– Jūsų šviesos jausmas tarsi sulaukė savo laiko – prieš kelerius metus iš festivalio organizatorių jau buvote gavusi bendradarbiavimo pasiūlymą. Kodėl idėja kūną įgavo tik dabar?
– Pirmą sykį šviesą ir ledą kūrybai pasitelkiau 2017-aisiais. Rytų Islandijoje, nedideliame Seidisfjorduro miestelyje, kasmet vyksta šviesos instaliacijų renginys „List í Ljósi“ (liet. Menas šviesoje). Kadangi Islandijoje galima rasti vieną iš švariausių vandenų pasaulyje, bet sunkiai rasi augmenijos, nusprendėme renginiui atsiskraidinti augalų iš įvairių klimato zonų ir juos užšaldyti dideliuose ledo luituose. Taip instaliacijoje susikūrė dirbtinės ir natūralios šviesos šaltiniai, ledas ir augmenija. Fjordo pakrantėje ta instaliacija išbuvo porą mėnesių, kol galiausiai ištirpo.
Šviesa, kaip ir garsas, veikia mūsų fiziologinius potyrius, štai todėl jų simuliacijos taikomos terapijoje.
Darbas su ledu man pasirodė ypač įdomus dėl natūralaus proceso – šviesa, susidūrusi su ledo kristalais, sklaidosi. Šąlantis vanduo, susidarantys oro tarpai, šviesa ir augalai, veikiantys vienas kitą, yra vizuali ir įdomi medžiaga, šviesa tik padeda atskleisti procesus, vykstančius tarp elementų. Ledas sustingęs yra tik iš pirmo žvilgsnio, jis – itin gyva medžiaga, kurioje nemažai veiksmo. Šąlančio vandens molekulės jungiasi į kristalus ir jie formuoja struktūras, o kai ledas pradeda tirpti, vanduo teka, teška, laša ir puikiai gaudo šviesą.
Būtent apie tokią instaliaciją kalbėjome su festivalio „Kino pavasaris“ kūrėjais prieš kelerius metus. Turėjome sulaukti savo laiko, ir jis atėjo dabar, drauge su itin šiam laikmečiui tinkama tema „Veikti ar / ir būti?“
– Kada prasidėjo jūsų pažintis su šviesa?
– Prieš šešerius metus, studijuodama menų magistrą Edinburge, turėjau galimybę pažinti šviesą atlikdama eksperimentus. Ten man ir atsivėrė plačios galimybės pritaikyti šviesą kaip mediją. Dar anksčiau mokiausi interjero architektūrą, matyt, visos tos skirtingos sritys persipynė tarpusavyje, o pastarųjų metų patirtys išmokė mąstyti vaizdiniais, kuriuose šviesa tampa esminiu elementu.
Tamsa man – žaidimų aikštelė, kurioje su šviesa stengiuosi elgtis atsargiai.
Šviesa formuoja pasaulio matymą, erdvės, spalvos ir formos suvokimą. Tą patį paveikslą juk galime matyti visai kitaip, jei pakeisime apšvietimą. Šviesa, kaip ir garsas, veikia mūsų fiziologinius potyrius, štai todėl jų simuliacijos taikomos terapijoje. Man įdomus šios neapčiuopiamos materijos poveikis mūsų vizualiniam suvokimui ir jausenai. Su šviesa galima atkreipti dėmesį į mažiau pastebimus dalykus, vizualiai transformuoti erdvę nieko negriaunant ar nieko nestatant iš naujo.
– Ypač šiuo metu šviesos mums visiems trūksta, labiausiai – viduje. Kaip gelbėjatės nuo tamsos? O gal tamsa negąsdina, gal joje įžvelgiate grožį?
– Mėgstu tamsą lygiai taip pat kaip ir šviesą, kaipgi jos viena be kitos (šypsosi). Senieji olandų tapytojai meistriškai naudojosi šviesotamsos kontrastais. Nespalvota fotografija, kinas ir dar daugybė pavyzdžių, kuriuose šviesa ir tamsa papildo viena kitą. Tamsa man – žaidimų aikštelė, kurioje su šviesa stengiuosi elgtis atsargiai. Gyvenu Danijoje, kur, beje, egzistuoja „tamsos išsaugojimo“ ideologija. Kopenhagos vandens telkinių pakrantės itin silpnai apšviestos tam, kad jose netrukdomai gyvuotų laukinė gamta, paukščiai. Man patinka, kai gatvės apšvietimas leidžia stebėti žvaigždėtą dangų.
