Šia proga su festivalio „Kino pavasaris“ direktore Vida Ramaškiene pasikalbėjome apie festivalio pradžią, pamokas bei patirtis parsivežtas iš Kanų festivalio, taip pat mėlyną kilimą, kino kultūros augimą Lietuvoje bei asmenines patirtis išgyventas augant kartu su festivaliu bei žiūrimais filmais.
– Kai 1995 metais pradėjote pirmąjį festivalį, ar turėjote viziją tai tęsti bent jau ketvirtį amžiaus?
– Tikrai ne. Mes tuomet apskritai turėjome labai menką suvokimą apie tai, kas yra ir koks turi būti kino festivalis. Iki 1995 metų aš buvau mačiusi tik vieną – Maskvos tarptautinį kino festivalį. Tuo tarpu apie žymiuosius Europos festivalius nebuvo nė minties – jie atrodė labai tolimi ir nepasiekiami, veik nerealūs.
„Kino pavasario“ idėją pirmasis mums pasiūlė Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje Philippe`as de Suremainas, aktyviai domėjęsis kultūra bei kultūros atašė Fredericas Jugeau. Judviejų iniciatyva į dabartinės prezidentūros rūmus, kuriuose tuomet buvo įsikūrusi Prancūzijos ambasada, buvo pakviesti Vokietijos ambasados Lietuvoje kultūros atašė, britų tarybos atstovas, savaitraščio „7 meno dienos“ redaktorius Linas Vildžiūnas bei aš, tuomet buvusi „Lietuvos“ kino teatro direktore. Šio susitikimo metu F.Jugeau išsakė idėją Vilniuje surengti Europos režisierių kino festivalį. Tokiu būdu šie žmonės ir tapo pirmojo festivalio organizaciniu komitetu. Galima teigti, kad „Kino pavasaris“ – tai europinio festivalio modelis, kuris mums buvo patiektas iš Prancūzijos.
– Kaip tuomet jūs galėjote ateiti iki europinio festivalio sampratos, jei buvote mačiusi tik Maskvos kino festivalį?
– Čia vėl turime būti dėkingi Prancūzijos ambasadai, mat nuo 1997 metų man ir mano kolegėms iš Rygos bei Talino buvo apmokamos kelionės į garsųjį Kanų festivalį. Čia mes gaudavome pilnas akreditacijas ir turėjome progos iš arti pamatyti ne tik naujausius Europos režisierių kino filmus, bet ir kaip festivalis organizuojamas, kokie dalykai vyksta aplink jį.
Pirmojo festivalio įspūdį pamenu iki šiol. Tai buvo kažkas nerealaus, lyg būtume patekę į pasaką. Kanų festivalis – milžiniškas renginys, kuriame reikia nemažai pastangų norint susigaudyti kas, kur ir kada vyksta. Mes vaikštinėjome kaip baltos varnos sunkiai susivokdamos, kur patekome. Žmonės, festivalio struktūra, renginio organizavimas – viskas mums buvo paslaptis. Tačiau kartu visame tame dalyvaujant, matant viską iš arti, mes ir pačios mokėmės. Ilgainiui atradome takelius, kurie suvedė su įdomiais kino žmonėmis bei svarbiausiomis pasaulio kino industrijos organizacijomis.
Būtent tai ir leido plėsti savo akiratį, stebėti europinio kino raidą, o kartu ir paties Kanų festivalio pokyčius, madas, naujas tendencijas ir formatus. Šitokiu būdu rengdami ir „Kino pavasarį“ mes galėjome lygiuotis į vieną geriausių pasaulio kino festivalių. Beje, mano akreditacija į Kanų festivalį galioja iki šiol, o nuo 1997 metų aš nepraleidau nė vieno renginio.
– Kanuose pamatėte, kad net ir raudonas kilimas yra kino industrijos dalis?
– Nė vienas didysis kino renginys be raudono kilimo neįsivaizduojamas. Žinoma, situaciją dabar pakoregavo pandemija, tačiau normaliomis sąlygomis tai yra pagarbos, svarbumo, galų gale, šventiškumo ženklas.
