Į „Kino pavasarį“ atvykusi kūrėja pristatė naujausią savo filmą, Venecijos kino festivalyje specialiuoju žiuri prizu apdovanotą „Žalią sieną“ (2023), iš skirtingų perspektyvų pasakojančią apie migrantų krizę Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Filmą tuometinė Lenkijos valdžia atvirai kritikavo, klijavo etiketes ir prieš seansus reikalavo rodyti savą įvykių versiją pristatantį klipą, tačiau nepaisant prieštaringų vertinimų, skirtingas grupes palaikančių pusių protestų ir net asmeninių grasinimų susidoroti, filmas buvo sėkmingas – Lenkijoje jį pamatė 800 000 žiūrovų, o diskusijos apie jį nerimsta iki šiol.
Interviu režisierė dalinasi mintimis, kodėl šiandien jai atrodo taip svarbu imtis politinių temų, kaip politika ir globalūs žaidėjai keičia kino kūrybą ir kodėl algoritmai gali kenkti ne tik visuomenei, bet ir kūrybiškumui.
– Filmą „Žalia siena“ tuometinė Lenkijos valdžia palygino su nacių propaganda, o rodant filmą netoli Lenkijos ir Baltarusijos sienos jums net teko samdytis apsaugą. Labai norėtųsi tikėti, kad menininkams ir menininkėms, savo kūryboje nagrinėjantiems sudėtingas politines temas, ateityje neteks patirti tokių asmeninių išpuolių. Tačiau pasauliui vis labiau skaldantis, bijau, kad toks lūkestis nėra realistiškas. Tad noriu klausti – ką, perėjusi visą šitą peklą, patartumėte kino kūrėjams, norintiems imtis aštrių politinių temų?
– Jei ir turiu patarimą, jis skambėtų taip – nebijoti.
Žinoma, yra skirtingų priežasčių, kodėl žmonės kuria kiną. Milžiniška audiovizualinės industrijos naratyvų dalis yra skirta tik pramogai. Jei kuri romantines komedijas ar „Marvel“ filmus, socialinė ir politinė tikrovė atrodo pakankamai toli, todėl gali ją paversti visiška abstrakcija. Bet jei kuri asmeniškus filmus apie kažką, kas tikrai svarbu tau ir, viliuosi, kitiems, tuomet manau, kad šiandien pakankamai sunku išvengti moralinio, politinio, socialinio įsitraukimo.
Nes gyvename laikais, kai susiduriame su neįtikėtinomis politinės propagandos atakomis. Socialinių tinklų, algoritmų, dirbtinio intelekto ir visų naujųjų technologijų dėka į autoritarizmą ir demagogiją linkę politikai gavo beprecedenčius įrankius mumis manipuliuoti.
Jei mūsų kuriami naratyvai tai aplenkia, išsižadame vienos tikrųjų savo pareigų. Mūsų užduotis – rodyti pasaulį, pasakoti istorijas, kurios padeda geriau suvokti realybę ir šiuolaikinius iššūkius.
Deja, manau, kad tik nedaug kino kūrėjų šiandien turi stiprybės ir drąsos bent pabandyti paliesti šias temas.
Deja, manau, kad tik nedaug kino kūrėjų šiandien turi stiprybės ir drąsos bent pabandyti paliesti šias temas. Ir net nekalbu apie atvirai politinius, realistinius pasakojimus. Turiu omenyje filmus, kurie kuria naują kino kalbą ir pažadina vaizduotę. Šiandien, mano manymu, kino vaizduotė yra apsnūdusi. Todėl mane intriguoja filmai, kurie yra kitokie – pavyzdžiui, „Emilia Perez“. Tai netikėtas, energingas pasakojimas, sudrebinantis nusistovėjusias konvencijas.
Tiesą pasakius, jei kino kūrėjai neturi drąsos, ryžto arba yra paprasčiausiai tingūs, pradedu mažiau juos gerbti.
– Kaip manote, kodėl tos drąsos trūksta?
–Gal turime per daug asmeninio komforto, gyvename tingiose ir pasiturinčiose visuomenėse.
Stebiu rinkimus šalyse, kuriose gyvenu ar gyvenau, su kuriomis turiu glaudžius ryšius – JAV, kur situacija ypač liūdinanti, Prancūzijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje. Matant, kaip žmonės balsuoja, kiek įsitraukia į pilietinį veiksmą, aiškiai matosi viena – mes išgyvename vilties krizę.
Pavyzdžiui, kalbant apie neseniai vykusius rinkimus Prancūzijoje, pagrindinis klausimas buvo perkamoji galia. Jei ji auga, žmonės laimingi. Jei stagnuoja ar mąžta – jie nepatenkinti. Tai tampa politikų vertinimo kriterijumi – ar jie žada daugiau pinigų vartojimui. Bet nemanau, kad šiuo metu tai pagrindinė žmonijos problema. Fuck it. Mes jau dabar visko turime per daug. Žinoma, ir Europoje yra daug skurstančių, sunkiai dirbančių žmonių, nesakau, kad visi čia – buržuazija. Tačiau jei neieškosime politikų, turinčių drąsos kalbėti apie esminius dalykus, o ne tik apie infliaciją ar mokesčių mažinimą, būsime pasmerkti žlugti.
