Ankštumas
Kantemiras Balagovas debiutiniame vaidybiniame filme „Ankštumas“ (Closeness) pasakoja apie savo vaikystės Nalčiką 10-ajame dešimtmetyje. Laukinio kapitalizmo grimasų paženklintame musulmoniškame mieste įsikuria žydų šeima. Po džiugios žinios – Davido ir jo merginos sužadėtuvių – pora pagrobiama. Įtampa šeimoje auga, o Davido sesuo Ilana, ir anksčiau nesutarusi su valdinga motina ir neįgyvendinusi šeimos puoselėtų lūkesčių būti kuo nors daugiau, nei tik automobilių mechanike, imasi vis aršesnių maišto formų.
Ankštumas nurodo ne tik į filmo temą – įtemptus, troškius santykius šeimoje ir posovietinio miesto sanklodoje – bet ir į filmo vizualinę pusę. Nuolat keisdamas fokusą ir apšvietimą, K.Balagovas su operatoriumi A.Emelianovu tarytum siaurina kadrą, o naudodami stambius planus ir perkrautas kompozicijas radikaliai mažina distanciją tarp žiūrovo ir filmo. Sakytum, net kuria klaustrofobijos įspūdį, įsukdami žiūrovą į akivaizdžių sprendinių neturintį niūrios realybės ratą.
Drąsus, aštrus, gaivališkas „Ankštumas“ yra vienas tų debiutų, kurie priverčia įsidėmėti režisieriaus pavardę ir su nekantrumu laukti, kur toliau pasuks jo kūrybinis kelias – ne veltui filmas buvo pastebėtas ir Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“, kur buvo apdovanotas tarptautinės kino kritikų asociacijos FIPRESCI prizu.
Geros dienos!
„Nors žmonės, susibūrę keli šimtai tūkstančių į vieną nedidelę vietą, visaip stengėsi subjauroti žemę, kurioje jie grūdosi, nors visaip ravėjo kiekvieną prasikalusią žolelę, nors visaip dūmijo akmens anglim ir nafta, nors visaip genėjo medžius ir gujo lauk kiekvieną gyvulį bei paukštį, – pavasaris buvo pavasaris net ir mieste“, – šia Levo Tolstojaus citata prasideda Liu Jian animacinis ilgametražis filmas „Geros dienos!“ (Have a Nice Day), kuriame dėl iš mafijos boso pavogto milijono kovoja visa virtinė personažų. Bet pavasaris yra pavasaris. Jis vis tiek ateis, net ir šiame industriniame, truputį komiškame ir noiriškame Liu Jian didmiestyje.
„Geros dienos!“ netrūksta veiksmo, kraujo ir siužetinių twistų – naratyvinė struktūra, kurios pagrindu tampa nenusisekęs apiplėšimas, primena Quentino Tarantino ir brolių Coenų filmus, įvilktus į komikso estetikos rūbą. Skirtis tarp sąlyginai statiško vaizdo ir įvykių sūkurio, į kurį režisierius įmeta žiūrovą (iš tiesų, siužetinių linijų gausa ir fragmentiškas pasakojimas kartais net gali trikdyti), leidžia „Geros dienos!“ linksniuoti tarp formos prasme įdomiausių šiųmečio „Kino pavasario“ darbų.
Dėl šios priežasties šiek tiek apmaudu, jog peržiūros metu teko sėdėti beveik tuščioje salėje – galbūt animacija iš Kinijos daliai žiūrovų neskamba kaip saugiausias pasirinkimas festivalyje, tačiau už kino salės durų beldžiantis pavasariui, „Geros dienos!“, budinantis naujas formas ir netikėtas stilistines jungtis, yra dėmesio verta kinematografinė patirtis. Nes pavasaris yra pavasaris, net ir kine.
Veidas
Jacekas, vietinių girtuoklių dėl ilgų plaukų pravardžiuojamas Jėzumi, stropiai dirba, svajoja apie emigraciją ir laimingą santuoką su mylimąja. Tačiau nelaimingas atsitikimas, statant milžinišką Kristaus skulptūrą, apverčia Jaceko gyvenimą aukštyn kojomis – jo veidas lieka subjaurotas, tad vyrui atliekama pirmoji Europoje veido persodinimo operacija. Jacekas tampa žvaigžde žiniasklaidoje, tačiau artimi žmonės ima nuo jo tolti, kaimo vaikai – tyčiotis, o savo begalinį tikėjimą ir meilę artimui manifestuojantys kaimynai neslepiamai žvelgia į Jaceką kaip į zoologijos sodo žvėrelį.
