Gunda
Prieš dešimt metų žodžiai veganas ar gyvūnų teisės retai kada švystelėdavo žiniasklaidoje ar televizijoje. Tačiau sąmoningėjantys žmonės vis dažniau pradėjo atsisakyti gyvulinės kilmės produktų. Per pastaruosius metus didžiųjų maisto prekių parduotuvių tinkluose išaugo alternatyvių prekių pasiūla, o aktyvistų teikiamos peticijos padėjo įvesti gyvūnams palankesnes įstatymų pataisas. Vieniems – tai gyvenimo būdas, kitiems žodis „veganas“ prilygsta keiksmažodžiui. Internete patalpinti videoįrašai iš skerdyklų ar dokumentiniai filmai apie žiaurų elgesį su gyvūnais neretai žmones veikia priešingai ir sukuria dar didesnę priešpriešą ar nusistatymą prieš tuos, kuriems rūpi ir kitos gyvybės. Dokumentinio kino kūrėjo Viktoro Kossakovskio filmas „Gunda“ (2020), skirtingai nei dauguma tokio tipo kūrinių, nesistengia moralizuoti, sukurti graudinančio, iš žmogaus lūpų išeinančio, pasakojimo ar šokiruoti. Vietoj to, jis perduoda žodį fermų gyventojams ir meistriškai nupiešia jų kasdienybę.
Gunda – Norvegijos kaime gyvenanti paršavedė. Dienas ji leidžia įsiraususi į „purvo vonias“, ėsdama ir miegodama. Pirmoje filmo scenoje pro tvarto angą iškišusi galvą ji sunkiai šnopuoja. Po kelių minučių statiškos kameros objektyve per ją pradeda ropštis ką tik gimę paršiukai. Vos tik išlindę iš motinos pilvo, užmerktomis akimis, jie ieško jos spenio ir kovoja su broliais ir seserimis dėl pieno. Operatoriai Egil Håskjold Larsen ir V.Kossakovskis netrikdantys aplinkos stebi paršiukų gimimą ir pirmąją, intymią vaikų ir motinos pažintį.
Jo nuoširdžiu žvilgsniu pamatome, kaip kiekvienas gyvulys trokšta laisvės, myli savo vaikus ir turi kasdieninę rutiną.
Nespalvotoje juostoje nėra žmonių, tik jų palikti pėdsakai kraštovaizdyje: elektrinė ir vielinė tvoros, trumpai šmėstelėjantis galvijų fermos pastatas ir gale atvažiuojantis traktorius, kurio vairuotojo sąmoningai pasirenkama nerodyti. Režisierius tyčia vaizduoja kaime gyvenančius gyvulius – kiaules, karves ir vištas, apie kuriuos nepagalvoję, vartojame kiekvieną dieną, o ne laukinius žvėris ar naminius augintinius. Didžioji dauguma žmonių net užauga niekada nematę gyvos vištos ar kiaulės.
Kamera dažnai mėgsta priartėti itin arti savo veikėjų ir dėmesį neretai telkia į detales: per žolę žygiuojančias vištų kojas, gyvulių akis, mažus judesius, į kuriuos mes nekreipiame dėmesio. Tokiais planais režisierius suteikia gyvuliams individualumo ir atskleidžia jų charakterius. Jo nuoširdžiu žvilgsniu pamatome, kaip kiekvienas gyvulys trokšta laisvės, myli savo vaikus ir turi kasdieninę rutiną. Lėtai judanti kamera ir filmui naudojami tik gamtoje įrašyti garsai veikia it meditacija ir hipnotizuoja. Tiesa, V.Kossakovskis kiek per daug užsižaidžia estetiškai ir rodo panašius, jau matytus vaizdus, kurie nieko naujo nebepasako.
Nors veikėjai kuria savo naratyvus, jų laukia ta pati nuspėjama pabaiga. Užmeditavęs kameros judesiais ir naujai atrastu pasauliu, režisierius mus pažadina paskutinėje filmo scenoje – įamžindamas paaugusių paršiukų atskirtį nuo motinos. Paskutines kūrinio minutes ji vaikšto aplink tvartą, ieškodama savo vaikų ir gailiai verkdama. Mums, stebintiems jos skausmą, telieka patiems pasidaryti išvadas.
Kinuose nuo birželio 12 d.
