Ilgai nesimatę draugai susitinka atsisveikinti – Chulianui diagnozuota paskutinė vėžio stadija, vilties pagyti nebėra, todėl jis nusprendžia atsisakyti tolesnio chemoterapijos kurso. Jam belieka sutvarkyti reikalus: išdalyti nuosavybę, suorganizuoti savo paties laidotuves ir rasti, kas pasirūpintų šunimi Trumanu.
Melancholiškas ir šmaikštus ispanų režisieriaus Cesco Gay „Trumanas“ keliauja seniai išmintais takais – žiūrovams jau 10-ąją filmo minutę būtų ganėtinai nesunku atspėti pagrindinius dramaturginius akcentus ar kūrinio pabaigą.
Sentimentali drama apie tikrą draugystę žiūrovo emocijomis manipuliuoja nuo pirmos iki paskutinės minutės.
Tačiau kino kalbos ir dramaturgijos naujovių demonstratyviai neieškantis „Trumanas“ paperka šiltais ir nuoširdžiais personažais bei gyvais dialogais, kurių nuotrupos, pavyzdžiui, frazė „kiekvienas miršta taip gerai, kaip gali“, veikiausiai dar ilgai išliks žiūrovų atmintyje.
Sako, tai filmas, po kurio visi verkia. Sunku nepastebėti, kokiais mechanizmais režisierius spaudžia iš žiūrovų ašaras – sentimentali drama apie tikrą draugystę (ir dar su gyvūnu!) žiūrovo emocijomis manipuliuoja nuo pirmos iki paskutinės minutės, tačiau tenka pripažinti, jog tai daro kaip reta profesionaliai.
Režisierius žiūrovą švelniai provokuoja lėtai žaisdamas jo kantrybe – filmo tėkmė nuosaiki, o kameros žvilgsnis beveik dokumentalus.
Philipe Lessage filmas „Demonai” pasakoja apie dešimtmetį Feliksą, kuriam stingdančią baimę kelia beveik viskas – tiek tėvų barniai virtuvėje, tiek galimybė susirgti AIDS ar sutikti serijinį žudiką. Berniuko galvoje gyvenantys demonai, rodos, tyko už kiekvieno kampo.
Filme justi M.Hanekes įtaka, tačiau „Demonų“ nuotaika kur kas šviesesnė ir žaismingesnė. Režisierius žiūrovą švelniai provokuoja lėtai žaisdamas jo kantrybe – filmo tėkmė nuosaiki, o kameros žvilgsnis beveik dokumentalus. Režisierius seka Felikso kasdienybę, mažai kuo besiskiriančią nuo kitų dešimtmečių rutinos, o įtampą augina pamažu, sulig kiekviena diena vis aštriau drauge su personažu išgyvenant jo vidinį nerimą.
„Demonuose“ ypatingą vaidmenį suvaidina atmosferiškas garso takelis, atliepiantis plika akimi nematomus vidinius demonus, kurie kamuoja puikiai savo užduotis atlikusius jaunuosius aktorius.
Italų režisierius Pietro Marcello filme „Graži ir pamiršta“ pina dokumentiką ir fikciją, pasakodamas apie Pulčinelos ir veršiuko kelionę po gražią, tačiau pamirštą, prarastą ir apleistą Italiją. Kelionę į utopinį ramybės ir žmogiškumo uostą.
P.Marcello kuria pasakišką filmo atmosferą, tačiau čia gausu ir tikro gyvenimo realijų: ekologinių katastrofų, žiaurumo gyvūnams, nepakantumo vargšams. Į pasaulį režisierius mums leidžia pažvelgti iš kitos – veršiuko – perspektyvos. Realybę ne tik matome jo akimis, bet ir girdime gyvūno samprotavimus apie tai, koks yra ir koks turėtų būti žmonių gyvenimas.
P.Marcello per pusantros valandos bando sutalpinti smarkiai per daug leitmotyvų, taip paversdamas „Gražią ir pamirštą“ filmu „apie gyvenimą“ pačia blogiausia šių žodžių prasme.
P.Marcello per pusantros valandos bando sutalpinti smarkiai per daug leitmotyvų, taip paversdamas „Gražią ir pamirštą“ filmu „apie gyvenimą“ pačia blogiausia šių žodžių prasme. Tačiau užvis liūdniausia tai, jog režisieriaus kuriamas pasaulis yra skausmingai didaktiškas – skirtis tarp gėrio ir blogio čia daugiau nei akivaizdi, o autorius nevengia žmonių giminei paprasčiausiai „atskaityti“ moralų. Savo veržte besiveržiantį visažiniškumą filmas mėgina slėpti po vizualine skraiste ir nuolat kintančia forma, tačiau perdėm tiesmukos, į žiūrovo emocijas tiesiogiai nukreiptos metaforos kūrinio trūkumus ne paslepia, o tik dar labiau išryškina.