Dabar viskas globalu, taip pat ir problemos. Viena didžiausių žmonijos problemų – migracija, apie kurią kalbėjome ir „Žalioj sienoj“. Politikų atsakas į ją – demagogija, o vienintelė idėja – sienos ir žiaurumas.
Pavyzdžiui, Lenkijos naujoji vyriausybė, išrinkta po dešiniųjų pralaimėjimo, prieš rinkimus pasisakė prieš žiaurumą pasienyje su Baltarusija. O dabar jų retorika tokia pati. Jie net priima naujus įstatymus, kurie yra antikonstituciniai ir pažeidžia sutartis. Pavyzdžiui, pasieniečiams leidžiama šaudyti, nepriklausomai nuo aplinkybių, už tai jie nebus baudžiami. Taip pat buvo sustabdyta teisė prašyti prieglobsčio – nepaisant to, ar žmogus turi tam teisėtą pagrindą. Migrantai jau nebelaikomi individais, jie mums tapo priešų gauja.
Kai skaitau komentarus žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose, matau, kad net liberalių, demokratiškų pažiūrų žmonės perėmė fašistinę retoriką: „skandinkim valtis“, „žudykim juos“. Mes jau ne tik priimame fašistinę kalbą, mes priimame ir fašistinius veiksmus, įteisindami smurtą prieš žmonių grupę.
Po viso šito Europa nebebus ta Europa, kurios norėtume. Ir tuomet bus nebesvarbu, kiek daiktų galėsime nusipirkti už savo algą.
Suprantu, kad reikia saugoti sienas, kad ši Rusijos manipuliacija pavojinga, ypač kai Putino Rusija mums kelia egzistencinę grėsmę. Tačiau tai nesuteikia teisės daryti nusikaltimų žmogiškumui. Labiausiai mane piktina, kad Europos politikai iškart užuodžia galimybę išnaudoti krizę savo naudai, niekaip nespręsdami tų politinių situacijų pasaulyje, kurios ir kuria nesibaigiančias migrantų bangas. Ir migrantais, tapusiais aplinkybių aukomis, bėgančiais iš šalių, kuriose jiems gresia pavojus, jie naudojasi lygiai taip pat, kaip jais naudojasi ir Putinas – kaip politiniais įrankiais.
– Kalbant apie globalias problemas, paminėjote algoritmus. Varšuvoje vykusiame Kultūros kongrese taip pat kalbėjote apie tai, kad algoritmai žudo kūrybiškumą ir vaizduotę. Bet ar matote realų būdą tam pasipriešinti tokiame pasaulyje, kuriame gyvename dabar?
– Vienintelis pasipriešinimo kelias – švietimas, bandymas suprasti, kas vyksta, kokie mechanizmai mus veikia. Kai kurie žmonės bando pasipriešinti atsisakydami socialinių tinklų, bet tai tik mažmožis. Jaunesnės kartos tampa visiškai nuo jų priklausomos, socialiniai tinklai skverbiasi tiesiai į žmonių smegenis, į jų kasdienybę. Ir, tiesą sakant, manau, kad jau per vėlu.
– Per vėlu priešintis?
–Taip. Vienintelis būdas apsiginti yra globalūs reglamentai, bet dabartinės visuomenės ir politikai-demagogai, populistinės partijos aktyviai prieš tai kovoja.
Europos Sąjunga, kurios didžiausia stiprybė ir kartu silpnybė buvo siekis kurti reguliavimus, padedančius žmonėms apsisaugoti nuo šiuolaikinio pasaulio iššūkių ir pavojų, dabar šį vaidmenį praranda. Mes atsisakome reguliavimo ir tai kuria anarchiją, chaosą. Šiandien net tikrai protingiems žmonėms tampa sunku atskirti, ar tai, ką perskaito ir išvysta internete, socialiniuose tinkluose, yra tikrovė ar fikcija.
– Kultūros kongrese taip pat gana pesimistiškai teigėte, kad kultūros bendruomenėje nėra tikro solidarumo. Kodėl taip jaučiatės?
– Nežinau. Manau, tik nauja katastrofa gali mus pažadinti. Mums reikia karo. Man atrodo, jog karo išvengti greičiausiai nepavyks, nes susiduriame su pernelyg sudėtingomis problemomis, kurių nei tradicinė politika, nei įprasti socialiniai judėjimai nesugeba išspręsti. Bijau, kad būtent tai nutiks, nors ir tikiuosi, kad klystu.
