Dokumentikos gerbėjai ginčijasi dėl šio režisieriaus tautybės, kurios jis ir pats negali įvardyti: jis studijavo Rusijoje, šiuo metu gyvena ir dirba Vokietijoje, kuria filmus iš šios valstybės biudžeto, gimė Baltarusijoje, bet turi rusiško ir ukrainietiško kraujo: „Tautybės sąvoka atsirado tada, kai atsirado valstybės sąvoka. Nenorėčiau savo tautybės sieti su jokia valstybe. Jeigu kalbėsime apie kultūrą, tai turbūt bus rusų kultūra.“
Režisieriaus filmuose dažnas istorijos motyvas, juose gįžtama į praeitį. Paklaustas, koks jo santykis su istorija, S.Loznitsa atsakė: „Praeitis – abstrakti kalbos figūra. Kažką pavadindami praeitimi, mes atsispiriame nuo laiko tėkmės ir galvojame, kad laikui bėgant viskas savaime keičiasi. Bet, jeigu nieko nevyksta, niekas ir nesikeičia. Taigi tam, kad išspręstume kokį nors istorinį klausimą, turime sugrįžti į tam tikrus metus ir sužinoti, kas įvyko.“
Istoriniuose filmuose neįmanoma atspindėti tiesos, toks tikslas beprasmiškas: filmas turi atskleisti savo prasmę, o ne istorinio įvykio. Teigia režisierius.
S.Loznitsa teigia, kad istorinio įvykio vaizdavimas kine priverčia režisierių susidurti su pasirinkimo problema: „Sudėtinga kalbėti apie tai, kas buvo. Iš principo, norint būti visiškai tiksliam, to neįmanoma padaryti. Problema ta, kad mūsų kalba, tekstas arba filmas egzistuoja laike. Įvykis, apie kurį pasakojama, tuo pačiu metu vyksta skirtingomis kryptimis, yra skirtingai interpretuojamas. Norint istorinį įvykį parodyti kine, veiksmą, kuris vyko vienu metu, reikia išskaidyti ir išdėlioti laike, nes tuo pačiu metu neįmanoma visko parodyti. Taip susiduriama su pasirinkimo problema – reikia nuspręsti, ką rodyti pirmiausia.“
Režisierius, kuris filmus kuria matematiniu tikslumu, teigia, kad kinas turi griežtas taisykles: „Meninis pasakojimas turi įstatymus. Iš vienos pusės turime istorinį įvykį, kuris yra labai konkretus, o iš kitos pusės – pasakojimo įstatymus. Jie yra labai abstraktūs: pasakojime turi būti pradžia, kulminacija ir pabaiga.“
S.Loznitsa papasakojo ir apie dokumentinio filmo „Blokada“, kalbančio apie Leningrado blokadą, kūrimo procesą: „Pirmiausia žiūrėjau 6 valandų trukmės dokumentinę medžiagą iš archyvų. Tai man paliko labai didelį įspūdį. Po to peržiūrėjau visus filmus apie Leningrado blokadą, bet jie buvo visai nepanašūs į tikrąją medžiagą. Pirmiausia nusprendžiau, kad mano kuriamas filmas neturės jokio teksto ir muzikos. Ten suskamba tik penkios Bethoveno natos. Leningrado blokada truko trejus metus, tačiau filme nebūtina visko parodyti.“
Režisierius galvoja, kad istorinis filmas neturėtų siekti atskleisti tiesos: „Istoriniuose filmuose neįmanoma atspindėti tiesos, toks tikslas beprasmiškas: filmas turi atskleisti savo prasmę, o ne istorinio įvykio. Istoriniai įvykiai perteikia svarbias mintis, kurias galima pastebėti ir užfiksuoti filme. „Blokadą“ kūriau remdamasis propagandiniais žurnalais. Nėra sudėtinga iš propagandinio produkto sukurti nepropagandinį – reikia tik išjungti garsą. Istorija sustojo 1917 metais, o viskas, kas vyko po to, yra tik įvykių seka.“
Filmuose prasmę kuria maži dalykai – detalės, daiktai, garsai, žodžiai. Rusų režisieriaus filmai – ne išimtis: filmo „Rūke“ pabaigoje nuskamba šūvis, kuris, anot S.Loznitsos, ir sukuria šio filmo prasmę: „Daugybėje filmų prasmę kuria garsai. Šiame filme ją sukūrė būtent tas šūvis. Yra daugybė filmų, kuriuose prasmę kuria tik vienas sakinys.“
S.Loznitsa baigė tiksliuosius mokslus ir dirbo Maskvos kibernetikos institute. Jo filmai drąsiai kalba apie skaudžias ir groteskiškas šiuolaikinės Rusijos realijas ir, nepaisant to, kad jis pats diagnozavo kino dokumentikos pabaigą, renka apdovanojimus įvairiuose tarptautiniuose dokumentinio kino festivaliuose.
Abu vaidybiniai režisieriaus filmai – „Mano laimė“ ir „Rūke“ – 2010 m. ir 2012 m. buvo rodomi Kanų kino festivalio pagrindinėje programoje, o filmas „Rūke“ įvertintas prestižiškiausiu kino kritikų skiriamu FIPRESCI apdovanojimu.
Susitikime su režisieriumi dalyvavo istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė, režisierė Giedrė Beinoriūtė ir kino teoretikas Lukas Brašiškis.
