Prancūzų režisieriaus Oliverio Laxe'o juosta „Mimozos“ („Mimosas“) – tai egzistencinis kelio filmas apie žmogaus norą pasiekti tikslą ir pasijausti nuveikus kažką prasmingo. Karavanas lydi merdėjantį šeichą pro Maroko Atlaso kalnus. Paskutinis senolio noras – būti palaidotam šalia mylimų žmonių. Tačiau mirtis nelaukia. Vyrui mirus, lydintys keliauninkai baiminasi keliauti per kalnus ir atsisako gabenti kūną. Du asmenys – Saidas ir Ahmedas, keliaujantys su karavanu, pažada nugabenti kūną į reikiamą vietovę. Tačiau ar jie tikrai žino kelią?
Kitame, paraleliame pasaulyje Šakibui paliepiama keliauti į kalnus ir pasitikti karavaną. Jo užduotis aiški: jis turi padėti dviem keliauninkams pasiekti tikslą. Tačiau Šakibas taip bat apimtas abejonių, nes tai pirmoji jo misija.
Filmas, kurį privalo pamatyti kiekvienas kačių mylėtojas – tokia yra turkų režisierės Ceydos Torun juosta „Stambulo katės“ („Kedi“). Šis filmas supažindins katėmis, kurios gyvena Stambulo gatvėse, leis sužinoti, kur jos eina išsireikalauti ar nugvelbti maisto, kieno turgų ar parduotuvę pasirenka, kuriose miega, kur slepia savo kačiukus, ko reikia, kad katę pripažintų pagrindine jos gyvenamoje teritorijoje. Jei visi šie dalykai jums įdomūs ir kartais iki paryčių žiūrite video su katėmis, šis filmas būtent jums. Stambulas ir katės neatsiejami, šiame mieste ne katės, o žmonės prie jų taikosi. Filmo herojės – devynios katės, o žmonės, besirūpinantys jomis, pagarbiai kalba apie augintines. Kiekviena turi savitą charakterį, yra išdidi ir ori.
Japonų režisieriaus Katsuya Tomita drama „Bankoko naktys“ („Bangkok Nites“) parodys, kaip dviejų žmonių gyvenimai dar kartą susikerta liūdname, bet daugelį masinančiame raudonųjų žibintų kvartale. Bankokas - sparčiai besiplečiantis megapolis, kurio širdyje driekiasi Thaniya Kelias – raudonųjų žibintų kvartalas, dažniausiai lankomas vien japonų. Lak yra viena kvartalo karalienių. Ji įsikūrusi prašmatniame bute ir stengiasi padėti savo šeimai, gyvenančiai provincijoje, netoli Laoso sienos. Vieną dieną Lak sutinka Ozavą, buvusį savo klientą, kurį buvo įsimylėjusi prieš penkerius metus. Kai Ozavai paskiriama vykti į Laosą, ji pasisiūlo palydėti jį ir kartu supažindinti vyrą su savo šeima. Šio trumpo vizito metu Ozava ima svajoti apie ramų gyvenimą mažame kaime, bet vis ryškiau jaučia kolonializmo paliktas žaizdas.
Į poetišką, lyrišką ir ramią kelionę po mums visiškai nepažįstamą Kinijos musulmonų regioną nukels kinų režisieriaus Wang Xuebo filmas „Peilis skaidriame vandenyje“ („Knife In The Clear Water“). Toli nuo modernaus pasaulio, aukštai kalnuose esančiame Kinijos kaime gyvena vietinių musulmonų bendruomenė. Senolis Ma Žišanas su sūnumi gedi mirusios žmonos ir mamos. Praėjus 40-čiai dienų po laidotuvių, pagal tradicijas jie privalės sukviesti svečius į apsivalymo ceremoniją. Sūnus įkalbinėja tėvą paskersti šeimos nariu laikomą seną bulių, kad turėtų kuo pavaišinti atėjusiuosius pagerbti mamos.
Ma Žišanas lyg ir neprieštarauja, bet begalinė meilė gyvuliui neleidžia jam apsispręsti. Augančių abejonių neišsklaido kasdienės maldos ir rūpestingas Hujų etninės bendruomenės imamo dėmesys. Tačiau vieną rytą bulius staiga nustoja gerti ir ėsti, tarsi nujausdamas neišvengiamą likimą.
Minimalistinė ir žaisminga tragikomedija „Laimingų Kalėdų, pone Mo!“ („Merry Christmas Mr. Mo“) jautriai atskleidžia gilią krizę šeimoje, vienišumo melancholiją ir neblėstančią meilę kinui.