Jau kurį laiką kartoju, kad Antrasis pasaulinis karas ir Holokaustas buvo kraštutinė žmonijos patirtis, kuri tapo tarsi vakcina nuo totalitarinių ideologijų ir neapykantos atmosferos. Tačiau šio skiepo poveikis, matyt, baigėsi maždaug prieš dvidešimt metų – jis tiesiog pamažu išgaravo. Dabar mes vėl esame pažeidžiami pačioms baisiausioms ideologijoms. Ir mums reikia naujo skiepo.
– Įdomu, kaip tokiame kontekste matot savo tapatybę. Jūsų filmų geografija plati – esate kūrusi skirtingose Europos šalyse, taip pat JAV. Tačiau dažniausiai visų pirma esate pristatoma kaip lenkų kino kūrėja. Ką toks įvardijimas reiškia jums?
–Be abejo, visų pirma aš esu lenkų režisierė, po to – Europos režisierė, ir galiausiai – tiesiog režisierė. Būtų lenkų režisiere man reiškia priklausyti tam tikrai kultūrai, istorijai, patirčiai. Tačiau tai ne vienintelė mano tapatybė, tik jos dalis. Svarbu turėti tą specifinę patirtį, ryšius, šaknis, bet tuo pačiu išlaikyti globalų požiūrį. Manau, mano stiprybė yra gebėjimas sujungti šias dvi perspektyvas, nenorėčiau prarasti nė vienos jų.
– Kokia, jūsų akimis, yra dabartinė lenkų kino būklė?
– Prieš maždaug šešerius, septynerius metus ji buvo tikrai gera. Tačiau pastaruosius aštuonerius metus mes turėjome pusiau autoritarinį režimą. Galbūt kai režimas tikras, kaip Irane, tai tampa postūmiu kūrybiniam pasipriešinimui. Tačiau Lenkijoje, nors režisieriai vis dar galėjo kurti, mano galva, jų filmai tapo komformistiškesni. Režisieriai prarado vidinį laisvės pojūtį, o be vidinės laisvės kurti gerą kiną yra beveik neįmanoma.
Visuomenės poliarizacija yra didelė problema, paliečianti ir meną. Kino gamyba brangi, jo kūrimą Europoje finansuoja valstybės institucijos, fondai, tačiau tuomet gali tekti daryti ir tam tikrus kompromisus, jei galios pozicijoje atsiduria nedemokratiškos jėgos.
Šiandien vis svarbesniais finansavimo šaltiniais tampa tokios [VOD] platformos kaip „Netflix“. Visuomenei vis labiau poliarizuojantis, platformos vengia kontroversiškų temų. Tačiau didžioji dalis iš tiesų svarbių temų šiandien juk ir yra kontroversiškos. Jei platforma imtųsi tokio filmo kaip „Žalia siena“ finansavimo, pusės auditorijos iškart netektų. Kam to imtis, jei galima sukurti filmą, kuris patiks 90 proc. žiūrovų?.. Tuomet jau prodiuseriai, kūrybinė komanda galvoja: kam kovoti šitą beprasmišką kovą? Geriau sukursiu filmą apie savo šeimą.
Pažiūrėjus į jaunų Europos režisierių filmų temas, dauguma jų pasakoja šeimos istorijas arba kuria coming-of-age dramas. Tai, žinoma, svarbūs, kiekvienam žmogui aktualūs klausimai. Tačiau jei jie egzistuoja savuose burbuluose, ignoruojant platesnį pasaulio kontekstą, toks kinas ilgainiui tampa nuobodus.
– Paminėjote vidinę laisvę kaip būtiną kūrybos sąlyga. Ar kas nors jai yra kėlęs grėsmę?
– Taip, aš nesu uola. Ir aš noriu tam tikro komforto, noriu kurti žiūrimus filmus, turiu vienaip ar kitaip prisitaikyti prie išorinio pasaulio. Bet, tiesą sakant, per pastaruosius dešimt metų – gal dėl to, kad pasenau, – supratau, kad nebeliko jokios būtinybės režisuoti. Nebėra nei ekonominio spaudimo, nei ambicijų svorio, kuris verstų mane bet kokia kaina kurti. Manau, tai atsispindi mano paskutiniuose filmuose.
– Tačiau jūs kuriate ir toliau. Naujausias filmas bus apie Franzą Kafką. Kodėl šios temos ėmėtės dabar?
– Taip, ką tik baigėme filmą. Kafka man buvo svarbus nuo jaunystės. Manau, pasiekiau etapą, kai galiu jį apginti. Visad jaučiau, kad jis labai trapus, artimas man, kad turiu jį apsaugoti. Studijuoti į Prahą iš dalies ir išvykau dėl to, kad tai buvo Kafkos miestas.
Manau, tai pakankamai drąsus, laisvas filmas – jis turėtų nustebinti. Filmas nėra politinis, bet atveriantis naują perspektyvą.
