A.Balžekienė kino teatrą „Pasaka“ vadina europietiško kino vieta. Kino teatras priklauso tinklui „Europa Cinemas“, kuris skirdamas paramą europietiškiems filmams rodyti padeda skirtingų šalių kino kultūrai plisti po žemyną.
„Narystė šioje organizacijoje visų pirma svarbi dėl finansinės paramos, kuri turi didelę įtaką europietišką kiną rodančiam kino teatrui. Natūralu, kad europietiškas kinas nėra pats populiariausias lyginant su holivudiniu. Europietiškam kinui reikia palaikymo, daugiau dėmesio, kūrybiškesnio priėjimo. Šis kinas yra įvairesnis, skirtingomis kalbomis. Be abejo, juo ne taip lengva sudominti žiūrovą kaip amerikietišku kinu“, – pasakojo pašnekovė.
Būtent Europos kino sklaidai teikiama finansinė parama leidžia kino teatrams drąsiau atrinkti filmus, kurie bus rodomi kino salėse. 2017 m. kino teatre pasaka europietiški filmai sudarė daugiau nei 60 proc. visų rodytų kūrinių.
„Tai darome ne tik tam, kad įvykdytume „Europa Cinemas“ kvotas, bet viskas vyksta natūraliai ir organiškai. Iš tikro esame tapę europietiško kino teatru“, – akcentuoja A.Balžekienė.
Ar patiko, sužinosi tik išėjęs iš kino salės
Pasak pašnekovės, europietiški filmai dažnai žiūrovo mintyse įstringa daug ilgiau nei pramoginiai holivudiniai filmai: „Europietiškas kinas nagrinėja įvairesnes problemas, pateikia įvairesnį požiūrį. Juk Europa sudaryta iš tiek daug skirtingų kultūrų ir šalių, todėl ir Europos kinas yra nevienalytis“.
Jei eidami į holivudinį filmą žiūrovai gali žinoti, ko tikėtis, europietiškas kinas visuomet nustebins. A.Balžekienė teigia, kad kol filmo nepamatai, negali ir pasakyti, ar jis geras, ar patiks.
„Juk, pavyzdžiui, jei pamatome, kad filmas iš Vengrijos, dažniausiai nieko nežinom apie vengriškus filmus. Todėl žiūrovą reikia įtikinti, kad jis ateitų ir pamatytų vengrišką filmą. Tik aplankęs kelis šios šalies filmus žmogus jau turės supratimą, ko galima tikėtis iš vengriško kino“, – pasakojo kino teatro vadovė.
Vis dėlto pašnekovė pastebėjo, kad Europoje yra keletas šalių, kurios labai daug investuoja ir skiria dėmesio savo kultūros, o kartu ir kino, sklaidai užsienyje, todėl tam tikrų šalių kinas Lietuvos žiūrovui jau yra pažįstamas. Kaip pavyzdį, A.Balžekienė paminėjo Prancūziją, Vokietiją, Lenkiją.
„Į šių šalių filmus žiūrovus prisikviesti šiek tiek lengviau ir paprasčiau, nes šios šalys dirba įvairiomis kryptimis, kad šių šalių kultūra būtų skleidžiama užsienyje. O mažiau šioje srityje aktyvios ar mažiau turtingos šalys negali to paties padaryti. Pavyzdžiui, norėdami užpildyti sales į rumunišką, vengrišką ar latvišką kiną vis dėlto turime įdėti daug pastangų. Ir tos pastangos ne visada atsiperka iš komercinės pusės“, – atviravo pašnekovė.
Eina ieškoti problemų
A.Balžekienė nesiryžo konkrečiai įvardyti, kokie yra europietiško kino žiūrovai, tačiau pasidalijo palyginimu, kad į populiarųjį kiną žiūrovai dažniausiai eina pabėgti nuo problemų, o į europietišką – jų paieškoti.
„Šie filmai dažniausiai analizuoja tokias temas ir pateikia tokias gyvenimo situacijas, kurių išėjęs iš kino salės nepamiršti, norisi apie juos pakalbėti ir prisimeni labai ilgai. Pavyzdžiui, žmonės, kurie matė austrų režisieriaus Michaelio Haneke filmus, jų negali pamiršti visą gyvenimą. Kartais gal ir norėtum pamiršti, bet jie lieka amžinai, – pastebėjo kino teatro vadovė. – Todėl sakyčiau, kad europietiško kino žiūrovas yra drąsus, nebijantis rizikuoti, išsilavinęs ir žvelgiantis plačiau. Jam įdomu atrasti, o ne tiesiog žiūrėti kiną kaip pramogą“.
Pašnekovė taip pat pastebėjo, kad kino teatro „Pasaka“ žiūrovai pakankamai jauni ir didžioji dalis sudaro 25–35 m. amžiaus lankytojai.
„Taip pat matome, kad europietišką kiną labiau mėgsta moterys. kurios atsiveda kartu savo drauges ar antrąsias puses. Vis dėlto atrodytų, kad sprendimą eiti į europietišką kiną dažniau priima moterys“, – savo pastebėjimais dalijosi A.Balžekienė.
Daug metų kino versle besisukanti moteris mato ir pokyčius europietiškame kine. Pasak jos, kaip ir Lietuvoje, taip ir kitose Europos šalyse atsiranda vis daugiau pramoginių filmų. Vis dėlto kino kūrėjams pavyksta išlaikyti ir stipraus ir kokybiško kino kartelę.
Neatsispiria prancūziškam kinui
Bene lengviausia Lietuvos gyventojus, pasak A.Balžekienės, sukviesti į prancūzišką kiną. Jis Lietuvoje labai populiarus.
„Manyčiau, tai yra labai ilgametės Prancūzijos kino tradicijos vaisius. Taip pat ir ilgametės prancūzų kultūros politikos rezultatas“, – akcentavo ji.
Prieš maždaug dešimtmetį, pastebėjo pašnekovė, Europoje gana išliko rumunų kinas, bet Lietuvoje jis savo sėkmės nerado. Lietuviams patrauklus skandinaviškas, jau minėtas prancūziškas, itališkas ir vokiškas kinas.
„Taip pat galima būtų išskirti lenkų kiną, bet čia irgi nuoseklaus Lenkų kultūros instituto darbo vaisius. Pati asmeniškai norėčiau daugiau matyti kino teatruose ne taip gerai žinomų šalių, kaip portugalų ar vengrų, kino“, – vardijo verslininkė.
A.Balžekienė pridėjo, kad, pavyzdžiui, kaimynų – latvių, estų – kinui taip pat Lietuvoje kol kas nepavyksta sužibėti.
