Klausimai visiškai rimti. Nes nieko panašaus į „Pankės“ heroję Kathleen Hanną, grupių „Bikini Kill“ ir „Le Tigre“ lyderę, 90-ųjų merginų pankroko judėjimo „riot grrrl“ veidą Lietuvoje nerasi. Su retomis išimtimis, merginos šiandieninėje šalies roko ir alternatyvioje muzikoje yra klausytojos, bet ne kūrėjos. Jų gali rasti lengvesnėje scenos atšakoje – Alina Orlova, Eglė Sirvydytė ir keletas kitų talentingų muzikančių yra įsitvirtinusios, savą estetiką turinčios. Tačiau jei muzika paaštrėja, o pianiną reikia pakeisti gitaromis ar būgnais, randi nebent atgimusią Džordaną, kuri šiemet, visų nuostabai, išleido hardroko albumą.
Hanna daugelio akimis buvo radikali feministė, o „riot grrrl“ – agresyvus, „tylėk ir klausyk, ką tau pasakysiu“ judėjimas. Būtent savo bekompromisiškumu jis ir paliko tokią ryškią žymę roko istorijoje. Bet tai nereiškia, kad visos merginų roko grupės turi dainuoti apie feminizmą, lygiai kaip ne visos (nė viena?) vaikinų grupės nedainuoja apie maskulinizmą. Tai gali būti tiesiog roko grupės, kuriose groja merginos.
Vakarų muzikos scenoje jų pakankamai ir jos puikios: tiek vien iš merginų sudarytos „HAIM“, „Savages“, „Warpaint“, „Dum Dum Girls“ ar „Tegan and Sara“, tiek tos, kuriose merginos yra vokalistės – „Florence & the Machine“, „Perfect Pussy“, „The Raveonettes“. Negalima pamiršti ir merginų, grojančių solo: St. Vincent, Anna Calvi, Feist, Karen O ir begalė kitų. Tačiau net ir jų analogų dabartinėje Lietuvos scenoje rasti nepavyks.
Groti roką Amerikos ar Britanijos merginoms dabar dažnai yra ne protestas, o savaime suprantamas dalykas, netgi mados reikalas. Viename pagrindinių pasaulio muzikos festivalių, Kalifornijos „Coachella“ šią vasarą merginų grupės buvo tarp tų, kurios sulaukė daugiausia klausytojų ir žiniasklaidos dėmesio. Sąvoka „merginų rokas“ tapusi priimtina tiek, kad dešimtyse Europos šalių ir JAV valstijų vyksta kasmetinės merginų roko stovyklos. Ten dalyvės tobulina grojimo gitara ar būgnais įgūdžius, ieško draugių ateities grupėms. Šių stovyklų tiek daug, kad netgi įkurtas pasaulinis merginų roko stovyklų aljansas.
Paradoksalu tai, kad Lietuvai vis labiau integruojantis į Vakarų kultūrinę erdvę, šalies moterų roko situacija eina priešinga kryptimi. 60-ųjų pabaigoje ir 70-ųjų pradžioje, kai Lietuvoje kūrėsi pirmosios roko grupės, buvo keletas stiprių, vien iš merginų sudarytų kolektyvų: „Bitės“, „Eglutės“, „Merginų bigbito grupė“. Jos nelaikė savęs feministėmis – vargu ar apskritai turėjo galimybę šį žodį tinkamai suprasti. Svarbesnis už maištą prieš lyčių stereotipus buvo maištas prieš sovietinę sistemą, kuri neleido ne tik tinkamų gitarų įsigyti (septyniastyges rusiškas gitaras reikėdavo perdaryti į šešiastyges vakarietiškas ir dar susimeistrauti stiprintuvą, kad gitara skambėtų elektriškai, o ne akustiškai), bet ir patraukdavo kiekvieną roko muzikantę rizikon gauti papeikimą universitete, o gal ir visai būti pašalintai. Pagrindinis klausimas buvo ne „kodėl ši mergina groja roką?“, o „kodėl apskritai kažkas groja roką?“
Tačiau jau tada buvo pirmosios „girl power“ užuomazgos. „Merginų bigbito ansamblio“ narės Lilija ir Virginija prisimena: „Prisiekėm sau, kad nebus jokių bernų, tik grojimas. <...> Vyrai mums galėjo tik trukdyti. Jie buvo priešinga stovykla, jiems buvo viskas galima (groti, nešioti platėjančias kelnes), o mums norėjosi įrodyti, kad irgi galim daryti tą patį.“ (iš knygos „Lietuvos roko pionieriai“, autorius Rokas Radzevičius).
