problemas – šįkart pasirinkta tema rodosi artima ir pačiai užsienyje studijuojančiai režisierei. Tai justi žiūrovams, patikintiems filmo nuoširdumu.
Kaip ir ankstesniame režisierės darbe „Plaukikė“, didžiausia problema G.Urbonaitės filme tampa neįtikinantys, surambėję dialogai, nors šįkart jie skamba kiek natūraliau ir žaismingiau. Filmui „Namo“ vis dėlto pritrūksta gyvybės – aktoriai kartkartėmis susikaustę, o merginos ir jos mamos bei draugų santykiai atrodo daugiau sugalvoti, nei išjausti. Nepaisant intravertiškų personažų charakterių, sunku patikėti, jog šitiek laiko savo dukros nemačiusi motina atidariusi namų duris lakoniškai tepaklaustų „Kaip tu?“, pastebėtų nusirėžtus plaukus, o tik tada susizgribtų sveikintis.
Tačiau svarbu pabrėžti, jog G.Urbonaitė filme „Namo“ pasitiki savo žiūrovu ir nesistengia žodžiais perpasakoti to, kas jau papasakota vaizdu – tai padaryti pavyko vos keliems programos filmams. Todėl net jei žiūrovas kartais pasiklysta, sudvejoja ar suklūsta, tikiu, kad šį filmo autorių išreikštą pasitikėjimą bei dialogą įvertina.
