„Lietuvos kino biudžetas siekia apie 2,5 mln. eurų įskaitant pasiruošimus, filmavimą, scenarijų rašymą, dokumentiką, animaciją, vaidybinius filmus, sklaidą. Gal geriau išvis tada nieko neduot? Nes kodėl du milijonai? Kodėl ne trys, ne penki ir ne dešimt? Niekas jokio atsakymo neturi ir niekas nežino“, – kalba prodiuseris.
Interviu LRT.lt K.Drazdauskas dalinasi, kaip galima spręsti Lietuvos kino problemas, kiek romantikos yra kine ir kaip vyko paskutinis jo projektas, kai Lietuvą kuriam laikui teko paversti Japonija.
– Ar lietuviams kinas apskritai svarbus?
– Manau, kad lietuviai gana gerai vaikšto į kiną ir žiūri lietuvišką produkciją. Nemėgstu apibendrinimų, jie visados paslepia niuansus, bet jei žiūrėtume į makroekonominius rodiklius, tai Lietuvoje kino žiūrimumas palaipsniui auga, nors dar nesame pasiekę Vakarų Europos vidurkių (Vakarų Europoje vienam gyventojui tenka po dvi ir daugiau kino peržiūras, Lietuvoje vienas gyventojas per metus pažiūri vieną filmą). Kita vertus, pas mus tragiškai trūksta kino salių. Žinant, koks yra kino teatrų prieinamumas regionuose, naivu būtų tikėtis, kad pasieksim tuos Vakarų Europos rodiklius, jei žmonėms į kiną reikia važiuoti 60–80 km. Atsižvelgiant į esamą situaciją, viskas neblogai: kino žiūrime kokius tris kartus mažiau nei Britanijoje ar Vokietijoje, bet ne taip ryškiai mažiau kaip kai kuriose centrinėse Europos valstybėse. Be to, faktas, kad lietuviškus filmus lietuviai žiūri. Tad perspektyva gera: ilgainiui gerės ir kokybė, ir pasiūla.
– Iškėlėte problemą, kad mažuose Lietuvos miestuose ir rajonuose kinas – nepasiekiamas. Vystote projektą, kuris leistų kino filmus matyti ir periferijoje. Papasakokite apie tai.
– Projektas yra gan kompleksiškas. Problemą iškėlėme apie 2013 m. Padarėme keletą tyrimų, vieną jų – labai platų ir gilų, įvairiais pjūviais: socialiniais, ekonominiais, kultūriniais. Viena idėjų – per visus regionus turime daugybę restauruotų kultūros namų, multifunkcinių centrų ir panašiai. Kitaip tariant, krūva „europinių“ pinigų investuota į namus ir jiems tiesiog trūksta turinio. Tie namai gražūs, tvarkingi, švarūs. Ten vyksta vietiniai renginiai, yra visos sąlygos rodyti kiną, tik nėra aparatūros, profesionalių platintojų. Viena minčių – pajungti savivaldybes, kurios turi tuos kultūros centrus ir, atsižvelgiant į gyventojų tankį bei kitus parametrus, padaryti kino salių tinklą. Skaičiavome, kad turėtų būti bent 15–17 tūkst. gyventojų, kad vertėtų turėti stacionarų kino teatrą. Klausimas – kiek tai apsimokėtų. Tačiau tai kritinė masė, be kurios kino teatras neišsilaikytų. Sukūrus kino tinklą, būtų galima atitikti „Europecinemas“ (organizacijos, kuri remia europinio kino platinimą) kriterijus ir būti iš dalies dotuojamiems iš Europos Sąjungos biudžeto.
Reikia trejų metų garantuoto finansavimo tam, kad būtų sukurta infrastruktūra ir užsikurtų pati veikla. Dar vienas dėmuo – profesionalūs platintojai. Neužtenka vien įsteigti kino teatrus, nes vietiniuose taškuose nėra resursų, kurie mokėtų rasti kino turinį, ištirti savo rinką, jai pritaikyti ir panašiai. Siūlėme centralizuotą sprendimą, kad būtų platintojų branduolys, kuris užtikrintų kino filmų patekimą į tuos atskirus taškus ir tada užtektų grynai techninio personalo, kad kažkas galėtų atidaryti salę, suleisti žiūrovus ir pan.
– Tai – techniniai dalykai, bet kalbama, kad yra labai didelis atotrūkis tarp mažesnių ir didesnių miestų. Kokį kiną Jūs siūlytumėte? Žiūrovą edukuotumėte ar jam pataikautumėte?
