„Kino pavasario“ gerbėja esu jau dvidešimt metų. Tuomet ir buvo pradžių pradžia. Iki dabar pamenu kino teatro „Lietuva“ atmosferą, gausybę žmonių, kuriuos tik per festivalį ir pamatydavai. O koks buvo įspūdis, kai pirmą kartą pamačiau gyvą režisierių Leos Carax ir jo filmą „Naujojo tilto meilužiai“ (Les Amants du Pont-Neuf, 1991)!
1997 metais pirmą kartą išvykau, kaip akredituota žurnalistė, į 50-ajį Kanų festivalį. Tai buvo įvykis – net galva svaigo. Tąkart festivalio žiuri narys buvo britų režisierius Mike'as Leigh, o po metų jis jau lankėsi „Kino pavasaryje“. Širdis džiūgavo – gyvenu ir kvėpuoju Europos kino dvasia.
Kasmet stengiuosi pažiūrėti kuo daugiau filmų. Labai priklauso, kokį pirmąjį dienos filmą pamatai: jei jis tave įtraukė, tai teks tą dieną pažiūrėti mažiausiai penkis. Ne veltui kažkada festivalio devizas buvo „Rinkis atostogas su „Kino pavasariu“.
Festivalis man visuomet šventė, sielos atgaiva, turiningos atostogos. Nesvarbu, kur kino šventė bevyktų: Vilniuje, Kanuose, Berlyne ar San Sebastiane. Gera festivalyje matyti žmones, kurie „serga“ kinu, kuriuos vis kaskart labiau įtraukia ta magija. O koks svaigus malonumas dalintis kino įspūdžiais, filmų pavadinimais ar skaičiuoti, kas jų daugiau pamatė.
Tebūna tas 20-asis kupinas tikro, gero kino. Ir tegul festivalio neapleidžia ambicijos konceptualiai formuoti programą, o jos filmai supurto publiką, atskleidžia įdomių idėjų ir atradimų kupiną kiną. Tegul kinas pasklinda po visą šalį.“