Šiai grupei netgi teko patirti tai, ką įprastai gauna tik vaikinų grupės – grupsių dėmesį: „Apie 1970 m. nuėjom pas „Aitvarus“ (kita to metu Lietuvos roko grupė – K.V.) prašyti instrumentų. Paskui su jais važiavome koncertuoti į Jerevaną. Armėnai nustebę žiūrėjo į trumpus sijonus dėvinčias dainuojančias paneles. Publika šoko prie scenos (tai buvo neįprasta). Mes taip užkaitinome jų karštą pietietišką kraują, kad po koncerto „Aitvarų“ vyrai turėjo mus saugoti nuo susipažinti trokštančių gerbėjų“ (ten pat).
Lietuvos moterų roko istorijoje būta ir daugiau netikėtų faktų. Pavyzdžiui, Džordanos Butkutės perėjimas prie roko muzikos yra ne nauja karjeros kryptis, o grįžimas prie šaknų: 80-ųjų viduryje ji buvo roko grupės „Impulsas“ vokalistė. Dabar su džiazo muzika labiausiai siejama Giedrė Kilčiauskienė, geriausiai žinoma kaip grupės „Empti“ vokalistė, 90-aisiais dainavo alternatyvaus roko grupėje „Dog Bones“. Kaune grojo grupė „Sumerland“ – su viena m – vien iš merginų sudaryta. 2004-aisiais Vilniuje gimė ir pirmoji atvirai feministinė grupė „Zimbabwe“.
Šiuo metu studijoje, bet ne koncertų salėse vis dar aktyvi avangardinio pop grupė „Tytia Mina Teremina“, perdariusi ironišką „Turboreanimacijos“ pankų dainą „Ar Vilniuj yra feministinių grupių?“, jai broliškoje grupėje „Verslo Rizikos Rezervas“ groja ir dainuoja Eglė Naujokaitytė-Muk. Vokalistes vis keičia ir industrinio roko grupė iš Vilniaus „Days of Eclipse“. Kaune kuria grupė „Candee Train“ su vokaliste Agne Daujotaite. Viena kertinių šalies eksperimentinės muzikos grupių yra „AVaspo“, kurios vokalistė ir tekstų autorė – dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė. Lietuvos pop muzikos istoriją perrašiusios atlikėjos „Gjan“ pirmoji grupė taip pat grojo roką, emo-pop-punk stilistikos – tokios, kokią kuria amerikiečiai „Paramore“, taip pat su mergina vokaliste.
Dog Bones kūrinį išgirstie čia.
Giliai naršant po lietuviškos muzikos archyvus ir dabartinę pogrindžio sceną pamatai, kad merginų šalies alternatyvioje muzikoje būta daugiau, nei galėtum pagalvoti. Tačiau jos buvo ir yra išimtis, o ne taisyklė. Vilniuje, Kaune ar Panevėžyje matyti merginą su gitara 2014-aisiais yra taip pat neįprasta, kaip 74-aisiais.
Alternatyvi muzika visada buvo daugiau negu muzika – tai judėjimas už kitokį gyvenimo būdą, kitokią estetiką, kitokį pasaulį. Tai, kad merginos jame beveik nedalyvauja rodo didesnes problemas, susijusias su merginų padėtimi visuomenėje. Kodėl situacija tokia ir kaip ją išjudinti?
„Geriau parodyk papus“
„Kodėl Lietuvos alternatyvioje muzikoje beveik nėra merginų? Yra daug priežasčių ir ne tik susijusių su lytimi“, – sako Eliza Lozovska, nuo 2004 iki 2010 m. gyvavusios „Zimbabwe“ gitaristė ir muzikos autorė. „Visų pirma, roko muzika, kaip alternatyva, reikalauja alternatyvaus stimulo savyje, kad pradėtum ją kurti. Alternatyvus mąstymas yra neatsiejamas nuo iššokimo už priimtų normų ribų. Tačiau, nors pamažu viskas keičiasi, Lietuvoje vis dar vertinamas „neišsišokantis vidutiniokas“, kuklumas ir tradicijos. Šie bruožai taip stipriai įkalti į mūsų sąmonę, kad net Lietuvos muzikantams vyrams sunku išsivaduoti. O kai visa ši „padorumo“ puokštė priskiriama moteriai, kuri Lietuvoje visose gyvenimo srityse daug labiau supančiota stereotipų – inovatyvios ir stiprios kūrybos nelauk.“
„Zimbabwe“ niekada neslėpė, kad yra feministinė grupė. Dėl to netgi savaime alternatyvioje pankroko scenoje buvo opozicijoje. „Buvome alternatyva alternatyvai. Roko scena buvo alternatyvi muzikine prasme, bet socialine/gender prasme joje nebuvo nieko alternatyvaus – atkartojami tie patys lyties supratimo stereotipai. Pankroko scena, tuo tarpu, nebuvo vien muzika, tai socialinis judėjimas. Galbūt daugeliui šis judėjimas vizualiai atrodo destruktyvus, tačiau, iš tiesų, tai yra platforma labai konstruktyvioms idėjoms ir socialiniams iššūkiams. Žiūrėdama iš šiandienos perspektyvos, matau, kad „Zimbabwe“ buvo manifestas, sau ir kitiems. Kadangi tuo metu Lietuvoje nebuvo merginų roko grupių, mums, grupės narėms, tai buvo kaip saviterapija, leidusi mums, kaip feministėms ne tik groti, bet ir suprasti save. Taip pat, tai buvo ir grupinė terapija, leidusi viešai kvestionuoti moterų statusą scenoje ir gyvenime, įkvėpti ir įgalinti kitas merginas“, – prisimena Eliza.