– Treji metai buvo numatyti ne tik techniniams parametrams, bet ir edukacinėms veikloms, auditorijos parengimui eiti į kiną. Pirmus metus, be abejo, reikėtų atlikti daug šviečiamosios veiklos, vežtis ten aktorių ir režisierių, lavinti žmones, sakyti, koks kinas ir kodėl yra gerai, o koks kinas – galbūt ne. Siūlytume įvairų kiną. Žmonės turėtų galimybę matyti ir tuos filmus, kurie rodomi didžiuosiuose miestuose, tačiau tinklui tai būtų kaip antrinė veikla, o tikslas – lietuviškos ir europinės produkcijos rodymas.
Yra opinija, kad regionuose visi visko nori už dyką, niekas už nieką nenori mokėti, o perkamoji galia – nulinė. Iš tikrųjų nėra visai taip. Respondentai, kurie mūsų tyrime atsakinėjo į klausimus, yra pasiruošę mokėti normalius pinigus už tas paslaugas. Nekalbame, kad bilietas kainuos 6 eurus, kaip Vilniuje, tačiau 3–4 eurai psichologiškai yra tokia suma, kurią žmonės yra pasiruošę mokėti. Tyrimas rodo, kad jei bilietas kainuotų 3 eurus, apie 70 proc. žmonių į filmą nueitų du kartus per mėnesį. Į tokį rodiklį žiūriu skeptiškai, nes man tiesiog nerealu, kad taip iš tikrųjų būtų, bet noras visgi yra. Manau, kad su tokiais duomenimis per trejetą metų galima parengti auditoriją ir „atsikabinti“ nuo valstybės dotacijų.
– Tačiau čia kalbame ne apie kažkokį pelningą, o tik misijinį projektą?
– Nuo pat pradžių šį projektą mačiau kaip valstybės ir privataus verslo bendrą projektą. Jeigu ten matytųsi aiškus komercinis potencialas, „Forum cinemas“ jau seniai ten būtų, bet jie neina, nes reikalingos investicijos, kurių atsipirkimo laikas – per ilgas. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje kino gamyba yra dotuojama, bet užtikrinti pagamintų filmų rodymą Lietuvoje nėra įrankių. Man atrodo, kad tą problemą būtų galima išspręsti valingu veiksmu – „įmerkti“ ne tiek daug pinigų, pirminiais skaičiavimais pradžia trejiems metams galėtų kainuoti apie 11 milijonų eurų, valstybės mastu tai – juokingi pinigai. Visa tai galėtų kofinansuoti privatus verslas ir jis būtų suinteresuotas, kad visa tai atsipirktų.
– Kokią matote ar kokią norėtumėte matyti Lietuvos kino viziją: šalį, į kuria atvyksta užsienio kino kūrėjai dėl palankios infrastruktūros, ar šalį, kurioje klesti savas kinas?
– Savo veiklą kino srityje pradėjau su aiškia vizija: auginti ir puoselėti lietuvišką kiną. Be abejo, didysis tikslas yra turėti sveiką lietuvišką industriją, kuri gebėtų gaminti kritinį kiekį filmų, kad auditorija turėtų pasirinkimą nuo dramų, detektyvų iki pasakų vaikams. Pradėjome nuo idealistinių dalykų: su keliais draugais įkūrėme pirmą kompaniją Lietuvoje, kuri dirbo su apšvietimu, paskui – su kameromis ir pan. Uždirbdavom pinigų, juos investuodavom į verslą. Tos įmonės dirbdavo po 10 metų, kol pradėdavo mokėti pirmus dividendus, nes viską investuodavome tam, kad sukurtume infrastruktūrą. Kai pradėjome, buvo devinto dešimtmečio vidurys, gūdi krizė. Lietuvoje praktiškai nieko nebuvo tik pusiau sugriuvusi Lietuvos kino studija, kuri pradėjo aptarnauti užsienio kino projektus. Ten įgijau savo išsilavinimą, kaip ir daugelis kolegų, ir mums labai pasisekė, nes per 2–3 metus padarėme tokį šuolį, tiek karjeros, tiek įgūdžių atžvilgiu, kuriam Amerikoje, su visa jų kino industrija, prireikia 10–15 metų. Per trejus metus tapau pirmuoju režisieriaus asistentu ir dirbau su amerikiečių televizijos serialu, man atsiskaitydavo amerikiečiai operatoriai, asistavau amerikiečių režisieriams.
Lietuvoje nebuvo ne tik pinigų, bet ir įrankių tam kinui: jei kino studija atsiveždavo kokį užsienietišką produktą, jį aptarnaudavo ir absoliučiai išsemdavo visą techninę bazę. Lietuvių kūrėjams juosta kainavo kosminius pinigus: juostos metras kainuodavo 2 dol., o 25 kadrai yra viena sekundė. Tai už 2 dol. galėdavai nufilmuoti porą sekundžių medžiagos. Tuo metu doleris turėjo kosminę vertę ir prieš filmuojant buvo repetuojama iki pažaliavimo, kad vėliau iš pirmo dublio, arba blogiausiu atveju iš antro dublio, kažkas būtų nufilmuojama, nes daugiau juostos tiesiog fiziškai negali skirti. Tuo metu mūsų biudžetai būdavo absurdiški. Amerikiečiai sakydavo, kad pigiausias dalykas kine yra juosta. Aš galvodavau: kas čia per pasakymas? Tačiau viskas dėl to, kad jiems kainuoja žmonės – aktoriai, režisieriai.
