Pirma, tai yra to paties pavadinimo rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės romano ekranizacija. Antra, pagrindinė veikėja Izabelė rašo mokslinį darbą apie rašytojos Vandos Juknaitės kūrybą, ir čia nereikia būti dideliu intertekstualumo išmanytoju, kad suprastum, kokius kontekstus minėtoji autorė „atsineša“ į filmą (turiu omenyje jos pokalbių su beglobiais, benamiais, turinčiais negalią ar nusikaltusiais vaikais knygą „Tariamas iš tamsos“). Trečia, vienoje scenoje, palinkusi prie stalo, seselė skaito ne ką kitą, o „Kvėpavimą į marmurą“, ir šioje vietoje atsiranda žaidybiškas metatekstinis ryšys, filmas grįžteli į save, nors išsamesniu savo paties, kaip ekranizacijos, komentaru ir netampa.
Labai norint, užuominų į literatūros kontekstus ir lietuviško kino tradiciją, jau kelis dešimtmečius glaudžiai susijusią su literatūra, būtų galima įžvelgti ir daugiau. Čia ir kenčiančios motinos tipažas. Ir alegorijų bei nutylėjimų prisodrinta kino kalba. Ir moters kaip iracionalios bei emocijų valdomos būtybės įvaizdis, kurį, pavyzdžiui, savo kūryboje plėtojo neseniai Anapilin iškeliavusi rašytoja Jolita Skablauskaitė – ar tik ne iš jos romanų, o gal pasakų, į Beinoriūtės filmą atklydo ir ant samanų miške prisėdo „ragana“ (akt. Jūratė Onaitytė)? Iš kokio kūrinio į filmą atitipeno prijaukinta lapė, sakyti net nereikia.
Šis įvairiuose lygmenyse – siužeto, formos, intertekstiniame, adaptaciniame – besiskleidžiantis literatūriškumas atrodo ir prasmingas, ir kiek troškus. Beinoriūtė tęsia tradiciją, turi aiškias vertybines atramas. Žūrėdamas „Kvėpavimą į marmurą“ gali prisiminti kitus lietuviško kino (ekranizacijų) pavyzdžius: nuo žebriūniškų vaikystės istorijų (tiesa, kur kas šviesesnių nei Beinoriūtės), puipiškos „Žuvies dienos“ (pagal Skablauskaitės kūrybą) iki Romo Lileikio „Aš esu“ ar Janinos Lapinskaitės „Stiklo šalies“ (pagal Juknaitės kūrybą). Tačiau kartu lieka įspūdis, jog pasakojimas tarpsta matytuose įvaizdžiuose ir siužeto vingiuose.
Visą filmą laukiau, kada jis praplyš, pratrūks, sprogs iš savo pustonių kalbos. Kada atidengs naujų rakursų ir charakterių? Kada išsilaisvins iš priešpriešos tarp miesto (vyriškoji erdvė) ir gamtos (moters valdos)? Kada pagaliau pamatysiu stiprią ir savarankišką, o ne emocionaliai išsekusią ir neveiksnią moterį? Kada išvysiu vyrą, kuris nėra neištikimas, neapgaudinėja žmonos su meiluže, galiausiai nepalieka jų abiejų, neišsikelia į viengungio butą ir nedrybso prieš televizorių? Kiek tokių mamyčiukų, kurie širdyje vis dar jaučiasi mažais berniukais su lanku ir strėlėmis, matėme šiuolaikiniame lietuvių kine? Nemažai. Tokie yra Dovilės Gasiūnaitės „Narcizo“, Linos Lužytės „Amžinai kartu“, Kristijono Vildžiūno „Senekos dienos“ personažai vyrai.
Sprogimas neįvyksta. Tik ugnis nusiaubia vieną iš vienkemio pastatų ir po šios kulminacinės akimirkos vėl viskas grįžta į senas vėžes. Ugnis sudegina išorę, bet nenuplauna vidaus. Gumulas lieka įstrigęs gerklėje. Kaip ir klausimas, kiek šis gumulas yra paties kūrinio, o kiek jame rodomos lietuviškos realybės diagnozė?
Štai, filme girdime žinių reportažus apie Garliavos istoriją, Astravo atominės elektrinės statybas, o šias sensacingas naujienas ant viršaus nejautros majonezu užkloja patarimai apie maisto gaminimą. Norisi tikėti, kad garsiniai intarpai atsirado ne tik dėl bandymo priartinti pasakojimą prie šių dienų.
Panašu, kad Giedrė Beinoriūtė kažką svarbaus pasakė apie mūsų gyvenamą lietuvišką tikrovę. Galbūt tas šaltas marmuras yra ne tik Izabelė, į kurios kaklą šiltą orą pučia Ilja (viena gražiausių filmo scenų)? Galbūt kur kas daugiau?