Kaip ir ankstesniuose filmuose, T.Lindholmas savo personažą sviedžia į patį įvykių sūkurį, be gailesčio kirsdamas ten, kur skaudžiausia.
Danų režisieriaus Tobiaso Lindholmo, žiūrovams pažįstamo iš Lietuvoje rodytų juostų „R“ ir „Užgrobimas“, naujausias filmas „Karas“ pasakoja apie karo Afganistane išskirtą šeimą – kol kariuomenės būrio vadas Klausas bando padėti vietiniams ir išsaugoti savo vyrų gyvybes, viena namuose palikta Marija prižiūri tris mažamečius vaikus.
Kaip ir ankstesniuose filmuose, T.Lindholmas savo personažą sviedžia į patį įvykių sūkurį, be gailesčio kirsdamas ten, kur skaudžiausia. Tačiau „Kare“ be milžiniškos nervinės įtampos ir dramatiškų, gyvybei pavojingų situacijų personažai susiduria ir su moraline dilema, tampančia gyvenimus laužančio, negailestingo karo metafora.
T.Lindholmo režisūra tipiškai skandinaviška – režisierius gilinasi į personažų vidinius išgyvenimus bei jų tarpusavio santykius, dramą palaipsniui augina, o ne „forsuoja”. Aiškių atsakymų, kaip ir vienos tiesos, čia nėra, todėl skirstymo į juoda ir balta atsisakantis „Karas“ kuria stiprios bei brandžios dramos įspūdį.
Marta ir Kašia yra seserys, tačiau, kaip vienoje scenoje sako pati Marta, atrodo, jog kažkuri iš jų yra įvaikinta – racionali ir intravertiška muilo operų žvaigždė Marta yra visai kitokia nei perdėm jautri, mokytoja dirbanti Kašia. Tačiau nepaisant skirtingų charakterių ir nuo vaikystės besitęsiančių nesutarimų, seserys susivienija, pašlijus tėvų sveikatai.
Lenkų režisierė Kinga Dębska sako, jog filmą „Mano dukterys karvės“ kūrė remdamasi savo asmenine patirtimi. Galbūt todėl nesunku patikėti lengvu ir komišku filmo tonu, kalbant tokiomis sudėtingomis ir sunkiasvorėmis temomis kaip mirtis, depresija ar neišsipildę lūkesčiai.
„Mano dukterys karvės“ yra labai paprastas ir žiūroviškas filmas, kuriame ašarų upeliai mainosi su nevalingais juoko protrūkiais.
„Mano dukterys karvės“ yra labai paprastas ir žiūroviškas filmas, kuriame ašarų upeliai mainosi su nevalingais juoko protrūkiais. Kūrinyje naudojama ganėtinai klasikinė struktūra, o filmo svorį kuria aktorių meistrystė, pateikianti plačią emocijų amplitudę. Kartu tai filmas, galintis tapti puikiu pavyzdžiu komercinį kiną siekiantiems kurti lietuvių režisieriams – pasirodo, humoras slypi ne tik naujųjų lietuvių gyvenimo realijose.
Režisierius, nesupažindindamas žiūrovų su klano aukomis, mėgina suprasti savo antiherojų motyvaciją, šeimoje patiriamą psichologinį smurtą, buką pinigų alkį.
Argentiniečių režisieriaus Pablo Trapero „Klanas“ pasakoja tikrais įvykiais paremtą istoriją, nukeliančią į Argentiną 9-ojo dešimtmečio pradžioje. Už pietų stalo džiugiai dienos įspūdžiais besidalijanti šeima girdi iš rūsio ataidinčius šūksnius ir raudas. Tačiau jiems tai įprasta. Šeima yra įkūrusi klaną, pragyvenantį iš žmonių grobimų ir išpirkos prašymų.
„Scorsesiškas“ P.Trapero filmas į klano įvykdytus nusikaltimus žvelgia iš vidaus, vieno iš sūnų, regbio komandos žaidėjo Alechandro akimis. Režisierius, nesupažindindamas žiūrovų su klano aukomis, mėgina suprasti savo antiherojų motyvaciją, šeimoje patiriamą psichologinį smurtą, buką pinigų alkį. „Klanas“ nemoralizuoja, aklai nekaltina ir nevirkdo.
Žmonių grobimus ir kankinimus paraleliai montuodamas su regbio treniruotėmis ir sekso scenomis, lydimomis nuotaikingo garso takelio, režisierius didina distanciją tarp filmo personažų ir žiūrovų – atsisakydamas juos paversti herojais, P.Trapero ne tik ironizuoja savo personažų deklaruojamas vertybes ir kilnius siekius, bet ir paverčia juos absurdiškomis figūromis.