„Nesakau, kad buvo lengva! – tęsia ji. – Turėjome ne tik nugalėti scenos baimes, rasti muzikinius kompromisus – kaip ir kiekviena vaikinų grupė – bet ir nuolat įrodinėti, kad, kaip merginos, turime teisę būti ant scenos. Buvo visko: ir komentarų iš publikos „geriau parodyk papus“, ir nuolatinių muzikinių patarinėjimų iš vaikinų, kurie dažnai net negrodami jokiu instrumentu kartais jausdavosi daug labiau muzikoje pažengę nei „mergina muzikantė“ ir neva turintys teisę tave „konstruoti“ kaip moterį, ne kaip muzikantę. Bet tai mus užgrūdino.“
Po „Zimbabwe“ išsiskyrimo Eliza persikėlė į Briuselį, Belgiją, bet jos muzikinė karjera nenutrūko. Panašiai kaip ir Kathleen Hanna nuo pankroko perėjusi prie elektronikos, Eliza, kartu su kita lietuve Gota, įkūrė synthpop grupę „Brain Rain“. Sekasi puikiai – šiemet „Brain Rain“ koncertuose apšildė gerai žinomas atlikėjas berlynietę „Planningtorock“ ir kanadietę „Glasser“.
„Mes abi su Gota visada buvome ir esame feministės – tad ir „Brain Rain“ yra feministinė grupė. Įdomu tai, kad čia, Briuselyje, neprivalome nei publikai, nei koncertų organizatoriams, nei techniniam personalui nuolat kartoti, kad esame feministės. Matydami savigarbą, stiprybę, neprisitaikėliškumą, mūsų gebėjimą pastovėti už save ir savo idėjas, rimtą požiūrį ir tikėjimą tuo, ką darome, visi automatiškai ir taip tai supranta. Tuo ir skiriasi mano patirtis Lietuvoje ir Briuselyje – čia buvimas feministe, yra vertinamas kaip pozityvus bruožas, natūralus stiprybės ir savigarbos ženklas. Lietuvoje žodis „feministė“ yra vis dar labai nepopuliarus politinis pareiškimas, kurį dažnai kaskart privalai aiškinti kiekvienam/kiekvienai iš pagrindų“, – kalba Eliza.
Kad Lietuvos muzikos scenoje praktiškai nėra merginų pastebi ir Gabrielė Labanauskaitė. Ji, kartu su „AVaspo“ – reta išimtis. „Merginų tikrai be galo mažai ne tik roko ar alternatyvios muzikos, bet ir elektronikos scenoje“, – priduria Gabrielė. – „Bet, o kurgi jų yra bent jau sąlyginai daug? Daugiausia moterų vokalisčių – pop muzikos ir džiazo scenoje. Kitaip tariant ten, kur vyrauja priimtas kanonizuotas ir visiems suprantamas garso bei vokalo dermės grožis. Lietuviškame kontekste turbūt įprasta vokalistėms skleisti gėrį, meilę ir seksualumą. Tokiu atveju lietuviškoje scenoje ir nėra daug merginų maišto, eksperimentų, pasipriešinimo įdiegtoms muzikinėms ir socialinėms normoms.“
Ar tai yra problema? „Viena vertus, galėtume sakyti, kad nėra, nes dažnas žmogus apie tai nesusimąsto. Antra vertus, kaip tik dėl to ir yra problema, nes nesusimąsto būtent dėl to, kad daugybę metų alternatyvioje scenoje buvo įprasta matyti vyrus. Suprantu, kad talentai ir gebėjimai neturi lyties, tačiau dažnas moterų likimas vyrų šešėlyje, mano galva, nėra teisingiausias pa(si)rinkimas.“
Muzika negyvena uždarame pasaulyje – ji yra visuomenės atspindys. Muzikologas Tomas Pečkys, vasarą kultūros žurnale „Literatūra ir menas“ publikavęs straipsnį „Kaip būti feministe popmuzikoje?“ problemos šaknis randa sovietmečio lyčių stereotipuose:
„Kapitalistinėse šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje ar JAV gyvenusių moterų problemos turėjo labai ryškių skirtumų nuo Lietuviškos Tarybinės moters. Kapitalizmo moteriai lygybė buvo svarbiausia ir ji galėjo „get pissed off“ dėl algų nelygybių su vyrais, dėl problemų gauti vaikams geresnę mokyklą, dėl savo vyro elgesio, dėl savo ex elgesio, dėl to, kad kažkas žiūri ar nežiūri į jos iškirptę. Bendra gyvenimo politika buvo mūšio laukas, todėl neišvengiamai daugėjo ir moterų atlikėjų skaičius.
