Arba 20 milijardų per metus. Nesvarbu, kaip skaičiuosime – šie duomenys tik pagrindžia faktą, jog Kolumbija (kaip ir, beje, Bolivija ir Peru) pelnytai buvo (ir vis dar yra) laikoma viena didžiausių kokaino tiekėjų pasaulyje.
Neatsitiktinai ir Medeljino kartelis, sukūręs tinklus Kolumbijoje ir už jos ribų, didžiausias pajamas gaudavo būtent iš prekybos kokainu. Teigiama, jog vienu metu Medeljino kartelis aprūpino virš 90 proc. JAV ir net 80 proc. viso pasaulio rinkos. Kitaip tariant, vadovaujant Escobarui, karteliui, galima sakyti, priklausė globalus kokaino prekybos monopolis.
Nenuostabu, jog vienas turtingiausiu (tuo metu) pasaulio žmonių turėjo tokią įtaką, kokia negalėjo pasigirti nei politiniai veikėjai, nei panašia veikla užsiimantys, bet smulkesni nusikalstamo pasaulio atstovai.
Pranoko pats save
Gimęs 1949 metais, Šaltojo karo pradžioje Escobaras jau nuo mažens svajojo būti reikšminga valstybės figūra – Kolumbijos prezidentu. Tačiau vaiko fantazija nebuvo tokia laki, kad galėtų įsivaizduoti poziciją, pranokstančią net ir aukščiausio rango politiką.
Kolaboruodamas su kitais nusikaltėliais iš Medeljino kartėlio, Kolumbijos narkotikų versle Escobaras aktyviai pradėjo suktis dar ankstyvoje jaunystėje – 1970-aisiais. Kurį laiką jis netgi buvo tapęs populiaria visuomenės figūra, kadangi didelius pinigus galėdavo skirti įvairiems labdaros projektams bei futbolo klubams.
Tačiau dešimtmečius besitęsiančios teroro operacijos, žmogžudystės, korupcija, kurią Kolumbijoje vykdė Medeljino kartelis, aptemdė populus susižavėjimą Escobaru. Tie, kas nenorėjo vaikščioti kriminalinio pasaulio koridoriais, o kartu ir tie, kuriems Escobaras trukdė, jau 1980-iaisias ėmė spausti Kolumbijos vyriausybę, kad ši imtų taikyti kardomąsias priemones, pasodintų vadeivą už grotų.
Tačiau vienas pavojingiausių žmonių šalyje tuo metu jau turėjo tiek ryšių ir pinigų, kad net ir valstybė buvo bejėgė prieš jį kovoti. Be to, Escobarui pavaldžiam karteliui priklausė privati profesionalų kariuomenė, turėjusi modernią ginkluotę, kaip ir naujausi telekomunikacijų ir sekimo įrenginiai bei, žinoma, nemažos dalies valstybės tarnautojų ir politikų „kišenės“.
Derėjosi kaip niekas nesidera
Visgi 1991 metais Escobaras sėdo už grotų. Tiesa, savo noru, po šešis mėnesius trukusių derybų su Kolumbijos vyriausybe. Tai buvo veikiausiai iki šiol precedento neturinti sandoris. Kokia jo esmė?
Tiek valdžia, tiek ir narkobaronas 1990-ųjų pradžioje buvo patekę į tam tikrą „mirties zoną“. Dėl neveiksmingų priemonių, kuriomis buvo mėginta pažaboti kriminalinio pasaulio veiklą, valstybė buvo ant žlugimo ribos.
Tuo tarpu Escobaras, spaudžiamas jam nepalankių grupuočių („Los Pepes“, Kalio kartelio), kurios vienu metu išžudė per 300 jo žmonių ir jų šeimų bei vieno incidento metu sužalojo jo paties dukrą, ieškojo saugesnės vietos gyventi savo šalyje.
Taigi, abipusiu sutarimu valstybei buvo pažadėta vieša pergalė, o Escobarui – netrukdomas gyvenimas pietryčių Medeljinoje, jo paties įsigytoje 3 hektarų žemėje, už jo lėšas pastatytame asmeniniame kalėjime pavadinimu „La Catedral“, kuriame budėjo vadeivos paskirta apsauga.
Vadinamasis „kalėjimas“ stūksojo taip arti jo šeimos namų, kad Escobaras galėjo telefonu kalbėdamasis su dukra stebėti ją per teleskopą. Be to, savo rezidencijoje šeimininkas galėjo tiek dirbti, tiek ir būti lankomas šeimos, draugų, pavaldinių, prostitučių – be jokių griežtesnių apribojimų.
Mįslinga pabaiga
Deja, toks gyvenimas Escobarui truko neilgai. Po vos daugiau nei metų tarp jo ir valstybės įsiplieskęs konfliktas (dėl jo iniciatyva nukankintų ir nužudytų keturių kalėjime budėjusių leitenantų) virto atvira konfrontacija.
1992 liepos mėnesį Escobaras kartu su didžiąją dalimi kartelio vyrų pabėgo iš „La Catedral“ ir slapstėsi dar kurį laiką. Šį sykį pajėgos, sutelktos jo paieškai, buvo vargiai atremiamos.
Kaip atrodė „La Catedral“ iš karto po Escobaro pasišalinimo, galite pasižiūrėti video siužete apačioje:
Prie Kolumbijos policijos ir kariuomenės prisidėjo slaptieji JAV daliniai, kurie kartu sudarė komandą „Search Bloc“. Tarptautiniam paieškos būriui talkino ir Escobarui priešiškai nusiteikusio kriminalinio pasaulio atstovai „Los Pepes“, kurie, kaip teigiama, glaudžiai bendradarbiavo su JAV.
Po keturiolikos mėnesių Escobaras (kaip teigiama oficialioje versijoje) buvo susektas ir nušautas. Tačiau jo sūnus Sebastianas Marroquinas dar praėjusiais metais žurnalistams yra davęs interviu, kuriame teigė, jog tėvas nusišovė pats.
„Kulka įsmigo tiesiai į tą vietą, apie kurią tėvas man yra pasakojęs, jog būtų paleidęs sau, apsupties atveju <...> Apie tai žinojo visa mūsų šeima“, – pasakojo narkobarono sūnus. Visą interviu galite pasižiūrėti čia.
Pratęstos paieškos
Niekas iki šiol negali atsakyti, nei kokia buvo tikroji Escobaro mirties priežastis, nei kaip jam nepastebėtam pavyko pasprukti iš „La Catedral“, nei, svarbiausia, kur glūdi paslėpti narkobarono turtai, kurie, remiantis kai kuriais skaičiavimais, gali siekti per 50 milijardų dolerių.
Paieškos vis dar nenutrūkusios – šiais metais inicijuotame dokumentinio pobūdžio TV seriale „Finding Escobar's Millions“ du buvę CŽV agentai keliauja į Kolumbiją, mėgindami atsekti daugiau nei prieš 20 metų pasibaigusios bylos pėdsakus.
Apie 40 minučių trunkančiose serijose žiūrovai gali susipažinti su vietiniais Escobarą pažinojusiais gyventojais ir netgi jo artima aplinka, kartu su agentais dėliotis galima lobių paieškų žemėlapį. Kaip teigiama serialo apraše, sėkmės atveju pinigai bus grąžinti Kolumbijos vyriausybei ir žmonėmis.
Skaitmeninę televiziją turintys žiūrovai nuo šios savaitės TV serialą „Finding Escobar's Millions“ gali žiūrėti per oficialų serialo transliuotoją – „Discovery“ kanalą. Daugiau apie serialo koncepciją galite sužinoti čia.