Mėtinis saldainis | Bakha satang
Prieš kelis metus parodę Lee Chang-dong „Degantį“, šiemet „Kino pavasaris“ į programą įtraukė ankstyvosios režisieriaus kūrybos filmą „Mėtinis saldainis“ (1999), įvardijamą kaip vieną svarbiausių šalies kino kūrinių. Pietų Korėja tarptautinėje spaudoje nupiešiama kaip ekonominis stebuklas, per kelis dešimtmečius tapusi viena pasaulyje pirmaujančių šalių. Ypač pastaraisiais metais išaugo šalies pramoginio turinio eksportas: k-pop muzikos grupės parduoda milijonus albumų, o „Netflix“ vien šiais metais Pietų Korėjos serialų ir filmų gamybai skyrė pusę milijardo dolerių. Tačiau už naujos svajonių šalies slypi nepažinta, skausminga praeitis ir vis dar konservatyvi, patriarchalinė ir itin konkurencinga visuomenė, kurios savižudybių skaičius vienas aukščiausių pasaulyje.
Praeito tūkstantmečio pabaigoje sukurtas filmas žvelgia į eilinio vyro Jongho gyvenimą, per kurį pamatomas visas šalies politinis, socialinis ir ekonominis kontekstas. Prie upės vykstant „Medaus“ klubo susitikimui po 20 m., į jų vakarėlį įsiveržia kostiumu apsirengęs vyras ir keistu elgesiu suglumina ten susirinkusius žmones. Keli atpažįsta buvusį jo narį Jongho, su kuriuo jiems nepavyko susisiekti. Jis stumdo šokančius žmones, įšoka į upę ir galiausiai užlipa ant geležinkelio tilto. Skausmingai šaukdamas prieš atvažiuojant traukiniui, jis išrėkia paskutinius žodžius: „Aš grįžtu atgal!”
Traukinys pajuda laiku atgal ir per reikšmingiausius veikėjo gyvenimo įvykius parodo, kas pavertė vyrą tokiu pagiežingu ir agresyviu bei privertė nusižudyti. Prieš kelis metus sėkmingas verslininkas bankrutavo prasidėjus 1997-ųjų ekonominei krizei. 1987-aisiais dirbęs policininku, jis garsėjo žiauriu kalinių kankinimu, kurį paskatino jo darbdaviai. O pirminiu, gyvenimo kryptį pakeitusiu įvykių, tapo 1980-aisiais tarnaujant kariuomenėje netyčia nušauta studentė.
Gerai Pietų Korėjos istoriją žinantys žiūrovai lengvai susies tam tikras datas su svarbiausiais valstybės istoriniais įvykiais: 1987-ųjų studentų protestais, kurie pagaliau baigė diktatūrinį režimą ir atvėrė kelią demokratiniam valdymui, ar šimtus protestuotojų pražudžiusiu 1980-ųjų Kvangdžu sukilimu. Net ir Jongho policijos nuovadoje vandens voniomis kankinamas studentas referuoja į studentų sąjungos prezidento Bak Jong-cheol mirtį, sukėlusį 1987-ųjų Birželio demokratinį judėjimą visoje šalyje. To nežinantiems, „Mėtiniame saldainyje“ esantys įvykiai ir datos neturės didelės reikšmės. Ir tiesiog bus matomi kaip vieno žmogaus destrukcija, kadangi režisierius jų neįvardija ir tik pateikia užuominas, tikriausiai pagrindiniu žiūrovu laikydamas korėjiečių auditoriją.
Jongho nemyli savo žmonos ir moteris naudoja tik seksui, bet net ir taip jis pradėjo elgtis matydamas kitų vyrų elgesį.
Į kiekvieną trumpą pasakojimą įterpiamas traukinio motyvas tampa laiko simboliu kaip ir japonų režisieriaus Yasujirō Ozu kūryboje, kuris jį naudojo pabrėždamas laiko tėkmę ir kartų atskirtį. Jongho nemyli savo žmonos ir moteris naudoja tik seksui, bet net ir taip jis pradėjo elgtis matydamas kitų vyrų elgesį. Tik jau filmo pabaigoje pamatysime jo nuoširdžią šypseną pirmajai savo meilei Sunim, kuri dirbusi saldainių fabrike jam į kariuomenę siųsdavo mėtinius saldainius. Tačiau visomis šiomis aplinkybėmis Lee Chang-dong neteisina pagrindinio veikėjo, o greičiau beda į nuo policijos brutalumo ir militaristinio režimo nukankintą šalį, kur moterys matomos kaip namų šeimininkės, o vyrai kovoja su savo demonais ir visuomenėje yra laikomi viršesniais.