Tuo tarpu Lietuvos Tarybinė moteris buvo auginama taip, tarsi politinės problemos neegzistuotų. Lyginant su vakarietiškos kultūros moterimis, Lietuvos moterų kasdienybėje buvo ryškus skirtumas kalbant apie žodžio laisvės supratimą. Lietuvoje lygybės siekis nublankdavo prieš bendrai nekenčiamą okupantą trokštant laisvės nuo jo. Visos mūsų moterys, jeigu norėjo, turėjo darbus ir net algos nelabai skyrėsi nuo vyrų. Moterys netgi būdavo vadovės – įvairios vedėjos, kolūkio pirmininkės. Netrūko ir propagandinių plakatų su laimingomis moterimis, o feminizmas, kaip sąvoka, buvo laikomas buržuazijos išmislu. Tačiau namuose jos turėjo mažiau teisių, nes vyrai, turėdami kareivio mentalitetą, tiesiogiai valdė šeimos modelį, kurio ūkio centre stovėjo moteris. Visa nelygybė nublankdavo prieš „moters prigimtį“ auginti vaikus ar atneštą gvazdiką Kovo 8-ąją. Niekas niekur garsiai nemaištaudavo. Gyvenimo choreografija buvo įpakuota į šių dienų kapitalizmo taip primygtinai skatinamą „keep calm and carry on“ filosofiją.“
Jungtinėje Karalystėje muzikos filosofijos doktorantūroje studijuojantis Tomas nemato didelių skirtumų tarp sovietinio, ir dabartinio mąstymo – „nusiramink ir judėk toliau“ požiūris, anot jo, moterų tarpe išlikęs. Rokui tokio mąstymo nereikia – rokui reikia maišto.
„Buvo mąstoma: „Mano mama nemaištavo, reiškia ir aš nemaištausiu.“ Arba – „Maištauja tik vyrai.“ Todėl neišvengiamai, po nepriklausomybės, augo nauja namų šeimininkių karta. Matyt, esame kukli tauta, todėl ir mūsų rokas, su keliomis išimtimis praeityje, neturi maištingos filosofijos. Neatsiejamas ir mūsų kultūroje vyraujantis grožio kultas. Moterys eina į sceną nes nori pritrenkti grožiu, nori būti pastebėtos. Norint tai pasiekti, gitaros į rankas imti nebūtina. Neatrodo, kad moterys turi tikslą perduoti politines ar socialines problemas, o be šių elementų roko muzikos neįsivaizduoju.“
Visuomenė leidimo merginoms neduos – reikia pasiimti pačioms
Roko muzikos, kaip vyrų reikalo stereotipas, kaip ir daugelis dešimtmečiais visuomenėje susiformavusių stereotipų, yra per daug giliai, kad lengvai išrautum su šaknimis. Tačiau pamažu išklibinti galima. Pašnekovai turi savų receptų:
„Reikėtų keisti auklėjimą, kuriame mergina mokoma būti nuolankia ir gražia visuomenės gėle, kuriai užtenka kvepėti. Keisti suvokimą apie maištą ir eksperimentus – kad tai nėra „blogiukų“ įvaizdį palaikančių vyrų užsiėmimas, o apskritai kitokio požiūrio ir galimybių atvėrimas bet kuriam žmogui. Ir, tuo pačiu, nereikia daryti nieko – grupės, kuriose buvo vien merginos, kaip pavyzdžiui, „Zimbabwe“, kai norėjo, savo laiku ir susikūrė“, – sako Gabrielė.
