– Kiek laiko ir kaip yra formuojama festivalio programa?
S.Lingevičiūtė: Programos sudarymas vyksta praktiškai visus metus. Po „Kino pavasario“ visi rengiasi didžiausiam festivaliui, Kanams, ir kažkur iki rudens pabaigos mes, programos sudarytojai, esam „išsitaškę“ po pasaulį. Važinėjam po skirtingus festivalius, sudarinėjam preliminarių filmų sąrašą ir nuo spalio mėnesio kas savaitę darom susirinkimus, vyksta intensyvios diskusijos ir debatai.
Turime tam tikrą filmų reitingavimo sistemą, vertiname pagal kelis pagrindinius kriterijus – formą, turinį ir žiūroviškumą. Jei visų reitingai sutampa, apie filmą nebediskutuojam, jei jie išsiskiria – vyksta aršios diskusijos.
– Dėl kokių „Kino pavasario“ filmų šiemet kilo aršiausios diskusijos tarp programos sudarytojų?
S.Lingevičiūtė: Dėl filmo „Nespoksok į mano lėkštę“ vyko labai aršios diskusijos su Edvinu [Pukšta]. Aš manau, kad šis filmas yra nebūtinas programai, kad ir jo forma, ir turinys yra besikartojantis. <…> Bet Edvinas man metė paskutinę kortą: „Santa, mums trūksta moterų režisierių.“ Ką aš galiu pasakyti – iš tiesų norisi, kad būtų apylygė koncentracija tarp moterų ir vyrų. Kitas filmas – lenkų „Žaidimų aikštelė“. Mes trise buvome kategoriškai prieš šį filmą, bet Edvinas įžvelgė, kad filmas yra stiprus ir gali sulaukti didžiulio ažiotažo.
Šiemet kiekvienas iš mūsų turėjo savo veto balsą ir galėjo pasirinkti vieną filmą, nepriklausomai nuo kitų nuomonės.
– Santa savo „Facebook“ paskyroje yra rašiusi: „Kai per dieną festivaliuose pasižiūriu po 6–7 filmus, malonumui ar ašaroms kine nebėr vietos (nebent apsižliumbi iš desperacijos, kad paaukojai miego valandas kokiam prastam filmui).“ Kaip dažnai festivaliuose aplanko tos ašaros iš desperacijos?
S.Lingevičiūtė: Dažniausiai ištinka keiksmažodžių pliūpsnis – tikrai pavargsti, kai pasižiūri 6 filmus ir nieko gero nepamatai. Ką tuomet belieka daryti? Belieka keiktis. <...> Atrodo, šitiek žmonės prikuria per metus filmų ir kartais, nepabijosiu šito žodžio, šlamšto. Nors mūsų programą sudaro 130 ilgametražių filmų, man asmeniškai atrodo, kad per metus yra sukuriama iki 30 gerų filmų.
M.Valiūnaitė: Festivaliuose aplanko nusivylimas ir nuostaba dėl to, kad kai kurie filmai apskritai yra programose. Nusivili ne pačiu kinu ar kūrėjais, aplanko pyktis, kad festivaliai vaikosi skaičių, nori būti dideli, nori būti A klasės, ieško daug premjerų ir tuomet yra tarsi priversti rodyti daug filmų. Nežinau, ar tai yra gera strategija.
S.Lingevičiūtė: Tokie festivaliai kaip Berlynas, Kanai, Venecija gauna geriausius filmus, o kitų dabar A klasės vardą įgavusių festivalių, pvz., Varšuvos arba Talino, meninė vertė ir turinys, mano nuomone, nukentėjo, nes jie niekada negalės konkuruoti su didžiaisiais festivaliais, bet privalo rodyti kažkokias europines, pasaulines premjeras. Jie susirenka trupinius, tai, kas liko nuo didžiausių festivalių. Tikrai nenorėčiau, kad „Kino pavasaris“ kada nors taptų A klasės festivaliu.
– Viešojoje erdvėje vis laukiama naujos lietuvių kino bangos, lūžio. Kaip jūs žvelgiate į šiandienos Lietuvos kiną?
M.Valiūnaitė: Manau, kad ta banga, kurios visi laukia, galbūt jau ir yra, jei mes laukiame kažkokio naujo kino. Auga jaunoji režisierių karta, atsiranda ir naujas balsas. Vis dėlto, manau, jog norint įvardinti, ar toji banga iš tiesų nutiko, reikia laiko, kad galėtum atsigręžti atgal ir pasižiūrėti retrospektyviai. Stovėdamas toje bangoje galbūt sunkiai pats tai supranti.
S.Lingevičiūtė: Mantė labai gerai pasakė per spaudos konferenciją – procesas vyksta, tik galbūt mes jo nepastebim. Atrodo, laukiam Godo, bet galim taip ir nesulaukti. Galbūt po kokio dešimtmečio ir galėsim pasakyti, kad ši karta buvo įdomioji, originalioji.
M.Valiūnaitė: Kai skaitom naujienas, antraštes, norim kažkokių sensacijų. Ir kol nėra straipsnio apie lietuvių kiną, kuriame rašoma, kad įvyko lūžis, vyksta fantastiški, niekur nematyti dalykai, tol egzistuoja toks požiūris.
Manau, kad tai naivoka. Mums nereikia sensacijų, reikia tiesiog žiūrėti įdėmiai ir įsiklausyti į jaunus režisierius. Kita vertus, nežinau, kiek patiems Lietuvos gyventojams yra įdomus lietuvių kinas, kitoks lietuvių kinas – ne komercinis, kuris susilaukia daug dėmesio. Arba kiek jiems įdomios tokios kino formos kaip trumpametražiai filmai.
Skatinčiau nelaukti, kol kas nors padės šauktuką, o patiems eiti ir atrasti tuos šauktukus sau.
– Kalbame, kad naujų, įdomių režisūrinių darbų yra, bet viešojoje erdvėje ir toliau sklando stereotipai apie lietuvišką kiną. Kodėl taip yra ir ką turėtume daryti, kad situacija keistųsi?
M.Valiūnaitė: Kartais per daug pasitikim tuo, ką išgirstam, ir tikim stereotipais, jų nekvestionuodami. Tiesiog reiktų ateiti, žiūrėti, ieškoti ir manau, kad tie stereotipai būtų pakeisti labai greitai, jau po poros peržiūrų.
S.Lingevičiūtė: Svarbu ir tai, kas išeina į plačiąją visuomenę, kurie filmai yra labiausiai eskaluojami ir reklamuojami, nes apie autorinio kino darbus daugiau rašo kultūrinė spauda, kuri nepasiekia dalies žiūrovų – jie negali perskaityti profesionalių recenzijų ir galbūt net nežino, kad tie filmai apskritai buvo sukurti.