Malgorzata Szumowska filme „Veidas“ (Mug), kuris šių metų Berlyno kino festivalyje buvo apdovanotas didžiuoju žiuri prizu, diagnozuoja šiandieninės Lenkijos ligas: provincialumą, dviveidystę, konservatyvumą, materializmą. Visa tai režisierė daro su sveika ironija, kuri netampa pigia pajuoka – kurdama šiandieninės Lenkijos peizažą, M.Szumowska griežta, tačiau ribos, už kurios šaržas virsta patyčia, niekada neperžengia.
„Veido“ naratyvas fragmentiškas. Tarsi Lenkijos būsenų ir būklių dienoraštis, be ypatingo dėmesio problemų priešistorei ar priežastingumo ryšiams. Todėl ir režisierės pasirinkta forma – tarsi migla aptrauktas, užblurintas kadras ir ritmingas montažas – atrodo ypač pritinkanti turiniui, kuris ragina atsigręžti į tai, kas vyksta čia ir dabar, nesiblaškant tarp kaip ir kodėl.
Nužudyti Chesusą
Būna filmų, kuriuos žiūrint gali beveik tiksliai atspėti, kurią minutę įvyks koks siužetinis posūkis. Toks yra argentinietės Lauros Moros „Nužudyti Chesusą“ (Killing Jesus) – filmas, pasakojantis apie merginą, kuri mėgina suvilioti ir nužudyti samdomą žudiką, atėmusį jos tėvo gyvybę.
Vos sužinoję apie šeimos tragediją, galime nesunkiai nuspėti tolesnę įvykių seką – nuožmų norą keršyti keičia sumišimas, susipažinus su žudiku, kuris, žinoma, ne iš gero gyvenimo ėmė dirbti mafijai. Akistata su blogiu – žmogišku, banaliu, net savotiškai nuobodžiu – turėtų tapti tuo varikliuku, kuris veda filmą į priekį, tačiau tam koją pakiša dramaturgijos schematiškumas. Visgi sunku nuoširdžiai svarstyti apie blogio prigimtį, kai žiūrint trilerį norisi atsisukti į greta sėdintįjį ir paklausti: „Lažinamės, kad atspėsiu finalą?..“
Tyli naktis
Šeimos šventės, kaip žinia, yra puiki proga visiems pūliniams pratrūkti, todėl nenuostabu, jog Piotras Domalewskis debiutiniame vaidybiniame filme „Tyli naktis“ (Silent Night) savo personažus pasodina prie Kūčių stalo.
Prieš šventes iš Nyderlandų į Lenkijos kaimą sugrįžęs Adamas viliasi svetur pradėti verslą. Tam jam tektų parduoti senelio namą, tačiau šiam jo sprendimui turi pritarti šeima: užsienyje dirbęs, todėl augančių vaikų nematęs alkoholikas tėvas, rūstus jaunėlis brolis ir protinga, tačiau provincijoje ir nelaimingoje santuokoje užstrigusi sesuo.
P.Domalewskis kalba apie emigraciją, emigranto dalią ir emigracijos viltį – štai, nusigėręs Adamo tėvas sakosi tikėjęsis, kad svetur pagaliau galės būti žmogumi, ne tik lenku, ir tik vėliau suvokęs, kad būtent užsienyje jis neturės nieko daugiau, tik tą pačią „lenko“ etiketę.
Kartkartėmis Domalewskio dialogai ir monologai pradeda atrodyti perdėm deklaratyvūs, bandantys į lentynėles sudėlioti kiekvieno gausios šeimos nario santykį su tėvyne ir prarastomis ar vis dar rusenančiomis viltimis apie gyvenimą svetur. Nepaisant to, didžiąją laiko dalį „Tyli naktis“ kuria stipraus, šmaikštaus, dramaturgiškai pavykusio debiuto įspūdį ir leidžia laikyti O.Domalewksio juostą viena iš pretendenčių į „Kino pavasario“ konkursinės programos laurus.