O Lietuvoje – atvirkščiai, visi dirbo už kapeikas, o juosta – aukso kainos. Be to, kamerų nėra, jos užimtos, juostą vežiesi iš užsienio, laboratorijos nėra – ryškinti vėl važiuoji į užsienį. Tame kontekste pradėjome galvoti, kad infrastruktūros nebuvimas yra vienas iš kertinių dalykų, kuris tą lietuvišką kiną daro neįmanomą. Žingsnis po žingsnio, sunkiai pradėjome auginti tą nepriklausomos Lietuvos kino industrijos pradžią. Paskui pamatėme, kad tie įrankiai patys filmų nedaro, kad jie prašo valgyt, kad jei susikūrėm kažkokią infrastruktūrą, tai nereiškia, kad ją galime sau pasiimti ir nemokamai naudoti: įmonė turi uždirbinėti pinigus, vadinasi, nors ji mano, vis tiek jai turiu mokėti, jei noriu filmuoti.
Bet kokioje kino industrijoje, lietuviškoje ar nelietuviškoje, turi būti kritinė masė gamybos, vien todėl, kad būtų galima daryti klaidas. Tradiciškai lietuviškame kine negalėdavai padaryti klaidos: jei jau kuri filmą, jis turi būti tobulas, mažiausiai – į Kanus. Tas suvokimas žaloja žmones. Visoje Europoje filmuojama apie 1000 filmų per metus, vokiečiai išleidžia per 300 filmų per metus, o kiek mes tų filmų pamatome ir kiek jų ten yra labai geri? Ne todėl, kad niekas nemoka pinigų skaičiuoti. Turi būti kritinė masė produkcijos, kad iš jos išsirutuliotų labai geri filmai. Jei mes galėtume kurti bent 20 lietuviškų filmų per metus, tikėtina, kad iš jų bent pora būtų labai neblogi.
Kitas klausimas – ar valstybei svarbus, ar nesvarbus kinas lietuvių kalba. Iš valstybės iki šiol nematau jokios aiškios strategijos. Kodėl kino dotavimui dabar skiriama 2,5 mln. eurų per metus? Viso Lietuvos kino biudžetas yra 2,5 mln. eurų, įskaitant pasiruošimus, filmavimą, scenarijų rašymą, dokumentiką, animaciją, vaidybinius filmus, sklaidą. Gal geriau išvis tada nieko neduoti? Nes kodėl – du milijonai? Kodėl ne trys, ne penki ir ne dešimt? Niekas jokio atsakymo neturi ir niekas nežino. Dabar šnekama, kad reikia pakelti kino biudžetą. Kas gali padidinti kino biudžetą keturis kartus?
– Gal nauja valdžia?
– Keturis kartus? Noriu pamatyti tą politiką, kuris padidins kino biudžetą keturis kartus. Visi sako: tai mes didinam. Buvo milijonas, kurio yra dešimt kartų per mažai, bet mes jums pridedame 10 proc., ir per tą laiką traukinys nuvažiuoja tris šviesmečius į priekį, ir mes taip po truputį tą biudžetą gi didinam. Žinoma, kine dirbu 20 metų, per tą laiką biudžetas iš tikrųjų padidėjo, bet mes kiną dotuojam tris kartus mažiau negu estai. Objektyvūs kriterijai: estų pusantro milijono ir lietuvių trys milijonai, mūsų BVP ir estų BVP. Estai randa tris kartus daugiau pinigų negu mes. Kodėl?
– Kai kurie replikuoja, kad tikram talentui daug pinigų nereikia. Paskutinis režisierės Giedrės Žickytės filmas nufilmuotas viena kamera.