Pamenu, kai pirmą kartą mūsų festivalyje prie „Lietuvos“ kino teatro ištiesėme kilimą, tai atrodė gan komiškai. Beje, vengdami sąsajų su sovietmečiu, kilimas buvo ne raudonas, bet mėlynas. Tačiau niekas nedrįso šiuo kilimu žengti, visi taikėsi eiti šonu (juokiasi). Štai kaip tai buvo neįprasta ir keista tuomet. Reikėjo laiko, pokyčių, visų pirma, mūsų galvose, taip pat ir kultūroje, kad išdrįstume žengti puošniu kilimu.
– Ar tai reiškia, kad festivalis prisidėjo ugdant ne tik kino skonį, bet ir žymiai daugiau – tam tikrą pagarbos, vertės suvokimą?
– Taip. Juk raudonas kilimas – tai tik ženklas, parodantis tam tikrą iškilmingumą, sureikšminantis tai, kas kasdienybėje gal prasprūsta pro akis. Štai, kad ir mūsų vyresnės kartos aktoriai – savo talentu, erudicija, vaidyba jie niekuo neprasteni už pasaulinio garso kino žvaigždes. Tačiau šalia kino rodymo, tarkime, Holivude, vyksta didžiulis reklamos vajus, kuris ir sukuria filmo bei prie jo kūrimo prisidėjusių autorių žinomumą. Taip veikia kino industrija, rodanti ir pasakojanti kino istorijas.
– Ar jums pačiai buvo akimirka, gal metai, kai supratote, kad nuo dabar festivalis jau bus nepaisant nieko?
– Festivalio, kaip ir žmogaus gyvenime, būna ne tik šviesių ir pakilių akimirkų skambant iškilmingai muzikai. Pirmieji festivaliai vyko kino teatre „Lietuva“. Kai jis buvo privatizuotas, aš pati suabejojau mūsų festivalio ateitimi. Tuomet man skambino žmonės ir sakė, kad jokioje kitoje salėje jie neįsivaizduoja „Kino pavasario“. Tad tas laikotarpis buvo labai sunkus ir abejonių dėl ateities būta labai daug. Beje, dėl privatizuoto ir uždaryto „Lietuvos“ kino teatro 2003-iųjų metų festivalis ir neįvyko.
Tačiau kitais metais jaunimo dėka festivaliui suradome naujus namus „Vingio“ kino teatre. Išties dėl vietos pakeitimo turėjome nemažai abejonių, tačiau labai greitai pasimatė, kad festivalyje žmonės pirmiausia ieško gero kino, o tai, kad „Vingis“ yra kiek tolėliau nuo centro, pasirodo, visai ne bėda.
Kiekvienais metais festivalis tik augo. Jei pirmuosiuose apsilankydavo 2–3 tūkstančiai, tai 2019 metais turėjome jau 126 tūkst. žiūrovų. Stebint nuolatos augantį kino mylėtojų skaičių, patys kaskart vis įsitikindavome festivalio reikalingumu. Būtent tai labiausiai ir suteikė jėgų festivalį tęsti, kad ir kas nutiktų.
– Kaip jūs pati paaiškintumėte tokį žiūrovų augimą? Kuo nekomercinis, provokuojantis, nestandartinis kinas tapo toks įdomus?
– Mūsų žmonės yra labai išprusę, žingeidūs ir kūrybingi, tad „Kino pavasaris“ tik atspindi žmonių poreikius ir atliepia juos. Žmonėms daug kas yra įdomu, jie nori pamatyti, patirti ir sužinoti vis ką nors naujo. Čia ir yra viso šio augimo priežastis.
Festivalio priedermė yra ne tik rodyti kiną, bet ir sudaryti sąlygas žmonėms bendrauti tarpusavyje, keistis nuomonėmis ir požiūriais, susitikti kino kūrėjus ir išgirsti jų mintis.
Taip pat labai svarbus yra ir teminis filmų pasakojimas reaguojant į aktualijas, atliepiant visuomenėje kylančius klausimus ir problemas. Kinas yra labai socialus menas, todėl čia visada galima rasti tai, kas atliepia dabartį, rezonuoja su šiandienos įvykiais.
Prieš keletą metų su džiaugsmu ir nuostaba stebėjome festivalio žiūrovų atsinaujinimą, kai į kino sales plūstelėjo jaunimas. Pasirodo, festivalis gali būti ir patrauklus, ir madingas. Ir jei pažiūrėję filmą jauni žmonės kalbasi apie tai, ką matė, kokius jausmus išgyveno, ką suprato, tai yra mūsų visų laimėjimas.
Festivalio priedermė yra ne tik rodyti kiną, bet ir sudaryti sąlygas žmonėms bendrauti tarpusavyje, keistis nuomonėmis ir požiūriais.
– Per ketvirtį amžiaus užaugo ne tik pats festivalis, tačiau kartu su juo ir nauja kino mylėtojų karta. Kokia įtaką, jūsų manymu, „Kino pavasaris“ padarė puoselėjant kino meno kalbą, galimybes „perskaityti“ kino tekstą?
– Festivalio rengėjai gan anksti supratome, kad kino edukacija yra viena mūsų užduočių. Aš pati, beje, pagal specialybę esu mokytoja, todėl ši kryptis man asmeniškai visuomet atrodė labai svarbi. Kiną išties reikia mokytis „skaityti“ kaip literatūros kūrinius. Gaila, kad iki šiol mūsų mokyklose nėra, bent jau kaip laisvai pasirenkamos, kino pamokos. Tai buvo mano siekiamybė, kurios, deja, iki šiol nepavyko įgyvendinti. Žvelgiant į tai, kokiais mastais vaizdai veržiasi į mūsų gyvenimus, akivaizdu, kad tokia būtinybė jau yra subrendusi.
Šalia festivalio turime ir programą „Kino knyga“, kurioje moksleivius supažindiname su kino kultūra, mokomės kurti kiną, kalbamės apie autorines teises ir panašius dalykus. Vaikai su didžiausiu entuziazmu įsitraukia į kūrybos procesą. Turint galvoje, kaip įprasta jaunimui leisti savo laisvalaikį žiūrint filmus, dėmesio edukacijai ir kino kalbos mokymuisi turėtume skirti žymiai daugiau.
Tikiu, kad kinas gali pagelbėti ne tik ugdymo procese, bet ir pasitarnauti mūsų psichinei sveikatai kaip meno terapija. Tad kinui visada yra tinkamas laikas.
– Kaip per tuos metus keitėsi jūsų pačios kino samprata? Gal kažką labiau pamėgote, gal tapote kokio nors režisieriaus ar režisierės fanė arba kokios šalies kinomane?
– Be abejo, per visą šitą laiką, kai rengiame festivalį, mano supratimas apie kiną taip pat keitėsi ir brendo. Aš nesu nei kino tyrėja, nei kritikė, tačiau man labai patinka kinas. Todėl džiaugiuosi tuo, kad mūsų komandoje yra tiek daug jaunų kino profesionalų, kurie sudarydami programas geba matyti labai platų pasaulinį kino kultūros vaizdą. Jie drąsiai ieško naujų, netikėtų formų, nenuvalkiotų temų, todėl kiekvienų metų festivalis man yra kupinas atradimų.
Per visą šią istoriją vienas pirmųjų mano atradimų buvo režisierius Pedro Almodovaras, kurio filmų iki to Lietuvoje nebuvome matę. Taip pat savo laiku labai nustebino ir sužavėjo Lotynų Amerikos bei Azijos šalių kinas.
Dabar galima matyti, kaip į kiną ateina jaunų režisierių karta, kuri atsineša savo matymą, savo stilistiką, savo – jaunų žmonių – problemas. Todėl kinas labai gerai atspindi tai, kuo šiandien gyvena žmonės įvairiose pasaulio šalyse. Ir man visada smalsu yra tai pamatyti bei išgyventi kartu su jaunais žiūrovais žiūrint filmą.
Su amžiumi, būna, žmonės ilgisi to, ką jie matė savo jaunystėje, todėl nuolat grįžta prie kažkada jiems didelį poveikį padariusių filmų, muzikos ar literatūros kūrinių. Tačiau aš esu kitokios sukirpimo žmogus – negyvenu praeitimi, bet žvalgausi į ateitį. Todėl mano komandos nariai, kurių didžioji dalis turbūt man tiktų jau į anūkus, yra didžiausias mano įkvėpimo šaltinis. Gal aš juos ir erzinu, tačiau man pačiai su jais bendrauti nepaprastai įdomu, nes iš jų daug ką sužinau ir išmokstu. Jauni žmonės man padeda visiškai kitaip pamatyti šitą pasaulį ir atrasti dar nematytus jo atspalvius.
– Įdomu, jūs pati ar bandėte paskaičiuoti, kiek laiko esate praleidusi žiūrėdama filmus?
– O ne... (juokiasi). Aš nesu iš tų fanų, kurie nuvykę į kokį nors festivalį žiūri visus iš eilės filmus. Daugiausia per vieną dieną esu mačiusi gal keturis ar penkis filmus, tačiau paskui viskas persipina, susimaišo ir aš nebegaliu atsekti, kuris filmas buvo kuris.
Esu lėtoji žiūrėtoja – po kiekvieno filmo man reikalingas apmąstymo, pagalvojimo laikas. Tačiau, žinoma, su malonumu žiūriu ir ne festivalinius filmus, tačiau skaičiuoti ir archyvuoti – tai jau tikrai ne mano darbas (juokiasi).
Kinas labai gerai atspindi tai, kuo šiandien gyvena žmonės įvairiose pasaulio šalyse.
– Pernai festivalyje vieni pirmųjų įveikėte pandemijos iššūkį operatyviai persiorientavę į naują kino rodymo formatą. Ar praėjusių metų pamokos padėjo rengiant ir šių metų festivalį?
– Išties, praėję metai sukėlė labai daug streso, nežinios ir baimių. Tačiau didžiuojuosi mūsų komanda, kuri dar sykį parodė savo neblėstantį kūrybiškumą ir profesionalumą. Mes pirmieji patekome į pandemijos smagratį, bet nepaisant to, priėmėme sprendimą ne raudoti, o veikti. Nors darbas buvo beprotiškas, tačiau šią kliūtį mums sėkmingai pavyko įveikti kartu.
Festivaliui pasibaigus Europos komisija surengė specialią konferenciją, kurioje savo patirtimi dalijosi mūsų komandos bei Roterdamo festivalio nariai panašiu metu taip pat nepabūgę rengę virtualias filmų peržiūras. Šią konferenciją stebėjo arti tūkstančio kino festivalių rengėjų iš viso pasaulio, su kuriais mes dalijomės savo patirtimi. Tai buvo labai prasmingas ir įkvepiantis pasidalijimas – mano kolegos pamatė, koks svarbus ir reikšmingas buvo šis darbas ekstremaliomis sąlygomis. O jų patirtis pasitarnavo kitiems festivaliams ir tapo įkvepiančiu liudijimu.
Žinoma, kiekvieni metai atneša naujų iššūkių. Pernai dar iki karantino paskelbimo festivalį rengėme laisvomis sąlygomis, o šiemet visas organizacinis darbas vyko užsidarius ir virtualiai. Prie „Kino pavasario“ rengimo darbuojasi apie šimtas žmonių, tad čia yra daug reikalų, kuriuos reikia suorganizuoti, paruošti, suderinti. Visa tai padaryti per atstumą buvo didelis iššūkis. Todėl džiugu, kad Vilniaus savivaldybė priėmė sprendimą kultūros darbuotojus testuoti nemokamai ir kelias savaites iki festivalio pradžios mes jau galėjome mažomis grupelėmis susitikti gyvai. Tai padėjo geriau sustyguoti daugelį būtinų niuansų.
– Neabejotinai dabartinėje situacijoje virtualus kino teatras yra didelis privalumas. Ir vis dėlto, ką praranda festivalis negalėdamas sukviesti žmonių į kino teatrą?
– Pirmiausia yra prarandamas ryšys su žiūrovu, o žiūrovai netenka ryšio su kūrėjais. Manau, kad filmų rodymas – tai festivalio pagrindas, tuo tarpu bendravimas – esminė ir niekuo nepakeičiama jo dalis.
Pagrindinė mūsų užduotis yra sukurti aplinką santykiui, kuris remiasi būtent kinu ir jo diktuojamomis temomis, problemomis. Tokiu būdu kino žiūrėjimas tampa socialiniu reiškiniu, suteikiančiu galimybę žmonėms dalintis savo mintimis, įžvalgomis, emocijomis. Būtent to mes ir netenkame uždarius kino teatrus.
Be jokios abejonės, kino teatre ir filmo kokybė yra visiškai kitokia. Didelis ekranas, geras garsas, atsijungimas nuo išorinės tikrovės žiūrovui suteikia galimybę pasinerti į filmo pasaulį, jo istoriją. Dėl šių priežasčių ir kino poveikis yra kokybiškai kitoks. Todėl, nors kino salių nuoma ir kainuoja daugiau, tačiau jos būtinos kaip vanduo. Tad belieka viltis, kad anksčiau ar vėliau mes galėsime į jas sugrįžti.
Mes pirmieji patekome į pandemijos smagratį, bet nepaisant to, priėmėme sprendimą ne raudoti, o veikti.
– Kaip jūs paaiškintumėte kino fenomeną ir žiūrovo poreikį vienoje salėje išgyventi panašius jausmus kartu su kitais žmonėmis?
– Tai yra psichologiniai dalykai. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad filmo vertinimas labai priklauso nuo to, kaip ir kur tu jį žiūri. Pavyzdžiui, dažnai atrinkinėjant filmus festivaliui, juos tenka žiūrėti kompiuterio ar televizoriaus ekrane ir tuomet jie tokio įspūdžio nepalieka, kaip vėliau pamačius juos kino salėje. Emociškai tai nesulyginami dalykai.
Tiesa, būna ir priešingas efektas. Įsivaizduokite kino filmo premjerą Kanų festivalyje, kur didžiulis puošniai pasipuošusių žmonių sujudimas, šviesos, kilimai, žurnalistai, oficialūs priėmimai, iškilmingos kalbos ir šioje euforijoje atrodo, kad ir pats filmas yra šedevras. Galima sakyti, kad tokiu būdu esi paveikiamas masinio jaudulio. O atsiveži tą filmą į savo festivalį ir pamatai jį visiškai kitoje šviesoje...
Tačiau būtent tai ir yra kino fenomenas – jis sukuria emociją, atmosferą, kuri vienu metu labai panašiai veikia žmones žiūrinčius tą patį filmą ir įsijaučiančius herojų jausmus. Tai yra kažkas fantastiško. Štai kodėl kinas nemirs, nors jau seniai prognozuojama jo pabaiga.
– Rengėjai netenka galimybės ramiai mėgautis tuo, kam šitiek laiko ruošėsi, mat iki kaklo turi rūpesčių ir prieš, ir per patį festivalį. Dabar, kai veiksmo mažiau, gal ramiai galėsite mėgautis geru kinu?
– Iki pandemijos mūsų komandoje buvo juokaujama, kad geriausias būdas pamatyti filmus yra išvažiuoti į kolegų rengiamus festivalius. Ten esi svečias, žiūrovas ir visi organizaciniai rūpesčiai tavęs nejaudina. Tuometi ir gali ramiai žiūrėti kiną.
Tačiau namuose tokios prabangos neturime, net ir dabartinėje situacijoje, kai kinas persikėlė į virtualias sales. Visuomet atsiranda rūpesčių, kuriuos tenka skubiai spręsti.
Žinoma, svajonė yra taip sudaryti komandą, sustyguoti jų darbą, veikimą, kad atėjus pačiam festivaliui, pagrindiniai jo žmonės galėtų ramiai eiti žiūrėti filmus, bendrauti su svečiais, kolegomis ir žiūrovais. Tokia yra šviesi mūsų ateities viltis (juokiasi).