Dvi seserys undinės – Auksinė ir Sidabrinė – atsiduria 80-ųjų Lenkijoje, akinančioje disco estetika ir neoninėmis šviesomis. Merginos pradeda dirbti naktiniame klube ir, žinoma, tampa sensacija, tačiau užkulisiuose verda kur kas didesnės aistros – meili ir žavi Sidabrinė įsimyli mirtingąjį žmogų, o iš padilbų į aplinkinius žvelgianti Auksinė mirtingus vyrus ima... valgyti.
Apmaudu, jog įspūdingą estetiką kuriantis filmas, rodos, visiškai neturi ką pasakyti.
„Šokių aikštelės dukterys“ yra miuziklas, kuriame be tradicinių dainų apie meilę ir ilgesį galima rasti ir kur kas keistesnių bei ekscentriškesnių numerių, galinčių sudominti trash estetika besižavinčius žiūrovus. Tačiau organiškas muzikinių intarpų įtraukimas į siužetinį vyksmą režisierei Agnieszkai Smoczyńskai tampa sudėtinga užduotimi – nemotyvuotas, kapotas muzikinių numerių įterpimas į naratyvo audinį sukuria „žagsinčio“ filmo įspūdį ir dar labiau suardo ir taip sunkiai į visumą besilipdantį filmo siužetą.
Apmaudu, jog įspūdingą estetiką kuriantis filmas, rodos, visiškai neturi ką pasakyti – į geras 15 min. telpanti istorija blankios ir vizionieriškumo stokojančios režisūros yra ištempiama iki nuobodžių, save be perstojo kartojančių 89 minučių, kurių neišgelbėja nei pusnuogės undinės, nei žaižaruojančios diskotekos spalvos.
Peteris iš Anglijos atvyksta į savo vestuves Lenkijoje, kurios bus iškeltos mylimosios Žanetos paveldėtuose senelio namuose. Šventės išvakarėse netikėtai radęs žmogaus palaikus, Peteris ima keistai jaustis, bet blogą nuojautą gena šalin. Tačiau įpusėjus vestuvių įkarščiui, nepastebėti, jog jaunikis elgiasi vis keisčiau, tampa nebeįmanoma, o peržiūrėjus filmą abejonių nekyla – jei kur nors ir rodosi demonai, tai tik siautulingose Rytų Europos vestuvėse. Su visu jų žavesiu ir juodžiausiomis nuodėmėmis.
Režisierius Marcinas Wrona meistriškai pina žanrus: santykių drama nejučiomis perauga į mistinį trilerį su komedijos elementais, o galiausiai tampa Lenkijos istorijos ir šiuolaikinės visuomenės metafora.
Režisierius Marcinas Wrona meistriškai pina žanrus: santykių drama nejučiomis perauga į mistinį trilerį su komedijos elementais, o galiausiai tampa Lenkijos istorijos ir šiuolaikinės visuomenės metafora. Atmosferiškas ir dinamiškas filmas tampa puikia plotme skleistis išraiškingiems personažų charakteriams – valdingam ir jaunikio nemėgstančiam jaunosios tėvui, nemačiomis taurelę išlenkiančiam gydytojui, griežtai prisiekinėjančiam, jog negeria, racionaliam ir nuo beprotiškų vestuvių svečių desperatiškai bandančiam pabėgti kunigui.
Aktoriniu darbu paremtas „Demonas“ minėtinas ir dėl vizualinių sprendimų – nykūs kaimo peizažai ir apsiblausę interjerai tampa dar vienu įtampos kūrimo įrankiu.
Rusų dokumentinio kino režisierius Vitalijus Manskis nusprendė kurti filmą apie Šiaurės Korėją, tačiau po daugiau nei dvejų metų derybų su vietos valdžia, autorius teturėjo vieną pasirinkimą – filmuoti valdžios parinktą „eilinę“ šeimą pagal iš anksto filmui parašytą scenarijų.
„Čia visad šviečia saulė“ yra unikalus dokumentas, leidžiantis prisiliesti prie, veikiausiai, uždariausias pasaulio valstybės realijų.
V.Manskis idėjos kurti filmą neatsisakė ir nusprendė fiksuoti šio groteskiško spektaklio užkulisius, leidžiančius susipažinti ne tik su filmo kūrimą nuolat pertraukiančiais pareigūnais, reikalaujančiais „šokti patriotiškiau“ ir „šypsotis labiau“, bet ir labai aiškiai pažinti oficialią Šiaurės Korėjos poziciją, „tyrą“ propagandą, kurioje – vien šalį reprezentuojantys vaizdai, vakariečių akims primenantys siurrealistinį pasaulį.
„Čia visad šviečia saulė“ yra unikalus dokumentas, leidžiantis prisiliesti prie, veikiausiai, uždariausias pasaulio valstybės realijų, tačiau 106 min. trukmės filmas, įspraustas į surežisuotos dokumentikos rėmus, ilgainiui ima save kartoti, o kartais, rodos, ir bereikalingai juokinti žiūrovą.