Gritt
Geriausiu filmu Europos debiutų konkursinėje festivalio programoje išrinktas Itonje Søimer Guttormsen „Gritt“ rodo kine retai matomą performanso ir undergroudinio teatro bendruomenę. Artėjant link 40-ies Gritt (Birgitte Larsen) nori sukurti socialiai kritišką kolektyvinį ritualą „Baltasis uždegimas“, tačiau nesugeba įvardyti, apie ką šis bus. Negavusi Norvegijos kultūros tarybos finansavimo ir privalėjusi palikti tetos butą, ji įsiprašo į eksperimentinio teatro trupę, kur atlieka įvairius pagalbinius darbus.
Gritt yra iš tų, kuriems arba sunku išreikšti savo mintis, arba tiesiog mano esantys menininkais, aproprijuodami kitų idėjas. Kalbant su kitais aktoriais ir performansų atlikėjais, ji išgirstas jų mintis pritempia savo didžiajam projektui, kuris keičia kryptį su kiekvienu jo pristatymu. Neapgalvoti moters veiksmai ją vis labiau stumia į neviltį ir užtraukia kitų pyktį.
Per daug pagrindinę veikėją mylinti režisierė nepriverčia Gritt atsakyti už savo elgesį. Su pabėgėliais be teatro vadovo ji pradeda statyti spektaklį apie jų patirtį. Tačiau vėliau palieka juos likimo valiai ir ignoruoja jų žinutes. Padegusi šiaudinę skulptūrą, ji įsėda į autobusą ir nusprendžia slapstytis tetos mediniame namelyje prie ežero. Ši eksperimentine forma nufilmuota paskutinė filmo dalis primena patį performansą, kuriame Gritt susilieja su gamta ir išmoksta gyventi su minimalistiniais jos ištekliais. Pamažu atradusi vidinę ramybę, ji vėl išsiruošia į pasaulį.
Nemanau, kad Gritt ir jos sutiktų menininkų diskusijos bent kiek sudomins platesnę auditoriją.
Kartu bendradarbiaujančios nuo 2007 m. I.S.Guttormsen ir B.Larsen Gritt veikėją kartu tyrinėjo 2016 m. trumpametražiame filme „Retract“. Nenuostabu, kad daugiau nei 10 m. kartu dirbančios moterys sukūrė kompleksiškai sudėtingą menininkę, kurią nemažai įkvėpė pačios režisierės gyvenimas. L.S.Guttormsen vadovauja moterų performanso grupei, tyrinėjančią Lilitą, žydų mitologijoje laikomą nakties demone ir pirmąja Adomo žmona. Ši tema ir feministinės idėjos prasiskverbia ir į filmą.
Debiutiniame režisierės kūrinyje jos pažįstami menininkai vaidina patys save. Sukuriama autentiška Oslo meno scenos atmosfera padeda veikėjai lengviau laviruoti, tačiau, nemanau, kad Gritt ir jos sutiktų menininkų diskusijos bent kiek sudomins platesnę auditoriją. Filmas reprezentuoja labai mažą, performanso meno bendruomenę, kurią lengviau suprasti turint šiuolaikinio meno pagrindą. Nors Gritt būtų galima laikyti antiheroje, režisierei sunku atsiskirti nuo savo veikėjos, kuri iš dalies tikriausiai yra kūrėjos alter ego.
Aš esu Greta
Nathano Grossmano dokumentiniam filmui „Aš esu Greta“ laisvai užtektų ir mažųjų ekranų. Televizinės dokumentikos maniera surežisuotas filmas nepasiūlo jokių įdomesnių kino kalbos sprendimų, o operatoriaus /režisieriaus kamera nufilmuota medžiaga nesukuria gilesnio klimato aktyvistės Gretos Thunberg portreto.
N.Grossmaną galima vadinti laimės kūdikiu. 2018 m. prie Stokholmo seimo rūmų pradėjęs filmuoti protestuojančią 15-metę mergaitę, jis tikriausiai net nenutuokė, kad po metų ji taps viena labiausiai žiniasklaidoje ir politikoje apkalbamų asmenų. Ne paslaptis, kad paauglių heroje laikoma Greta buvo ir vis dar yra pašiepiama galingiausių šalių vadovų (Donaldas Trumpas, Vladimiras Putinas) ir laidų vedėjų, kuriems nepatinka, kai vaikai aiškinai, kaip jie turėtų dirbti. Tiesa, net ir tie, kurie ją kviečia į oficialius priėmimus ar skaityti kalbas, labiau naudojasi paaugle pakelti savo reitingus ir pritraukti jaunesnius balsuotojus, kaip filme pripažįsta ir pati Greta.
