Aleksandras Sokurovas, kaip ir jo filmai – kietas riešutas. Jie sukurti ne tik žiūrėjimui, bet ir įsijautimui, mąstymui, klausimams pačiam sau. Autorius yra prasitaręs: „Aš labiau literatūros, o ne kino žmogus.“ Gal todėl visuose jo kino kūriniuose juntama stipri literatūrinė erudicija, jautrumas istorijai, klasikai ir kartu moderni mąstysena. Įsimena ne tik siužetai, bet ir ypatinga nuotaika, stilius.
Gimęs 1951 m. Sibire, kariškio šeimoje, baigęs istorijos, vėliau ir kino režisūros studijas (tuometiniame VGIK‘e), jau debiutiniame filme 1979 m. „Vienišo žmogaus balsas“ pasireiškė, kaip ne pramogos, lengvo žanro, bet mąstyti skatinantis kūrėjas. 1998-aisiais nufilmuojama juosta „Maskvos elegija“. Tuomet jau daugeliui buvo įsiminęs prieš metus parodytas keistai lėtas, įsismelkiantis sūnaus meilės mamai temos filmas „Motina ir sūnus“ (1997). Po šešerių metų jo mintyse subręsta tarsi prie šio jungiamas dar vienas filmas „Tėvas ir sūnus“ (2003). Rusijos Nacionalinės kino kritikos ir kino spaudos premijos nominantų sąraše atsiranda jo ekrano kūrinys „Aleksandra“.
Aleksandras Sokurovas, kaip ir jo filmai – kietas riešutas. Jie sukuri ne tik žiūrėjimui, bet ir įsijautimui, mąstymui, klausimams pačiam sau.
Ima jaudinti, drumsti ginčuose kino mėgėjus ir vertintojus A. Sokurovo trilogijos filmai: „Molochas“ (1999) – centrinė figūra Hitleris, „Jautis“ – (2001) – Leninas, „Saulė“ (2005) – Japonijos imperatorius Hirohitas. Kaip pats režisierius yra sakęs, tai – fiureriai, bet jie trapūs, klystantys, net juokingi, slepiantys savo ydas. Hitleris – pasipūtęs hipochondrikas. Leninas liguistas ir bejėgis. Hirohitas – lepinta dievybė, priblokšta tikrovės.
Ima ryškėti A. Sokurovo braižas – didžiosios temos, lėtai slenkantys, prailginti kadrai, poetiniai vaizdiniai, metaforos, subtiliai parinktas garsinis fonas, muzika. Jo kūryba vadinama haliucinogenine, kupina intelektualių įtampų. Režisierius, prieš pradėdamas darbą, ilgai tyrinėja temą, medžiagos ieško archyvuose, keliauja.
Istorijos studijos, matyt, įskelia idėją ir filmui „Rusų arka“ (2002). Čia trijų šimtmečių rusų istorijos atšvaitai, Ermitažas, mišinys dabarties ir čia pat carai, M. Glinkos, A. Gribojedovo, Stalino figūros.
2011 m. sukurta kino juosta „Faustas“ – laisvas sekimas J. W. Goethes kūriniu. Nelaimingas, šmėklų kamuojamas personažas kalba simboliais, metaforomis. Goethe skaitomas netiesiogiai, tarp eilučių. Venecijos kino festivalyje filmui skirtas prestižinis „Auksinio liūto“ apdovanojimas už technines inovacijas.
A. Sokurovas imasi ir dokumentinio kino, kuria juostas apie B. Jelciną, A. Solženyciną. D. Šostakovičių ir kt. Intelektinė ir meninė branda ugdo jo paties, kaip asmens, drąsą ir dar labiau skatina jaudintis dėl valstybes sukrečiančių reiškinių. „Faustą“ kūrė per ekonominį sunkmetį: įkrito į finansinę duobę. Ir čia nelauktai pagalbos ranką jam ištiesė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas (gal genamas vokiškos nostalgijos po tarnybos metų VDR). Režisierius sakė, jog nesupratęs, kodėl taip įvyko, bet mano, jog tai ne paties V. Putino pinigai, o valstybės. Filmas irgi tarptautinės kooprodukcijos vaisius ir po jo peržiūros vokiečių kalba V. Putino paklaustas (o argi valdovo klausimas nėra įsakymas?), ar nesiruošiama filmo įgarsinti rusiškai, A. Sokurovas atsako: „Ne.“ Įžūloka, bet praslysta be sankcijų.
Muziejai – mano gyvenimo dalis. Juose pavykdavo išsaugoti tai, kas būdavo liepta sunaikinti.
Režisierius, dažnai dirbantis su kolegomis svetur, ypač mėgsta kurti Prancūzijoje. Mąsto globaliai – apie meno humanistinę reikšmę, galią išsaugoti civilizaciją. Jis neatsisako bendrauti su nepažįstamais žmonėmis savo tėvynėje, nors, kaip pats teigia, viešumos nelabai mėgsta. Atsisiuntus kompiuterio ekrane galima buvo stebėti, kaip giliai susikaupusi publika Voronežo salėje pusantros valandos klausėsi „Atviros Rusijos“ organizacijos pakviesto režisieriaus pasakojimo. A. Sokurovas sakė nenorintis būti pranašu, politikuoti, bet kai imasi sudėtingų, skaudžių temų, jam pačiam tenka peržengti ribą. Ir netapti silpnu, bijančiu.