Pietų Korėjos pilietis iš provincijos miesto Mo Geumsanas išgirsta siaubingą diagnozę. Jis serga nepagydoma liga, o gyventi liko visai nedaug. Pono Mo kasdienybė visuomet tokia pati: prabunda anksti ryte, darbuojasi branginamoje kirpykloje, paplaukioja baseine ir išgeria tame pačiame bare. Sužinojęs, kad jo dienos suskaičiuotos, ponas Mo užsimano išpildyti seną svajonę ir pagaliau sukurti filmą. Vienišas vyras kreipiasi pagalbos į režisūrą studijuojantį sūnų, kuriam ilgai nedrįso paskambinti, ir jo draugę operatorę. Pakeliui į Seulą trijulė filmuoja scenas nebyliam trumpametražiam filmui ir parodijuoja kultinio Charlie Chaplino stilių. Savo tėčio nuo ankstyvos vaikystės nemačiusio Stefeno komedija „Laimingų Kalėdų, pone Mo!“ taps idealiausia dedikacija jam.
Austrų režisieriaus Ulricho Seidlio filmografija išsiskiria nonkonformizmu ir kontroversiškomis temomis. Dokumentiniame filme „Safaris“ („Safari“) jis atsuka kamerą į safario trofėjų medžiotojus – turtingus vokiečius ir austrus, kurių aistra – gražiausių gyvūnų medžioklė. Jie ne tik leidžia režisieriui sekti jų medžioklės ritualus, bet ir vaizdžiai pasakoja vidinius išgyvenimus, patiriamus žudymo akto momentu. Režisierius groteskiškomis mizanscenomis priartina žiūrovą prie tamsiausių žmogaus prigimties gelmių.
Graikų režisieriaus Spiros Stathoulopoulos trumpametražis filmas „Klauso Kinski nužudymas“ („Killing Klaus Kinski“) dar kartą parodo aplinkos įtaką žmonėms. Amazonės džiunglių priešiškumas negatyviai paveikia čia filmuojančius profesionalus. Gamtos galia ir blogos oro sąlygos pastūmėja kūrybinę grupę organizuoti pagrindinio aktoriaus nužudymą. Įspūdingu vienu kadru nufilmuotas trileris primena šiurpiausią kino istorijos mitą apie sudėtingiausias dabar jau kultinės nuotykių dramos „Fickaraldas“ filmavimo akimirkas: suerzintas nuolatinių konfliktų ir nesutarimų režisierius Werneris Herzogas pradeda fantazuoti apie maištingojo aktoriaus Klauso Kinskio nužudymą.
„Noriu perteikti tokį pasaulio paveikslą, kuris yra galimas tik tuomet, kai nėra siekiama jo fragmentus jungti kokia nors tema; kuriame susilaikoma nuo teisimo ar vertinimo ir veikiama be aiškaus tikslo; kai vienintelė galima judėjimo į priekį kryptis tėra smalsumas ir intuicija“, – taip apie savo paskutinio filmo „Be pavadinimo“ („Untitled“) idėją kalbėjo Michaelis Glawoggeris. Po jo mirties ilgametė kūrybinė partnerė Monika Willi dvejus metus montavo Balkanuose, Italijoje, Šiaurės vakarų ir Vakarų Afrikoje filmuotą medžiagą. Šis filmas – tai kelionė po pasaulį stebint, klausantis ir aplinką išgyvenant dėmesingomis, drąsiomis ir atviromis akimis. Šis vizualiai prikaustantis filmas atskleidžia, kaip vaizdų magija ir stebėjimo aktas susilieja į vieną nepakartojamą patirtį.
Į „Oskaro“ nominaciją pretendavusioje šveicarų režisieriaus Marco Raymond Wilkinso trumpametražėje dramoje „Geros kelionės!“ („Bon Voyage“) pagrindiniai veikėjai Jonas ir Silvija maloniai skrodžia Viduržemio jūros bangas prabangia jachta ir mėgaujasi laisvalaikiu. Giliai sutemus pora savo kelyje pastebi skęstantį ir perkrautą pabėgėlių laivą. Jonas su Silvija patiria šoką, bet patys bijo sustoti ir padėti nelaimės užkluptiems sirams, tik paskambina pakrantės saugos tarnyboms.
Stanislavas viską idealiai suplanavo iki smulkmenų. Jis užriša mylimajai Zosiai akis pakeliui į oro uostą. Ji dar nežino apie paslaptingą ir romantišką pasimatymą Paryžiuje. Pasiruošęs netikėtumams ir organizavęs staigmenų Stanislavas pamiršo tik apie Merfio dėsnį. Svajonių savaitgalis netrukus virs košmaru. Trumpametražėje juostoje „Romantikai“ („Romantik“) lenkų režisierius Mateuszas Rakowiczas bandys išsiaiškinti, ar tikrai meilė nugali visas kliūtis.