Režisierius beveik nepasiūlo mums nieko naujo, nebent kartais primena, kad ir Greta yra tik žmogus.
Net jeigu ir nesidomite klimato atšilimu, apie Gretą ir jos mums atrodančius radikalius veiksmus, kaip pavyzdžiui plaukti į Niujorko klimato kaitos konferenciją laivu, esate skaitę naujienų portaluose ar matę žiniose. Režisierius beveik nepasiūlo mums nieko naujo, nebent kartais primena, kad ir Greta yra tik žmogus, o visų pirma paauglė, kuri dar mokosi mokykloje. Be jos ekrane, dar dažnai matome paauglės tėvą Svantę, ją lydintį į visas keliones ir nuoširdžiai besirūpinantį dukros sveikata. Tačiau filme retai pasirodo Gretos motina, žymi Švedijos operos solistė, 2009 m. atstovavusi šaliai Eurovizijos dainų konkurse. Apie jos profesiją ir pasirodymą net neužsimenama, nors viską galima lengvai sužinoti keliais „Google“ paspaudimais. Panašu, kad N.Grossmanas vengia bet kokios kontraversiškos ar neigiamai Gretą nušviečiančios informacijos, kurią prieš ją galėtų panaudoti internetiniai troliai ar klimato atšilimo neigėjai.
Jeigu ne aktyvistės žinomumas ir Holivudo žvaigždžių noras prisiliesti prie visko, kas populiaru, sunku patikėti, kad filmas būtų buvęs parodytas Venecijos ir Toronto kino festivaliuose. Bet jei tai bent kiek privers žmones pasidomėti klimato kaita, Gretos tikslas bus pasiektas.
Kinuose nuo birželio 12 d.
Tapytoja ir vagis
Benjaminui Ree lygiai taip pat pasisekė kaip ir Nathanui Grossmanui, kai ieškodamas informacijos apie meno vagystes Norvegijoje, perskaitė apie čekų menininkės Barboros Kysilkovos pavogtus du paveikslus. Kas sekė po to, prilygsta vaidybinio filmo siužetui, trūkusiam ilgiau nei tris metus.
2015 m. balandžio mėn. iš Nobel galerijos Osle du vyrai pavogė mažai kam žinomos menininkės paveikslus. Stebėjimo kamerose užfiksuotų nusikaltėlių veidus policijai nebuvo sunku atpažinti. Barborai kilo noras sužinoti, kur yra jos meno kūriniai, taip pat, kodėl kažkas norėjo juos pavogti. Tikriausiai niekas, net ir patys filmo herojai – tapytoja B.Kysilkova ir vagis Karlas-Bertilas Nordlandas, nesitikėjo, kaip pakryps jų lemtingas susitikimas teisme.
Už vagystę menininkė pasiūlė vyrui nemokamai pozuoti jos paveikslui, kuris davė pradžią jų netikėtai draugystei. Gausiai tatuiruotas vyras iš pirmo žvilgsnio atrodo tipinis nusikaltėlis, daugiau laiko praleidžiantis kalėjime nei laisvėje. Pozuodamas Barborai, jis palengva atsiveria dailininkei, papasakodamas apie savo liūdną vaikystę. Iš kelių dalių sukomponuotas filmas, pirmoje pusėje rodo istorija iš menininkės perspektyvos, be to, kaip ji mato Karlą-Bertilą. Antroje, perėjus prie vagies, sužinome, kad ir pati Barbora yra linkusi į savidestrukcija ir ilgą laiką buvo smurtiniuose santykiuose. Galbūt būtent tai ir sujungė šias iš dviejų skirtingų pasaulių atėjusias sielas, nesugebančias priimti savęs.
Režisieriui antrąkart nusišypso laimė atradus tokius atvirus herojus, nebijančius apsinuoginti prieš kamerą. Jam tiesiog reikėjo sekti du žmones, kurie rašė istoriją už patį B.Ree. Panašiai jaučiasi ir filmo žiūrovai: kuo giliau brendant, tuo sunkiau nuspėti, kaip baigsis šiųdviejų draugystė. Ar į avariją pakliuvusiam Karlui Bertilui pavyks atsistoti ant kojų, taip pat, ar destruktyviai, į meną pasinėruosiai Barborai porų terapija išties išeis į naudą, spėliosime iki filmo pabaigos. Primenančio namų kino (home video) sąlygomis nufilmuotą filmą, „Tapytoja ir vagis“ nepaleidžia įtraukiančia istorija, kuriai padeda it detektyvas vystomas siužetas.
Kinuose nuo birželio 5 d.