„Be to, nereikia pamiršti, kad dėl socialiai suformuotų priežasčių galbūt ir pačios moterys retai kada jaučia norą burtis į vieną krūvą ir menišku būdu atidaryti sau ir kitoms didesnį langą į pasaulį. Tikiuosi, kad tai tik laikinas periodas, kurį pakeis drąsūs muzikiniai pareiškimas ir šiuolaikiškas kalbėjimo būdas“, – viliasi „AVaspo“ vokalistė ir tekstų autorė.
Nuo edukacijos pradėtų ir Tomas, tik koncentruotųsi būtent į muziką: „Duodu galvą nukirsti, kad iki šiol vidurinėse mokyklose vaikus moko dainos apie svajoklį. Mums reikia muzikos mokytojų, į muzikinę kultūrą žvelgiančių iš kito kampo. Mūsų mokytojų kabinetuose vyrauja ne tik kavos bet ir baimės eksperimentuoti aromatas. Matyt todėl neužauginame mergaičių kartos, kurios būtų pripratusios prie gitaros rankose, būgnų lazdelių ar norėtų parėkauti į mikrofoną. Ir, svarbiausia, kad jos nebūtų teisiamos, nes neatitinka standarto. Kaip mes užauginsime mergaičių rokerių kartą, jeigu jos nėra supažindinamos su roko muzikos istorija ir su idėjomis kaip galime save laisvai išreikšti? Dominuoja muzikos konservatorijos, yra taip vadinamų „sustiprintų“ muzikinių mokyklų, bet politiškai save išreikšti su gitara rankoje išdrįsta pamokyti nedaugelis. Smuikelis, fleita, pianinas – dominuojantys raminantys muzikos instrumentai.“
Kita problema, kurią reikia spręsti, anot Tomo, yra pačioje muzikos industrijoje. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, ją kontroliuoja vyrai.
„Kadangi visuomenėje dominuoja grožio ir vis dar sovietmečio rūgštimi trenkiantis paklusnios moters kultas, muzikos industrijoje būtent vyrai renkasi, kas leis albumus, kas apie ką dainuos. Mes turime puikių moteriškų pavyzdžių pogrindyje, bet jų neužtenka, kad įvyktų perversmas roko muzikinėje kultūroje. Populiarioji kultūra atspindi, kas vyksta mūsų gyvenimuose, todėl kol kas su mikrofonais rankose matau tik namų šeimininkes arba svajojančias jomis tapti. Manau, kad nereikia bijoti pradėti maištauti. Ir reikia labiau pasitikėti savimi. Jeigu mūsų muzikuojančios merginos rastų drąsos paversti autentiškumu tai, kas dominuojančioje kultūroje yra nepriimtina ar nepopuliaru, kaip tai padarė „Riot Grrrl“ judėjimas, atsirastų ir daugiau moterų mūsų roko scenoje. Tiesiog, reikia keisti iš tolimos praeities dvelkiantį standartinės moters įvaizdį.“
Elizos manymu, groti norinčioms merginoms svarbu matyti įkvepiantį pavyzdį. Lietuvoje jų trūksta, priešingai nei dabartiniuose jos namuose Belgijoje. „Belgijoje, ypač Briuselyje yra labai daug vietinių moterų, kuriančių roką ar elektroninę muziką, taip pat DJ'ėjų, festivalių organizatorių. Daug jų kviečiama ir iš užsienio. Toks aktyvus moterų matomumas muzikinėje scenoje – ne vien pasyvių klausytojų pusėje – padarė didelę įtaką besikeičiančiam požiūriui į moteris muzikantes.
Dažnai peržvelgiu didžiųjų Lietuvos festivalių atlikėjų sąrašus: moterų, be kelių vokalisčių, ten labai mažai. Ne dėl to, kad užsienyje yra mažai moterų roko grupių, ar elektronikos muzikos prodiuserių, kurias būtų įdomu išgirsti Lietuvoje, bet todėl, kad Lietuvos organizatoriams dažnai tiesiog nerūpi įvairovė.“
Tad ką daryti, kad situacija pasikeistų? „Feminizmo istorija parodė, kad jokie pokyčiai neatėjo iš plačiosios visuomenės. Tai buvo radikalus „paėmimas“ to, kas tau priklauso. – primena Eliza. – Pačioms moterims reikia prasiveržti. Ir net ne moterims, kaip socialinei grupei, o kiekvienai atskirai. Suprasti, kad tavo asmeninis indėlis gali daug ką pakeisti. Nebijoti, ir nebūti konformiste. Ir nelaukti, kol visuomenė tau duos leidimą būti. Nes iš savo patirties galiu pasakyti: taip, deja, tiesiog nebus.“