Klausytojus A. Sokurovas sujudino retoriniais klausimais: „Kodėl mūsų gyvenime tiek daug reiškia valstybė, o ne žmonės? Kodėl politika tapo viskuo? Kodėl vadovai tapo tautos lyderiais? Kodėl gyvenimas paremiamas kova visur ir visada? Kas atsitiko žmogaus orumui? Ką Dievas norėjo pasakyti, davęs žmonėms supratimą, kad jie mirtingi?
„Apie tai galvojo visų kartų žmonės. tai jaudina ir mane. Dabar fiureriai kuria staigmenas, žmonės jas praryja. Bet viso ko esmė mus pasiekia iš XIX amžiaus, kalbu apie filosofijos tradiciją, literatūrą. Mums tai padėjo dar likti civilizuotiems“, – teigė A. Sokurovas.
Režisierius sakė, esąs įsitikinęs, kad visuomenės priebėga, atspara turi būti literatūra, menas. Jis verčia ugdyti intelektą, nesusmulkėti. Nors grėsmės auga. Radikalus kultūrinių poreikių menkėjimas pasireiškia visose šalyse. Pasak jo, tai rodo kultūros finansavimas.
„Aklas kompiuterių technokratijos vystymas jau stabdo vizualinės kultūros vystymą. Šios srities specialistai dažnai nespėja ugdyti savo dvasinės kultūros. Iš čia gimsta daug dvasinių, moralinių kolizijų meilėje, šeimose, valstybėje. Be humanitarinės kultūros neauga pasaulio sąmonė, neišauga stiprios, giliai mąstančios asmenybės. Pažanga turi duoti kryptį. Kai žmonės aklai paklusta, jie nusikrato atsakomybės, gali prisidengti iliuzijomis. Pavyzdžiui, balsavo už Hitlerį, pakentė Staliną. Kaip ir dabar – daugelis mūsų nenorime gilintis į krikščioniškos ir musulmoniškos civilizacijų konfliktą“, – teigia A. Sokurovas.
Aš apstulbęs nuo tokios meilės karui. Tikrovėje tankas nedega taip gražiai, kaip kine. Sužeistasis nemiršta išdidžiai, su patetika ir frazėmis.
Jo nuomone, ir kinas dabar pasiduoda destruktyviai jėgai. Dominuoja kriminaliniai siužetai, rodomas visiškas kūno paniekinimas. Įsivaizduojama, kad žiaurumas, smurtas turi sustiprinti kino poveikį, estetiką. Skleidžiama mintis, pasigirstanti Rusijoje ir kitur, kad dabarties problemas gali išspręsti karas. Sukrėtimas, esą, daug ką pakeistų. „Aš apstulbęs nuo tokios meilės karui. Tikrovėje tankas nedega taip gražiai, kaip kine. Sužeistasis nemiršta išdidžiai, su patetika ir frazėmis. Nepadeda kreipimaisi neberodyti prievartos, žmogaus naikinimo“, – sako A. Sokurovas.
Taigi, ir „Kino pavasario“ programoje A. Sokurovo filmas „Frankofonija“ – tai pamąstymas apie žmogaus atsakomybę istorijai, jos vertybių išsaugojimui. 1940-ieji, vokiečių okupuotas Paryžius. Meno lobius grobstantys naciai, turtinantys savo slėptuves ir amžiną, neatkuriamą meną gelbstintys žmonės. Koks būtų Paryžius be Luvro? Ar išliks žmonijai Milo Venera, Džokonda? Susiduria du priešingi ir priešiški vienas kitam asmenys – Luvro direktorius Žakas Žožar (Jacques Jaujart) ir okupantų paskirtas neva meno vertybių išsaugojimui vokiečių komisijos vadovas grafas Fransas Volfas Meternikas (Franz Wolff Metternich).
Po ketverių metų tylos šis naujasis A. Sokurovo filmas pavadintas elegija Europai. Filmas – hibridas, pilnas fikcijų, archyvų vaizdų, metaforų, minčių apie Luvrą, įkurtą Napoleono, ir šio didingo muziejaus likimą istorijos bėgsme. Okupuoto Paryžiaus vaizdai. Filmavimui pasitelkti dronai. A. Sokurovas prisipažįsta: „Muziejai – mano gyvenimo dalis. Juose pavykdavo išsaugoti tai, kas būdavo liepta sunaikinti. Dirbo ir gelbėjo aukštos humanistinės kultūros žmonės.“
Tad A. Sokurovo filmuose – laisvė jausti, mąstyti, stebėtis kino įtaiga ir tuo, ką galima sukurti jo priemonėmis. Klausiamas, ar jis nenorėtų grįžti prie savo trilogijos temų ir jas pratęsti, keisdamas trilogiją gal į kvadralogiją, ar dar plačiau, kalbėdamas susitikime Voroneže režisierius atsakė, kad – ne, bet mąsto, galbūt, paversti trilogija filmus „Motina ir sūnus“ ir „Tėvas ir sūnus“, sukuriant dar vieną filmą brolio ir sesers tema. Apie tai, kas būna, kai meilės yra per daug arba jos stokojama. Meilė – galinga jėga, bet ne visi geba ją jausti.
Plačiau apie filmą skaitykite čia.
