Aritmija
Boriso Chlebnikovo filmas „Aritmija“ (Arrhythmia) yra apie Rusijos sveikatos sistemą: apie greitosios pagalbos gydytojus, apie neįgyvendinamus naujos reformos reikalavimus, apie biurokratus, vadybinančius žmonių gyvybes, ir nuovargį, kuris pakerta kojas kiekvienos dienos pabaigoje.
Todėl „Aritmija“ yra ir apie priklausomybę – mūsų herojus Olegas (akt. Aleksandras Jacenka) nuolat geria (filmo pradžios scenoje, kai vyksta į savo žmonos Katios (akt. Irina Gorbačiova) tėvo gimtadienį, geria net komiškai per daug). Ir kas čia supaisys, ką alkoholyje skandina: ar nuovargį, ar beprasmybės jausmą, ar skausmą, prarandant artimiausią žmogų.
Nes užvis labiausiai „Aritmija“ yra apie meilę – apie Olegą ir Katią, du pavargusius žmones ir jų pavargusią meilę, iš kurios beliko tik sauja nusivylimo ir praėjusio laiko nostalgijos. Todėl nebelieka kitos išeities: Katia Olegui parašo SMS žinutę. Ji nori skyrybų.
B.Chlebnikovo filmas, kuriame santykių krizę lydi profesinė krizė, suvirpina širdį buitine posovietinio gyvenimo realybe (už tai derėtų padėkoti ir aktoriams – puikus I.Gorbačiovos ir A.Jacenkos duetas!), ir net jei kartais tą patį dramaturginį ratą ima minti per dažnai, „Aritmija“ niekada neperžengia ribos, už kurios taptų černūcha, ašaringa melodrama ar atvirai sarkastišku socialinės kritikos manifestu. Tai patvirtina ir iš pažiūros paprastas, esmingų išvadų nepateikiantis, kasdieniškas „Aritmijos“ finalas – vienas jautriausių ir gražiausių šių metų „Kino pavasaryje“.
Sūnaus globa
Kalbant apie Venecijos kino festivalyje už geriausią režisūrą apdovanotą Xavier Legrand'o filmą „Sūnaus globa“ (Custody), galvoje skamba žodis „skaidrus“. Skaidrus, nes siužetiškai paprastas ir vizualiai lakoniškas. Nes jautrus, žiaurus, negailestingas. Nesudrumstas dirbtinių šypsenų ir būsimos laimės pažadų.
Miriam su Antuanu skiriasi. Jiedu turi du vaikus – mokslus bebaigiančią dukrą Žozefiną, kuri jau netrukus pati galės spręsti, kur ir su kuo leisti laiką, ir jaunėlį sūnų Žiuljeną. Būtent dėl jo globos užverda dviejų tėvų kova. Draskomas konfliktų, bauginimų ir į iki širdies gelmių persismelkusios baimės, Žiuljenas savomis išgalėmis mėgina apsaugoti save ir į šipulius sudužusią šeimą.
„Sūnaus globoje“ neanalizuojamos smurto priežastys ar ištakos, filme fiksuojamas pats smurto – fizinio ir psichologinio – procesas, kuris nėra ir negali būti pateisinamas, net jei į jį ir yra žvelgiama iš vaiko perspektyvos. Režisierius X.Legrand'as rėžia aštrų visuomenės pjūvį ir sukuria filmą, kuriame socialinė drama netrunka virsti kvapą gniaužiančiu trileriu ir net, pasak paties autoriaus, politiniu pareiškimu. Vargu ar kas priešinsis, jei prie „skaidru“ pridėsime ir „stipru“.
Silvana
Atrodo, kad Silvana – tiek pati lietuvių ir sirų kilmės reperė iš Švedijos, tiek Mikos Gustafson, Olivios Kastebring bei Christinos Tsiobanelis dokumentinis filmas – šių metų „Kino pavasaryje“ tapo savotišku reiškiniu. Štai, festivalio organizatoriai prieš seansą žada kone religinę patirtį, o apibūdinant Silvaną sako, jog ji – „geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvai“, todėl turbūt nenuostabu, jog filmas susilaukia daug dėmesio tiek socialiniuose tinkluose, tiek žiniasklaidoje, tiek kino teatrų koridoriuose vykstančiuose filmų aptarimuose.
Nesiimsiu vertinti pačios Silvanos – panašu, kad ji Švedijoje išties tapo reiškiniu. Žmogumi, įkūnijančiu dalies visuomenės vertybes ir aistrą, kovojant už žmogaus teises, net jei jos pačios kuriama muzika, rodos, kartais lieka antrame plane.
Vis tik dokumentinei juostai apie Silvaną toli iki savo protagonistės drąsos. „Silvanos“ forma, švelniai tariant, nuobodoka ir televizinė, o pats filmas stokoja nuoseklumo – atrodo, jog tarp skirtingų temų, problemų ir laikmečių šokinėjama ne sąmoningai plėtojant pasakojimą pasirinkta vaga, o paprasčiausiai todėl, kad medžiaga nėra pakankamai suveržta ir išgryninta.
Neslėpsiu – toloka iki organizatorių žadėto „palaiminimo“ ar viršum žemiškos realybės pakylėjančios patirties.
Įžeidimas
Beirutas. Statybų rangovas, palestinietis musulmonas Jaseras, mėgina pakeisti nutekamąjį vamzdį greta krikščionio automobilių mechaniko Tonio balkono. Tonis vamzdį sudaužo, o Jaserą apipila purvinu vandeniu. Šis situacija reziumuoja vienu žodžiu: „Gaidys“. Buitinis dviejų vyrų konfliktas netrukus išauga į teismo procesą, kurį akylai seka visas Libanas.
Ziad Doueiri „Įžeidimas“ (The Insult), pristatytas Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje, kalba apie istorines šalies traumas ir atskleidžia šalies socialinį bei religinį susiskaldymą. Akivaizdu, jog režisieriaus kritika buvo taikli – po festivalio į Beirutą sugrįžęs Z.Doueiri buvo sulaikytas.
Nors „Įžeidimas“, be jokios abejonės, turi kilnų tikslą – parodyti žmogiškąją konflikto pusę, renkantis skirtingus žiūros taškus – filmas neretai atrodo perdėm tiesmukas, ypač tuomet, kai veiksmas vyksta teismo salėje, o advokatai „šaudosi“ argumentais apie „prigimtinį“ ir „neprigimtinį“ blogį. Z.Doueiri nepalieka vietos net menkiausiai žiūrovo dvejonei (ne politinei, dramaturginei) ir kiekvienai linijai pateikia baigtinį sprendinį, todėl du priešingose barikadų pusėse stovintys vyrai išties vienas kitam pagalbos ranką, mes reikšmingą žvilgsnį ar atsiprašys, net jei atsiprašyti dar negali tie, kurie visa širdimi palaiko Tonio ar Jasero „tiesą“, budėdami prie teismo salės durų.
Bet vienos tiesos nėra, sako mums režisierius, ir keliskart tai pakartoja. Žiūrovas palinksi – tikrai, viskas tuose Artimuosiuose Rytuose baisiai sudėtinga…