– Ką kūryboje išvis reiškia medžiaga? Prie kokios jums labiausiai patinka liestis?
– Darbe su skirtingais šviesos objektais dažnai naudoju šviesą atspindinčias arba tam tikrų optinių savybių turinčias medžiagas: veidrodinius paviršius, optinius filtrus, plėveles, stiklą. Tuomet šviesos šaltinis tampa teptuku, o tai, ką matome, ir yra šviesos atspindžio ar lūžių suformuotas vaizdas. Architektūroje itin svarbu medžiagiškumas ir spalva. Būtent šios savybės lemia apšvietimo būdus ir tai, kokį šviesos spalvos spektrą renkuosi. Įdomu dirbti su laiką menančiomis tekstūromis, kuriose šviesa gali fiksuoti užuominas į tam tikrus įvykius.
– Papasakokite, kaip buvo kuriama instaliacija, tapusi festivalio tapatybės pagrindu? Iš kur atkeliavo gėlės, kaip jos buvo šaldomos, ar sunku tai padaryti?
– Kai rinkome augalus, mums buvo svarbu, iš kur jie atkeliavo. Norėjosi, kad per juos atsispindėtų globalumas, skirtingo klimato formuojami saviti augalų charakteriai. Ledo struktūrose susitinka Australijos gėlė banksija, minkštieji Indijoje ir Pietų Amerikoje valgomi Amaranthus caud cycloop, japoninė voratinklio aralija ir kiti egzotiniai augalai. Šią kompaniją papildo ir mums pažįstama, dažnai Lietuvos soduose sutinkama paprastoji dumplūnė, samanos, šaknys bei medžio žievės atplaišos iš senojo Lietuvos miško.
Augalų bioįvairovė, anatomija ir morfologija, jų prisitaikymas prie to, ką sukūrė žmogus, prie besikeičiančio klimato, vis dar labai nustebina.
Augmenijos šaldymas įdomus, nes dalyvauja ir augalus komponuojantis žmogus, ir įvairūs procesai, vykstantys per šaldymą. Rezultatas kaskart kitoks, nes ledas formuojasi netolygiai, atsiranda oro ertmių, deguonies burbuliukų. Šis gyvas procesas, vykstantis tarp augmenijos ir vandens, yra be galo įdomus dėl neplanuotų, netikėtų, vienam kitą veikiančių darinių. Skirtingomis dienomis komponuojant sluoksniais ir šaldant augalus buvo svarbu palikti erdvės ir ledui, jo struktūrai, kuria sklis šviesa. Vienas iš didesnių iššūkių – per dieną ištirpinti jau suformuotą 600 kilogramų ledo struktūrą. Paaiškėjo, kad tai gerokai sudėtingiau ir trunka ilgiau, nei maniau.
– Kaip jums atrodo, ką augalai gali pasakyti šios dienos pasauliui?
– Augalai mano kūryboje atsiranda iš vaikystėje kilusio susidomėjimo biologija. Augalų bioįvairovė, anatomija ir morfologija, jų prisitaikymas prie to, ką sukūrė žmogus, prie besikeičiančio klimato vis dar labai nustebina. Dažnai labiau nei koks naujas skaitmeninis reiškinys. Vis nustembu, kad tie kompleksiški organizmai tiesiog stebuklingai išdygsta iš žemės (šypsosi). Iš tikrųjų jie mums yra gyvas priminimas apie ekosistemą ir jos tarpusavio ryšius. Kartais šviesos technologiją naudoju, kai noriu atsargiai prisiliesti prie gyvosios gamtos, o kartais – kai noriu iš naujo interpretuoti tam tikrą gamtos reiškinį.
– Jūsų kūryboje susilieja ne tik medžiagos, šviesos, objektai ir idėjos, bet ir bendradarbiauja įvairių sričių menininkai. Ką duoda tokia bendrystė?
– Šviesa įvairiausiomis formomis liejasi į skirtingas sritis, todėl tenka susidurti su įvairiausių sričių kūrėjais: architektais, botanikais, garso menininkais, stiklininkais, gyvojo meno atlikėjais. Tokios bendrystės augina, juk kiekvienoje srityje – savi subtilumai ir poreikiai. Bendruose projektuose visada vyksta daugiasluoksnis apsikeitimas – ir informacija, ir techniniais, ir kūrybiniais sprendimais. Dažnai tokie projektai tampa patys įdomiausi, labiausiai stebinantys.