– G.Žickytė nufilmavo dokumentinį filmą. Tai ką? Lyginsime dokumentinį filmą su, pvz., kokiu nors „Tarp pilkų debesų“? Tai – nepalyginami dalykai. Talentui pinigų nereikia? Netiesa. Tai – ne tik talento klausimas. Biudžeto dydį lemia krūva faktorių ir visų pirma scenarijus. Yra filmų, kuriuos galima nufilmuoti labai pigiai. Buvo festivalis, kuris skelbė – mes darome filmus po 5 tūkst litų, bet tai yra 5 tūkst. grynų pinigų, kurie išleisti šitam filmui, plius – milijonas litų „loskų“. Jonas pažįsta Petrą, gražiai pasikalbėjo, sumontavo. Tai ką, tai nekainuoja? Nesąmonė. Tie pinigai tiesiog nefigūruoja biudžete, BVP nesimato. Bet filmas tai ne 5 tūkst. litų kainuoja. Pilnametražio filmo kūrimas – mažiausiai du metai darbo, priklausomai nuo sudėtingumo. Esu kūręs filmus po 7 metus. Yra filmų, kuriuos reikia daryti greitai, pvz., „Valentinas vienas“. Tai – proginis filmas, jį reikia išleisti vasario 14 d. Bijau sakyti, bet jo biudžetas – apie 150 tūkst. Bet kas ten yra? Du kambariai? Tokį filmą fiziškai gali nufilmuoti per kokias dvi savaites. O tokiam filmui kaip „Santa“ vien filmavimui reikia metų laiko, todėl kad filmuojame keturis etapus: žiemą Lietuvoje ir Suomijoje bei vasarą Lietuvoje ir Suomijoje. Niekaip neapsisuksi greičiau, nes toks yra siužetas, atstumai, lokacijų kiekis ir t. t. Tai – du kalendoriniai mėnesiai gryno filmavimo. Kalbant apie finansavimą, negaliu atsisegti kišenės, ištraukti milijono eurų ir sakyti: dabar eisime ir nufilmuosime. Tu rašai paraiškas, jas vertina, praeina ciklas. Kai pradėjome filmuoti „Santą“ buvo metai, kai Lietuvoje iš biudžeto nebuvo atseikėta nė vieno lito kinui. Niekas nepastebėjo, kad visus metus nebuvo konkurso. Dėl to pradėjome metais vėliau.
– Papasakokite apie paskutinį savo projektą – filmą „Tokyo Trial“. Kodėl jį kuriant buvo laikomasi neviešinimo taisyklės?
– Neviešinti buvo prašoma dėl kelių priežasčių. Dažniausiai tai būna susiję su kažkokiomis rinkodaros strategijomis. Filme kalbama apie Antrojo pasaulinio karo įvykius. Tema ir šiandien labai jautri Japonijoje. Japonų nacionalinė televizija, kuri buvo viena pagrindinių projekto finansuotojų, inicijavo, kad informacija nebūtų pateikta kažkaip kitaip, negu ji norėtų.
– Kaip apskritai vyko darbas? Ar buvo sunku?
– Šis projektas buvo labai nestandartinis daugeliu atžvilgių, pradedant tuo, kad tai buvo trijų pakankamai skirtingų šalių – Olandijos, Kanados ir Japonijos – koprodukcija. Struktūra ir logistika buvo neįprastos: Olandija eina miegoti, atsibunda Kanada, Kanada nueina miegoti, atsibunda Japonija. Sulaukti skambučio iš Tokijo 3 val. ryto pasidarė beveik kasdienybė. Aišku, su tuo susiję daugybė banalių problemų – priimti kokį nors sprendimą staiga pasidaro nebe valandos klausimas, o paros. Jei klausimas jautresnis, kol visi nepasako savo žodžio, negali judėti į priekį.
Milžiniškas iššūkis buvo ir tai, kad 1946 m. Japoniją filmavome Lietuvoje. Tai buvo milžiniškos dekoracijų statybos ir mums absoliučiai nežinoma kultūra. Filmas – vaidybinis, jis labai tampriai susijęs su istoriniais faktais, meluoti nelabai gali. Juolab kad filmas bus rodomas Japonijoje. Taigi turi visas galimybes apsijuokti ir kažką padaryti ne taip.
Šiuo požiūriu tai turbūt vienas iš intensyviausio darbo pareikalavusių filmų. Buvo atliktas milžiniškas tiriamasis darbas, konsultuojantis ir su čia atvykusiais japonų ekspertais, kuriems šis filmas irgi buvo nemenkas galvosūkis. Dalies rekvizito buvo neįmanoma gauti, nes tai prieš 70 metų Japonijoje vykę reikalai. Tai buvo labai įdomus iššūkis.
Dėl aktorių taip pat buvo savotiška situacija: istoriškai Tokijo teisme dalyvavo teisėjai iš 11 valstybių. Ir mūsų atveju praktiškai taip ir buvo – samdėme aktorius tų tautybių, kurios buvo rodomos ekrane. Taigi – agentai, skirtingos kalbos. Logistika buvo įspūdinga, bet galime didžiuotis, nes 95 proc. filmo nufilmuota Vilniuje, Lietuvoje. Japonijoje filmuota tik 3 dienas.
– O lietuviai galės pamatyti šį filmą?
– Gali jau dabar. Filmo premjera buvo gruodžio 12 d. ir filmas „Tokyo Trial“ pasiekiamas „Netflix“ .
„Tokyo Trial“ anonsinis filmukas:
