Reikėtų patikslinti: depresyvių filmų lietuviai tikrai yra sukūrę nemažai. Tačiau apie depresiją ir psichikos sveikatą apskritai, bent jau mano žiniomis, kine, kaip ir viešoje erdvėje, kalbėta retai ir fragmentiškai. Šiuo požiūriu tiek „Šventasis“, tiek „Išgyventi vasarą“ žymi ilgai lauktą Lietuvos kino posūkį nuo globalios egzistencinės kančios link lokalesnių, tačiau kur kas geriau pažįstamų problemų, su kuriomis susiduriame dažniau, nei kartais norėtųsi pripažinti. Šalyje, liūdnai pagarsėjusioje savo savižudybių statistika, raginamosios natos filmo „Išgyventi vasarą“ pavadinime skamba kaip manifestas. Ir ne be reikalo. Jame kovos su psichikos sveikatos klausimus supančiais mitais ir prietarais imamasi iš pagrindų ir be užuolankų.
Filmo siužetas yra visai paprastas. Jauna psichologė-tyrėja Indrė atkakliai siekia galimybės dirbti su biologinio grįžtamojo ryšio aparatu Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre. Atkaklumas pasiteisina, bet yra viena sąlyga: mainais Indrė turi nuvežti du centro pacientus į konsultaciją Palangoje. Vienas jų, Paulius, jau penkis metus gydosi bipolinį sutrikimą. Kita – Justė; ji mėgino nusižudyti, tačiau atsisako pripažinti serganti. Toliau – kelionė, draugystė, savęs pažinimas.
Iš trumpo aprašymo gali pasirodyti, kad „Išgyventi vasarą“ tėra eilinė jautriomis temomis kalbanti socialinė drama, užmauta ant kelio filmo naratyvinio stuburo. Taip ir būtų, jei režisierė kiekviename žingsnyje nedemonstruotų reto sugebėjimo atgaivinti seniai žanro klišėmis virtusias raiškos priemones ir priversti jas dirbti savo ir filmo naudai.
Paimkime kad ir personažus. Nors ir yra aiškiai apibrėžti savo naratyvinių vaidmenų, jie niekada netampa schematiškais. Prisimenate Milošo Formano „Skrydį virš gegutės lizdo“ (One Flew Over the Cuckoo‘s Nest, 1975), kur kiekvienas iš Makmerfį supančių beprotnamio pacientų buvo tapęs savo specifinės ligos sinonimu, groteskiška jos iliustracija? Arba tokius filmus, kaip Barry Levinsono „Lietaus žmogus“ (Rain Man, 1988), Rono Howardo „Nuostabus protas“ (A Beautiul Mind, 2001)? Kad ir kokie puikūs, visi jie naudojasi psichikos sutrikimais kaip ramsčiu, juos romantizuoja arba karikatūrina, kad pasisakytų sau rūpinčiomis temomis.
„Išgyventi vasarą“, atvirkščiai, būtent veikėjai ir yra pagrindinis filmo objektas. Ko gero, todėl Pauliaus Markevičiaus ir Gelminės Glemžaitės įkūnyti Paulius ir Justė pirmiausia kuria tikrų, gyvų žmonių, o tik paskui – ligonių įspūdį. Stebint juos, lengva atpažinti sau, savo draugams ar pažįstamiems būdingus bruožus ar įpročius, taigi ir priartėti prie svarbios tiesos: jei ligos nesimato, nereiškia, kad jos nėra.
Panašų atpažinimo efektą kuria ir Indrės Patkauskaitės suvaidinta Indrė. Energinga, gabi, tačiau linkusi stebėti psichikos ligonius iš saugaus teorinio atstumo, ji – tarsi žiūrovo atspindys, su kuriuo noriai tapatiniesi, ir kurio raida nejučia tampa ir tavąja.
Nemaža dalimi prie veikėjų tikroviškumo prisideda jų vartojama kalba. Peržiūros metu nė karto nekyla abejonių, kad tikri žmonės panašiose situacijose galėtų pasakyti būtent tai, ką girdi sakant personažus. Čia svarbus tampa ne tiek pokalbių turinys, kiek mažos stilistinės smulkmenos: nutylėjimai, jaustukai, žargonas, svetimybės. Ir humoras. Kuriant atsvarą šiaip jau neretai slėgti pradedančiai filmo atmosferai, kiekvienas tamsesnis jo epizodas yra neutralizuojamas lengvo ir tikslaus sąmojo blyksnių, leidžiančių akimirksniu atsikratyti susikaupusios įtampos.
Tačiau Marija Kavtaradzė puikiai žino, kad istorija kine pasakojama ne žodžiais, bet personažų veiksmais ir kūno kalba, montažu ir kameros judėjimu, net kadravimo pasirinkimais. Šiuo požiūriu filme nėra beveik nieko atsitiktinio. Kiekvienas įvykis, kiekvienas veikėjų pasirinkimas vienaip ar kitaip daro įtaką jų raidai, o skaityti šias po visą filmą išbarstytas užuominas (kodėl šis veikėjas jau kurį laiką nepatenka į kadrą? kodėl anas vis lipa pro tą langą ir stogą?) yra ne mažiau smagu, nei klausytis Indrės, Pauliaus ir Justės dialogų.
Visgi, pasitaiko ir apmaudžių neapsižiūrėjimų. Pavyzdžiui, pirmame filmo akte, rodant Psichikos sveikatos centro kasdienybę, žiūrovui primygtinai rodomi jo darbuotojai, nešini kibirais. Dažniausiai, jei objektas kartojasi, reiškia, jis kažkuo svarbus, tačiau kibirai vėliau dingsta, taip niekuo ir neprisidėję prie filmo turinio. Panašiai yra ir su maždaug filmo viduryje išdygstančia muzikinio montažo scena. Parašyta laikantis visų formalių scenarijaus rašymo taisyklių, ji yra puiki pati iš savęs, bet filmo audinyje atrodanti it svetimkūnis. Taip ant baltos staltiesės matosi net ir menkiausia dėmelė.
Iš subtilios, švelniais pustoniais tapomos visumos kiek iškrenta ir perdėm dramatiška filmo pabaiga, susidedanti iš kelių dalių. Lyg ir suprantama, kad norėjosi ne tik aiškiai užbaigti kiekvieno personažo arką, bet ir sudėti vienareikšmiškus taškus ant „i“, tačiau vis tiek keista, kad paskutinėmis minutėmis nuspręsta teptuką pakeisti kūju.
Kas nekelia jokių abejonių, tai filmo kūrybinės komandos nuoširdumas ir jo emocinis paveikumas, lengvai atperkantis didžiąją dalį formalių netobulumų. O, vadinasi, Marija Kavtaradzė mums neabejotinai dar dainuos.
